Paieška Australijos gyvūnai (15)

Australijos gyvūnai (15)

Žinduoliai, dedantys kiaušinius ir perintys jauniklius

Berhardas GŽIMEKAS

 

O su įžymiaisiais ančiasnapiais man pirmą sykį pasisekė susipažinti ne jų tėvynėje, Australijoje, o Niujorko zoologijos sode. Beje, dauguma žmonių, bent sykį mačiusių ančiasnapį, su juo susidūrė būtent ten. Mat tuos retuosius gyvūnus iki tol tik tris kartus pavyko išvežti iš Penktojo kontinento ir parodyti nustebusiai bei džiūgaujančiai publikai.

Šito nebūtų pavykę padaryti, jei ne Haris Barelas. Tik to Australijos zoologo neregėtomis pastangomis pavyko pervežti per vandenyną šiuos itin įnoringus, priekabius ir ėdrius gyvūnus. Dar 1910 metais H. Barelas sugalvojo ir pastatė kilnojamą rezervuarą su prijungtu labirintu, per kurį ančiasnapis galėdavo pasiekti savo guolį. Tas labirintas-tunelis buvo padalintas guminiais šliuzais, lyg ir savotiškais varteliais, pro kuriuos braudamasis ančiasnapis iš kailio išspausdavo vandenį. Laisvėje ančiasnapiai tą daro, įlįsdami į savo siaurus požeminius urvelius, kuriuose sausa žemė greit ir patikimai sugeria kailyje buvusį ir išspaustą vandenį.

Pirmasis H.Barelo belaisvis paspruko šešiasdešimt aštuntąją dieną, užtat antrąjį Sidnėjaus zoologijos sode pavyko išlaikyti net tris mėnesius. Teisybė, paskiau H. Barelui pritrūko kantrybės su ančiasnapiais vargti. Mat H. Barelas turėjo penkis ančiasnapius, ir jam kiauras dienas tekdavo darbuotis kastuvu ir graibšteliu, kad prikastų pakankamai sliekų, prigaudytų krabiukų, vabalų lervų, įvairių vabzdžių, sraigių savo augintiniams. O jų reikėdavo nemažai - bent po kilogramą. Kai H. Barelui

galų gale liko tik vienas ančiasnapis, paaiškėjo, jog jis lengvai sudoroja tą porciją, kurios anksčiau lyg ir užtekdavo penkiems...

... Prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, o jam pasibaigus žinomas gyvūnų pirklys Elisas Džozefas prikalbino H. Barelą vėl imtis ančiasnapių. E. Džozefui parūpo trūks plyš atvežti gyvą ančiasnapį į JAV. Ir štai 1922 metais į laivą jis pakrovė didelę kolekciją įvairiausių gyvūnų, tarp kurių buvo ir penki ančiasnapių patinėliai, apgyvendinti „Barelo rezervuare“. Su visu tuo kroviniu laivas pasuko San Francisko link. Suprantama, nebuvo užmiršta ir didelė dėžė su sliekais. Po 49 dienų, kai laivas pasiekė uostą, iš penkių ančiasnapių gyvas buvo likęs tik vienas, o visi sliekai - jau suėsti. E. Džozefui prireikė bent poros dienų, kad vėl būtų apsirūpinta sliekų atsargomis, tada jau traukiniu ančiasnapis sėkmingai pasiekė Niujorką.

Čia ančiasnapis sukėlė tikrą sensaciją. Publikai jis buvo rodomas tik vieną valandą per dieną, todėl „užjūrio stebuklo“ pažiūrėti išsirikiuodavo milžiniška eilė. Ji lėtai slinko pro atvirą baseiną, kuriame plaukiojo ančiasnapis. Daktaras V. Hornedėjus, kuris tuo metu vadovavo zoologijos sodui, skundėsi, jog jis priverstas kasdien išleisti keturis-penkis dolerius, kad pasirūpintų ančiasnapio maistu. (Tais laikais penki doleriai buvo labai nemenki pinigai,-vert. pastaba.) Ančiasnapis kasdien gaudavo apie 250 gramų sliekų, keturiasdešimt krevečių ir keturiasdešimt karkvabalio lervų. Beje, ta porcija, kaip vėliau parodė tyrimai, buvo visiškai nepakankama. Tačiau tais laikais direktorius rašė:

„Iš tikrųjų, sunku patikėti, jog toks mažas gyvūnas gali suėsti tokią daugybę maisto. Tarp žinduolių nieko panašaus man regėti neteko.“

Praėjus 47 dienoms ančiasnapis nugaišo.

Daugiau laimėjimų, laikant ančiasnapius nelaisvėje, pasiekė Robertas Idis, privataus zoologijos sodo direktorius. Tomo Kolino Makenzio sodas buvo įsikūręs Hilsvilyje, netoli Melburno. Savo garsųjį Splešą R. Idis augino net ketvertą metų (nuo 1933 iki 1937 m.). Šis ančiasnapis irgi buvo laikomas specialiame įrenginyje, pastatytame pagal H. Barelo eskizą.

Nors Hilsvilio zoologijos sodas negalėjo pasigirti didele gyvūnų įvairove, bet jis buvo įsikūręs vienoje iš pačių gražiausių Australijos vietų, vidury puikaus miško. Jame buvo laikomi tik Australijos gyvūnai. Jų gyvenimo sąlygos buvo labai artimos natūralioms.

Kai 1938 metais šio sodo direktoriumi tapo Deividas Fly, jis du ančiasnapius - Džilę ir Džeką - apgyvendino dirbtiniame tvenkinyje, kur Džilė pylime galėjo išsirausti natūralius urvus.

Vieną rugsėjo dieną (kai Australijoje pavasaris) Džekas nutvėrė savo draugužę už jos plikos ir plokščios kaip bebro uodegos ir abu ėmė smarkiai suktis ratu. Mat tokiu būdu ančiasnapiai rodo savo meilės jausmus. Spalio viduryje jie susiporavo, o spalio 25 dieną Džilė įlindo savo urvan ir ėmė perėti palikuonis.

Dabar mes jau žinome, kad lįsdama urvan dėti kiaušinius ančiasnapio pataitė ten prineša šlapių lapų. O neša gana įdomiai - prispaudžia prie pilvo užlenkta uodega. Įėjimą urvan iš vidaus užmūrija žemėmis. Ir tik po to padeda nuo vieno iki trijų kiaušinių, bet dažniausiai du. Perėdama pataitė susiriečia kamuoliuku arba gulasi aukštielninka ir kiaušinius užridena ant pilvo, ant šiltos odelės. Ji neturi sterblikės, kurioje galėtų nešiotis vaikiukus. Vandens gyvūnui tokia sterblikė iš tikrųjų visai nereikalinga.

Ančiasnapių kiaušinukai primena žvirblių, tik apvalesni. Jų dydis - nuo 1,6 iki 1,8 centimetro. Kiaušinių apvalkalas minkštas, jie lengvai prilimpa vienas prie kito. Išriedėję vaikiukai būna pliki ir akli. Kol peri, pataitė bent po keletą dienų visai neišeina iš urvo. Išlenda tik tualeto reikalams, nusiprausti ir sudrėkinti kailiuką. Po to vėl dingsta po žeme, rūpestingai užbarikadavusi įėjimą. Vaikai urvą išdrįsta palikti tik po keturių mėnesių. Per tą laiką jiems užauga kailis, jie patys būna maždaug 35 centimetrų ilgio. Jauni ančiasnapiukai - gana judrūs, linksmi padarėliai, mielai žaidžia net su žmonėmis.

Džilė Hilsvilyje nugaišo eidama dešimtuosius metus, o Džekas sulaukė net 17 metų amžiaus.

Tokia neregėta ančiasnapių laikymo ir veisimo nelaisvėje sėkmė nedavė ramybės Niujorke esančio Bronkso zoologijos sodo vadovybei. Buvo nutarta Deividą Fly persivilioti į Niujorką. Netrukus su juo buvo sudarytas kontraktas, pagal kurį D.Fly turėjo sugauti tris ančiasnapius - patinėlį ir dvi pataites - ir atgabenti juos gyvus į Niujorką. Ir iš tikrųjų, 1947 metais D. Fly, jo žmona ir trys dančiasnapiai išplaukė į Bostoną.

Nuo pirmosios ančiasnapių kelionės į JAV jau buvo praėję 25 metai. Dabar plaukti per vandenyną truko ne 49, o tik 27 dienas. Tačiau per kelionę dar du sykius teko papildyti sliekų atsargas. Hilsvilyje tie trys ančiasnapiai ištisus metus buvo pratinami gyventi nelaisvėje. Todėl jie sėkmingai ištvėrė kelionę ir Bostoną pasiekė sveiki gyvi. Ten ančiasnapiai buvo greitai perkelti į sunkvežimius ir jau po trijų dienų „užjūrio stebuklas“ buvo parodytas publikai. Štai būtent tuos ančiasnapius aš pirmą kartą ir pamačiau, keliaudamas po Ameriką.

 

Bus daugiau.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"