Paieška „Pravirkdė saulė ledą...“

„Pravirkdė saulė ledą...“

Per Švediją - į Norvegiją arba 5000 kilometrų autobusu

Kęstutis TURONIS

Aplinkosaugininkas, kelionės dalyvis

 

Kelionių agentūra “Titano vartai” kiekvieną vasarą (jau 8 metus) organizuoja keliones autobusu po Skandinavijos šalis. Vienas įdomus maršrutas veda per Švediją ir Norvegiją. Tiesa, per Baltiją į Stokholmą vykstama keltu, tad sėdėjimas autobuse sumažėja beveik 1000 km (iš Rygos į Stokholmą keltu - 480 km.).

 

Grupę surinko Marytė

 

Mūsų ištaigingame autobuse buvo 40 keliauninkų. Klaipėdos universiteto geografė-dirvožemininkė habilituota daktarė Marija Eidukevičienė (beje, mano kursiokė) apie norą aplankyti Norvegiją pirmiausia pasakė savo buvusiems kursiokams, vėliau dirvožemininkų draugijai, kuriai vadovauja Lietuvos žemės ūkio universiteto profesorius, habilituotas daktaras Algirdas Juozas Motuzas. M.Eidukevičienė yra aktyvi šios draugijos narė. Marytė sakė, kad net 380 žmonių buvo pranešta apie šią kelionę, o išvyko tik labiausiai trokštantys pamatyti Norvegiją. Keliauti panoro Marytės kurso draugai. Trečdalis kelionės dalyvių - mokslų daktarai, geografijos, biologijos mokytojai, dirvožemininkai. Geografė Sigutė Buitkuvienė į kelionę išleido sūnų architektą Ramūną su marčia, taip pat architekte, Auringa. Biologė mokytoja Ramunė Kazlauskienė keliavo su savo vyru Jonu, Dailės akademijos profesoriumi (Piešimo katedros vedėju), keliavo ir ornitologas Algimantas Petraitis, ir daug kitų...

 

Artimoji ir tolimoji Švedija

 

Mūsų kaimynė kitoje Baltijos jūros pusėje beveik 7 kartus didesnė už Lietuvą (449 964 kv.km). O gyvena ten tik 3 kartus daugiau gyventojų (9,1mln.). Švedijos žemėje tyvuliuoja 96 tūkstančiai ežerų – jie sudaro net 8,5% teritorijos (Lietuvoje – tik 1,5%). Pasaulinė aplinkos apsaugos diena (birželio 5 d.) pirmą kartą 1972 metais paminėta Švedijoje. Šios šalies Vaksjo miestas 2007 m. pripažintas žaliausiu Europos miestu. Ne tik žalias šias miestas. Anksčiau pagrindiniu miesto teršėju buvo katilinė, kūrenama mazutu. Prieš keletą metų pastatyta nauja katilinė, kurioje kūrenama medienos atliekomis. Kenksmingų dujų išmetimai į orą sumažėjo 25%. Dabar mieste  rūpestis - kaip atsisakyti automobilių. 

 

Kelionė prasidėjo

 

Į Rygą atvykome pavakary, tad iškart - į laivą. Iki Stokholmo plaukėme 15 valandų. Plaukiant įdomiausia prieš Stokholmą stebėti salas. Didelės ir visai mažytės, vos kylančios iš vandens. Matosi daug nedidelių vyšninės spalvos medinių namukų. Švedai sako, kad jiems savaitgalius ir atostogas labiausiai patinka leisti tose salelėse. Tik keista, kaip jie susiranda savąją. Juk visa Švedijos pakrantė nubarstyta 24 tūkst. įvairių salų. Švedijos pakrantės visiškai nepanašios į mūsiškes. Čia nėra smėliuko – tik uoliena, o kur vanduo nepasiekia - nestoras dirvožemio sluoksnis, tad ir medžiai nedideli.  

Stokholme neužsibuvome (mieste priskaičiuojama 70 įvairiausių muziejų, aplankėme tik keletą). Dvyliktą valandą pažiūrėti keičiamos kareliškosios sargybos susirenka gausybė žmonių, jų tarpe buvome ir mes. Aplankėme karalių rūmus, miesto rotušę, kurioje vyksta Nobelio premijų įteikimo ceremonijos ir laureatų pagerbimo puotos (į jas kiekvieną kartą pakviečiama 250 garbingų svečių). 

Beveik prieš 400 metų švedai pastatė didelį ir gražų laivą “vaza”, tačiau šis laivas nenustebino pasaulio savo plaukiojimais - nespėjęs išplaukti nuskendo ir jūros dugne, išgulėjo 333 metus, tačiau 1961 m. sumanūs švedai pakėlė laivą į paviršių, pastatė jam didelį, erdvų muziejų, kuriame ne tik laivas stovi, bet 7 aukštuose išdėstyti įdomūs eksponatai, kino salėje rodomas filmas. Dabar gausūs lankytojai neša pinigėlius. Patiko, kad Švedijoje ir Norvegijoje įeinant į mokamus muziejus  įteikiami ne bilietai, o lipdukai su muziejaus pavadinimu. Lipdukai klijuojami prie krūtinės ar atlapo. Gražus senamiestis dabar labai saugomas, tačiau praėjusio šimtmečio viduryje Stokholme buvo išgriausta daug senų nedidelių namų ir pastatyti nauji daugiabučiai su gėlynais, dviračių ir pėsčiųjų takais. Tuo metu švedai džiaugėsi, beveik didžiavosi, kad pastatė daug šiuolaikinių namų, tačiau dabar pergyvena, kad pasielgta kvailai.

Pirmoji nakvynė netoli Stokholmo miške, šalia ežero. Brendang kempingas, kaip ir dauguma Švedijoje ir Norvegijoje, nedideli mediniai nameliai keturiems (su dviaukštėmis lovomis). Tualetai, prausyklos - bendri.

 

Upsala – pirmoji Švedijos sostinė

 

Valstybių formavimosi laikotarpis daug turi panašumų. Upsalos miestas (įkurtas XII a.) tapo Švedijos karalystės sostine. Šio dabar nedidelio miesto simbolis - XIII a. gotikinė katedra, taip pat - seniausias Švedijos universitetas, įkurtas 1477 metais. Taigi, už vilniškį visu 100 metų senesnis. Apžiūrėję įdomiausias sales, valdovų muziejų, universiteto foje sugiedoję studentų himną “Gaudeamus igitur” grožėjomės Linėjaus parku. Užkopę ant Upsalos pilies kalno grožėjomės Botnijos įlankos vaizdais, universiteto botanikos sodu.

 

Švedijos keliai ir miškai

 

Iš Upsalos iki Sundsvalio (mūsų nakvynės vietos) - 300 kilometrų. Geras kelias tai priartėja, tai nutolsta nuo Botnijos įlankos. Gražiausiose vietose, apžvalgos aikštelėse sustojame. Poilsio aikštelėse tvarkingi tualetai, daug kur suolai, stalai, tačiau aikštelės atitvertos nuo miško tinkline tvora, kad keliaujantys neitų ir neterštų aplinkos. (Mūsų šalyje tokios aikštelės nepalyginamai prastesnės, šiukšlinos, tualetai baisūs.)

Visą laiką stebėjau aplinką. Žmonių, gyvulių, išskyrus arklius, kurie ganėsi aptvaruose, nematėme. Labai daug iškirsto miško. Beje, ten taip pat kertamuose plotuose paliekama po keletą medžių bioįvairovei. Daug tų medžių vėjų išlaužti – išversti su šaknimis arba džiūstantys. Kai kuriose vietose - ištisi akmenynai, šakos paliktos, kitur išvežtos, matėsi ir laužaviečių. 

Sugrįžęs iš kelionės, išgirdau Beno Rupeikos šeštadieninę laidą “Kaip žmonės gyvena”. Radijo žurnalistas kalbino rašytoją Kazį Sają, apie jo gyvenimą Dzūkijoje. Abu pabėdavojo, kad Dzūkijoje ir visoje Lietuvoje kertama daug miško, nemažai jo išvežama ir į Švediją. Akcentas buvo tas, kad švedai savo šalyje miškų nekerta, o lietuvaičiai savojo žaliojo miško netausoja. Supratau, kad nei vienas iš pašnekovų Švedijos keliais nevažiavo, o mes - apie 1000 kilometrų. Po kelionės susitikęs mūsų šalies Aplinkos ministerijos pareigūną – patyrusį miškininką, pasidomėjau, kokie miškų tvarkymo reikalavimai Švedijoje. Pasirodo privalu mišką auginti iki 60 metų, o vėliau savininkas elgiasi savo nuožiūra. Tiesa, švedai deklaruoja, kad 60 procentų šalies gaubia miškai, tačiau gal tai tik miškui skirti plotai.

Švedijoje 15 proc. teritorijos - saugomos. Tikriausiai ten yra sengirių, bet mes jų nematėme. Medienos apdirbamoji pramonė Švedijoje nuo seno garsėja, jie pirmauja Europoje, tad priversti medieną importuoti. Švedai pirmieji išrado degtukus. Neseniai mūsų laikraštyje “Žaliasis pasaulis” ir “Lietuvos žiniose” perskaičiau interviu su Aplinkos ministerijos viceministru Zdislavu Truskausku. Jis pasakė, kad pas mus vien valstybiniuose miškuose yra beveik 20 proc. brandaus miško, kasmet priauga po 7 mln. kubinių metrų medienos, o iškertama apie 6,3 mln. kub. metrų medienos. Taigi, brandaus miško daugėja. Lietuva Švedijos miškingumo turbūt niekada nepasieks, tačiau būtų gerai, jeigu  šis rodiklis padidėtų bent iki 40 proc.

 

Pamoka Švedijos geografiniame centre

 

Važiuojant Sundsvalio link artėjome prie Švedijos geografinio centro. Pasirodo, geografai 1991 metais nustatė, kad Flataklochen kalnas, kurio aukštis 465 metrai virš jūros lygio, yra šalies geografinis centras. Tad 1992 metais imta tiesti kelią, o nuo 1995-ųjų čia jau lankosi turistai. Serpentinu vadinamu siauru asfaltuotu keliuku pakylame į kalno viršūnę. Ant jos stūkso gal 30 metrų aukščio apžvalgos bokštas, kavinė-namelis (nuo lietaus ar vėjo pasislėpti, o gal ir pernakvoti). Nuo kalvos ir apžvalgos bokšto atsiveria nuostabūs Švedijos vaizdai.

Mūsų kelionės dalyvis profesorius Algirdas Juozas Motuzas išdėstė dirvožemio susidarymo principus. Ne visi žinojome, kad Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą pas mus priimta pasaulinė dirvožemių klasifikacija. Ji visiškai neatitinka buvusios sovietinės. Taigi mes - pirmoji kelionių agentūros “Titano vartai” keliautojų grupė, aplankiusi šį nuostabų kampelį, pabuvojome Švedijos geografiniame centre.

“Titano vartų“ direktorė ir mūsų kelionės vadovė Teodora Dilkienė sakė, kad nuo šiol kasmet bus užsukama į šį nuostabų kampelį. Beje, kalno papėdėje, prie nedidelio kaimelio matėme išdžiūvusią upę. Jos dugnas dideliais akmenimis nusėtas, o vandens nėra. Sniego tirpsmo metu ar po smarkaus lietaus tikriausiai tas riedulynas virsta šniokščiančia upe.

 

Į Trolių šalį

             

Besigrožėdami Švedijos peizažais, privažiavome prie Norvegijos. (Ši šalis mažesnė už Švediją ir gyvena ten tik 4,5 mln. gyventojų.) Vairuotojai prisipylė pigesnių švediškų degalų, mes apžiūrėjome vietovę. Suprantama, prisipirkome ledų ir prisirinkome žėrutinio skalūno  akmenų.

Apie tai, jog įvažiavome į Norvegiją, liudijo tik ženklai prie kelio. Autobuso niekas nestabdė ir dokumentų rodyti nereikėjo.

Nors Norvegija lietuviškai – šiaurės kelias - tačiau geriausia ją vadinti Trolių šalimi, nes daugiausia suvenyrų – troliai. Įvairiausių dydžių ir išvaizdos; aiškinama, kad dauguma trolių - labai geros būtybės, gelbstinčios žmones.

Beje, ir mūsų kelionės vienai dalyvei troliukas padėjo. Dar pirmajame kempinge Nijolei prapuolė gabaliukas skanių lašinių. Peržiūri savo krepšį - lašinukų nėra. Norvegijoje pirmiausia nusipirkome troliuką. Ir ką gi – kitą rytą savo krepšyje Nijolė pamatė lašinius! Gerasis trolis...

Senieji Kaledonijos kalnai... Sakoma, kad geologijos mokslas prasidėjo Norvegijoje. Gal todėl Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto studentai (būsimieji geologai) kiekvienais metais vyksta į praktiką  Norvegijoje. Čia kalnai 2-3 milijardų metų senumo, apdūlėję.

Mūsų nakvynė - jau kitoje pusiasalio pusėje, prie Norvegijos jūros, netoli senosios Norvegijos sostinės Tronheimo.

Norvegų jūroje išsimaudėme, stebėjome potvynį ir atoslūgį, diena buvo labai graži. Tai buvo liepos 6-oji – Lietuvoje vyko dainų šventė, Mindaugo karūnavimo diena. Mes jos nepamiršome, gražiai paminėjome prie vandens. Raudona, raudona saulelė ilgai kabojo virš vandens ir 11.05 staigiai įkrito į vandenį ir dingo. Tačiau vakaro žaros vis švietė. Nuėjome miegoti, o nakties, atrodo, ir nebuvo, nes ryte vėl pamatėme saulę.

Švedijoje ir Norvegijoje kempinguose visi sveikinasi.

 

Po Tronheimą

 

Nedidelis, bet nuostabus miestas. Gražiausia Skandinavijoje gotikinė katedra. Karališkoji rezidencija, tvirtovė. Turbūt vienintelis pasaulyje dviračių liftas.     Važiuojame šniokščiančios Lagus upės pakrante. Priekyje, dviejų kilometrų aukštyje - snieguotos viršūnės, o čia giliame slėnyje - prisirpusios braškės. Labai įdomu, kai siauruose slėniuose noksta vaisiai ir matosi snieguotos viršūnės. Būrelis jaunų žmonių renka uogas. Gal ten lietuvaičiai? Juk Norvegijoje tik 3% dirbamos žemės. Nors prie kelio matėsi suskaldytos ir į didelius maišus sudėtos malkos, tačiau iškirstų miškų kaip Švedijoje nepastebėjome.

 

Trolių kelias

 

Iš kempingo serpantinu kylame į perėją. Nuo snieguotų viršūnių  trykšta kriokliai. Kelio išplatėjime autobusas sustoja “pailsėti”, o visi keliautojai pėsčiomis kylame į perėją. Pasirodo, mūsų kelionės vadovė Teodora - kalnų kelionių instruktorė. Šalia šniokščia galingas krioklys. Vanduo putodamas krenta į gilų tarpeklį. Ir štai mes kalno viršūnėje, kur prasideda krioklys. Iš viršaus stebime, kaip gyvate susiraito trolių kelias. Pusę jo įveikėme pėsčiomis. Kelionės vadovė padarė staigmeną. Įteikiami gražūs vardiniai nueito kelio pažymėjimai. Labai gražus akcentas kelionei prisiminti. Pailsėjome, pasidžiaugėme nuostabiais reginiais ir vėl kylame ne prastesniu Erelių keliu, serpantinais. Greirangerio fiordas, Dalstybos kalnas, nuo kurio vėl stebime snieguotas kalnų kepures, krioklių pradžią, nes visi sniegynai intensyviai tirpsta. Rugpjūčio mėnesį tie sniegynai bus ištirpę. (Pastebėjau, kad ant kalno esanti suvenyrų parduotuvė elektrą pasigamina čia pat šlaite pastatyta saulės baterija.) Labai įdomu leistis žemyn. Nuo plikų uolų, nuo sniegyno leidiesi į tundrą, miškatundrę, taigą.

 

Prie ledyno liežuvio

 

Jostedalo ledyno liežuvis prie Brigzdal pasiekiamas pėsčiomis. Atrodo ledynas čia pat, tačiau šniokščiančios upės slėniu reikia eiti bent dvi valandas. Ganosi avys. Jos “prižiūri” augalus, kad tie neužgožtų grožio. Kai priėjome ledyno liežuvį, vadovė Teodora net nustemba: per metus jis pasitraukė bent 50 metų. Ir tikrų ledų paragavome. Ledo gabaliukus paskanino razinomis, riešutais, kondensuotu pienu ir… trejų devynerių trauktine. Pasistiprinę grįžome atgal, o žmonių grupės jaunų ir gerokai pagyvenusių ėjo ir ėjo ledyno link. Aikštelėje ant vieno vokiečių autobuso pamatėme užrašą “Dirbti - per seni, mirti - per anksti, belieka keliauti”.

Nepaprastas gamtos grožis, kriokliai, tarpekliai, sniegynai, keliai šalia fiordų. Plaukėme ir ilgiausiu pasaulyje Sogne fiordu, kurio ilgis 204 m, gylis 1300 metrų, o šalia - rymantys kalnai, iki 1700 metrų aukščio.

Voso kempingas - šalia galingo krioklio. Gal nuo 80 metų aukščio krenta galingas vandens srautas.

 

Eduardo Grygo dvare

 

Važiuojant į Grygo sodybą-muziejų klausėmės švelnios šio kompozitoriaus muzikos. Eduardo Grygo dvaras - netoli Bergeno. Nuostabus gamtos kampelis. Tik pabuvojęs Norvegijoje, Grygo sodyboje gali pajusti, perprasti, kodėl jis taip rašė. Tam jį įkvėpė aplinka, Norvegijos gamta. E.Grygas turėjo talismaną - žalią varlytę, kuri “tupėjo” jo kišenėje. Parke yra kompozitoriaus skulptūra – jo ūgio – 1,52 metro.

Vieno statinio stogas apdengtas velėna. Nuošalesnėse vietose daug taip apdengtų namų. E.Grygo dvare žolę nuo stogo žmonės pjovė dalgiais, kitoje vietoje tą darbą atliko ožys.

 

Handengerio ledynas pasitarnauja...

 

Unikalus statinys. Siekiant panaudoti ketvirtojo pagal dydį Handengerio ledyno vandenį, elektrai gaminti 1960 metais buvo parengtas vandens panaudojimo projektas - kalne išgręžtos 700 metrų ilgio tunelis, prie fiordo apačios įrengta 200 metrų ilgio ir 20 metrų aukščio mašinų salė, sumontuotos 4 galingos turbinos, keturių 1220 megavatų galingumo generatoriai. 1980 metais elektrinė pradėjo veikti. Apžiūrėję elektrinės vidų, siauru asfalto keliu kylame į kalno viršūnę. Tundra, skurdi augalija, toliau - sniegynas, užtvanka, kad vanduo nuo kalno nenutekėtų be naudos. Leidžiamės vėl žemyn.

 

Kelionę primins ir Marijos eilės

 

Narandgerio nacionalinis parkas įsteigtas 1981 metais. Informaciniame centre įrengtas įdomus gamtos muziejus, kuriame eksponuojama viskas, ką turi šis kraštas – žvėrys, paukščiai, žuvys ir visa kita “smulkmė”. Įdomiausias plačiaformatis filmas apie šį kraštą. Pradėjus rodyti filmą pasijutome lyg skrendame lėktuvu. Jau matytos ir dar nematytos vietos, žvėrys ir paukščiai, kuriuos per autobuso langą sunku pamatyti. Kelionė “lėktuve” baigėsi - vėl į mūsų kelią. 

Ar norvegai labai tausoja savo gamtą? Man atrodo, kad pati gamta, kalnai, upės ir kriokliai neleidžia elgtis nepagarbiai, nors turistų patogumui daug daroma. Kad būtų saugiau, kai kur nutolstama nuo fiordų – per kalnus pragręžiami tuneliai. Tai atima dalį nuostabių reginių, tačiau gerokai sutrumpina kelią į naujas regyklas.

Oslas - kaip ir dauguma sostinių. Išskirtinis Gustavo Vigelendo skulptūrų parkas – 200 įvairiausių skulptūrų, daug kompozicijų. Devyniolika metų kurtas skulptūrų parkas.

Paskutinė kelionė Norvegijos pakraštyje – Švedijos link. Svetingas kempingo šeimininkas šalia kitų pakabino ir lietuvišką trispalvę.

Baigiantis kelionei išreikšti mintis apie Norvegiją pareiškė nemažai naujo kolektyvo dalyvių. Kauno Jablonskio gimnazijos geografijos mokytoja Vida Bujanauskaitė ir jos kolegė vyr. geografijos mokytoja Vida Levinskienė, su mokiniais dažnai keliaujančios po gražiausias mūsų šalies apylinkes, sakė, kad po šios kelionės geografijos pamokos apie Norvegiją bus daug įdomesnės. Turtins gausiomis savo nuotraukomis ir reklaminiais prospektais iš Norvegijos. Vilniaus dailės akademijos profesorius, Piešimo katedros vedėjas Jonas Kazlauskas sakė, jog “menas yra žmogaus sąveika su supančia jį aplinka, pačio savęs pažinimas, pažinimas pasaulio”. Jonas Kazlauskas su žmona biologe Ramune jau daug šalių aplankė. Iki šios kelionės jam didžiausią įspūdį buvo padariusi Ispanija, tačiau Norvegijos gamta, kalnai ir kriokliai su niekuo nepalyginami. Vilniaus Jono Basanavičiaus vidurinės mokyklos etikos vyr. mokytoja Marija Mašanauskienė, apie savo keliones po Lietuvą įdomiai parašanti ir “Žaliajam pasauliui”, savo įspūdį pabandė įsprausti į eilėraštį. Štai jis:

Pravirkdė saulė ledą

Aukštai, aukštai ant kalno

Greiti upeliai rieda

Žemyn, žemyn, pakalnėn.

 

Ten kalno šlaitą puošia

Eglutės sesės žalios

Linksmai dainas dainuoja

Putojantys upeliai.        

 

Į ežero lazūrą

Saulutė pasižiūri

Ir nukelia kepurę

Tau žėrinti viršūnė.

 

Žalčiu ten kelias raitos

Kriokliai putoja šlaitais

Rudi, maži namukai

Sutūpę palei upę.

 

Jauties paukščiu pakilęs

Virš debesų baltųjų

Kai į akis pažiūri

Snieguotoji viršūnė.

 

Ir trolių šalį gražią

Išsaugosim širdyse

Mes matėm ją visokią

Ir saulėje, ir lyjant.

 

Auringą ir Ramūną Buitkus žavėjo ne tik gamta, bet ir savita namų architektūra, sugebėjimas prisitaikyti prie reljefo.

Kelionė baigėsi ir jau prasideda ruošimasis naujai kitų metų kelionei tuo pačiu, šiek tiek patobulintu maršrutu. Siūlyčiau visiems, o ypač geografams, biologams, pakeliauti šiuo maršrutu. Preliminari kelionės data jau numatyta – 2008 metų liepos 1-12 dienomis. Jūsų lauks baltos kalnų kepurės, gausybė įspūdingiausių krioklių, almančios upės, nuostabūs fiordai ir labai paprasti, bet jaukūs kempingai. Skambinkite telefonu 8~616 47875 ir turėsite išsamią informaciją.

Tad nuostabių įspūdžių kelionėje per Švediją į Norvegiją!

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"