Paieška Į bičių gyvenimą žvelgiant...

Į bičių gyvenimą žvelgiant...

Danutė DUMBRIENĖ

Panevėžio „Ąžuolo“ vidurinės mokyklos lietuvių kalbos vyresnioji mokytoja

 

Panevėžio „Ąžuolo“ vidurinėje mokykloje ketvirtus metus vykdomas projektas „Miškas ir mes“. Šio gražaus darbo iniciatorius – technologijų mokytojas metodininkas, jaunųjų miško bičiulių būrelio vadovas Romas Kupčinskas. Kelionės po Lietuvą, įvairios akcijos, renginiai, pamokos miške, edukacinės programos padedant Panevėžio urėdijos urėdui Daugirdui Lukoševičiui ir Paežerio girininkijos eiguliui Jonui Jurkevičiui, stovyklos, mokinių darbų parodos garsina mokyklą ne tik Panevėžio mieste, bet ir visoje respublikoje.

Šiais mokslo metais mokiniams  buvo suorganizuota ekskursija į Dzūkijos nacionalinį parką. Vinco Krėvės muziejus Subartonyse, Merkinės piliakalnis, Zervynų kaimas – pagrindiniai objektai, kuriuos lankėme Dzūkijoje. Didelį įspūdį padarė Musteikos bitininkystės muziejus. Sėdėjimas prie laužo, skani žolelių arbata, medaus su koriais laižymas, supimasis iki dangaus sūpuoklėmis, lakstymas po mišką... Po to - puiki pamoka apie drevinę bitininkystę. Bitininkystės muziejaus šeimininkas Romas Norkūnas, kantrus ir mylintis savo darbą žmogus, parodė senovinius avilius, pamokė, kaip nusivyti virvę. Vėliau nusivedė į mišką prie drevinės pušies, į kurią kopė su senoviniu prietaisu – geiniu. Užsimaukšlinę bitininko kepurę ir patys bandėme geiniu įlipti į medį. Labai sunkiai sekėsi, todėl teko tiktai stebėtis bitininko vikrumu, stiprybe, atkaklumu ir drąsa.

... Lygiai prieš metus lankėmės Aukštaitijos nacionaliniame parke, Stripeikių bitininkystės muziejuje. Prieš kiekvieną ekskursiją mokiniai rinko senų žmonių pasakojimus apie bites,  tautosaką. Saulius Mikėnas padarė Varėnos herbą, kuriame pavaizduota bitė.

Kadangi mūsų mokykloje vykdoma charakterio ugdymo programa, manome, kad valios, savidisciplinos, darbštumo, kantrybės, pasiaukojimo, atsakomybės ir daugelio kitų charakterio savybių labiausiai galime pasimokyti iš bičių gyvenimo. Po kiekvienos akcijos, ekskursijos, netradicinės pamokos mokiniai savo įspūdžius išreiškia eilėmis, rašiniais, esė, miniatiūromis, todėl visų metų darbas vainikuojamas „Poezijos pavasarėliu“, konkursu „Gamtos pasaka“. Buvimas gamtoje, ja žavėjimasis, jos paslaptingumas, susitikimai su įdomiais žmonėmis verčia mokinius susimąstyti ir apie savo paties gyvenimą. Tos mintys gražiai gula mokinių kūryboje, kurios skaitomos vaizdingoje aplinkoje -  Žaliosios girioje.

Siunčiame konkursui „Gamtos pasaka – 2007“ dviejų brolių – Justino Mikėno (11 m.) ir Sauliaus Mikėno (15 m.) – kūrybą.

 

 

 

Po gamtos stichijos

Saulius MIKĖNAS

Panevėžio „Ąžuolo“ vidurinė mokykla

 

Labai džiaugiausi, kai močiutė įsigijo šuniuką – gražų, nediduką, stačiomis ausytėmis, su balta kojine ant priekinės letenos. Linksmai su juo leidome laiką žaisdami gaudynes, ridendami kamuolį. Šunelis jautėsi tikru kiemo sargu, stengėsi visur „sudalyvauti“.

Vieną dieną išsiruošėme su mama apžiūrėti ganyklas, mišką, nes prieš porą dienų taip smarkiai pliaupė, kad net sapnuose girdėjosi lietaus šniokštimas, o vėjas staugė lyg padūkęs. Taigi nieko nelaukdami patraukėme miško link. Mažasis mūsų draugas irgi panoro pamatyti stichijos padarytą žalą, tad teko jį paimti kartu. Pasukome keliuku, pramintu paupio link, perėjome patvinusią upę ir pasiekėme ganyklas. Nieko bloga joms neatsitiko – linksmai čirpavo žiogai, raudonkojis gandras žvalgėsi besišildančių saulėje varlių. Buvo smagu mūsų draugui – jis džiaugėsi pievomis, ypač žiogais ir varlėmis.

Iš ganyklų pasukome į mišką. Jis ne tik atlaikė gamtos išdaigas – atvirkščiai, atrodė gyvybingas, žalias, atsigavęs po ilgų alinančių sausros savaičių. Pasidžiaugę mišku, keliavome į miško tankmę, kur pasukome savais keliais. Mama – į uogas, aš – į medžius, o šuniukas, aišku, kartu su manimi. Ir jis bandė lipti į medį, tačiau nesėkmingai. Nenusiminė – lakstė paskui drugelius, lojo net ant savo šešėlio. Jo skalijimas išvedė iš kantrybės ne tik miško paukščius, bet ir visko mačiusį seną šerną, kuris, matyt, būdamas labai atsargus, patraukė gilyn, į pačią miško tankmę.

Džiaugsmą sudrumstė pakilęs vėjas ir saulę aptemdę juodi debesys. Nutarėme miške nebepasilikti – baugino artėjanti audra. Namus būtume pasiekę daug greičiau, jei ne mūsų šunelis. Pervertino, vargšelis, savo jėgas. Jau pamiškėje ėmė painiotis mums po kojomis, griūti gailiai inkšdamas ir prašydamas pagalbos. Šuniukas buvo toks juokingas storulis, kad man jo pagailo, ir paėmiau ant rankų.

Jei kelyje būtume sutikę bent vieną žmogų, jis būtų išvydęs tokį vaizdą: priekyje mama su uogų krepšiu, aš, gerokai atsilikęs, su šunimi po pažastimi. O ant galvų krinta pirmieji stambūs lietaus lašai. Tačiau buvome labai drąsūs – mus su mama saugojo narsus „sargybinis“ – šuo.

Jeigu dabar mūsų suaugęs šuo prisimintų šį įvykį, turbūt iš gėdos jam nuleiptų ausys.

 

Mamos pasakojimas apie bites

Saulius MIKĖNAS

Panevėžio „Ąžuolo“ vidurinė mokykla

Atostogaudami kaime, mėgstame keliauti dviračiais. Mūsų kelias vingiuoja palei upę į mišką. Vieną vasaros popietę važiavome tol, kol kelias baigėsi, o mes gerokai pavargome. Kritome pailsėti po čia pat augančiu medžiu. Gera buvo jausti minkštą žolę ir gėrėtis mėlynu dangumi.

Staiga pašokau - ar tik ne į avilį būsiu pataikęs? Apsidairęs pamačiau miško laukymėje stovinčius avilius ir daugybę dūzgiančių bičių. Ėmėme stebėti bites. Mus pakerėjo savitas, nuostabus bičių pasaulis.

Mama papasakojo, kad mano senelis buvo bitininkas. Jis labai mylėjo bites, kiekvieną avilį net vardu vadindavo. Bitės jam atsilygindavo meile, negeldavo plikų rankų ir prinešdavo saldaus medučio. Įdomu buvo klausyti apie spiečių gaudynes. Mamai su seneliu teko ne vieną spiečių gaudyti. Spiečiančios bitės bijo vandens, todėl per spietimąsi netoli avilių statomi kibirai su vandeniu ir šluota arba purkštuvas, į medžius keliami maži avilėliai. Pamačius spiečiant bites, reikia jas apipurkšti vandeniu. Sušlapusios bitės toliau nebeskrenda - jos susimeta į artimiausią medį ar krūmą. Belieka bites susemti ir įkurdinti naujame avilyje. Spiečius laikosi apie bitę motinėlę, jos nepalieka. Jei perkeliama motinėlė, kartu apsigyvena ir visos kitos bitės. Jei spiečiant motinėlė žūva, bitės grįžta atgal į savo avilį.

Mama pasakojo apie medaus kopinėjimo dienas, kada visur kvepėdavo medumi. Nuo korių reikia nuvalyti vašką ir pilnus medaus korius sukti specialiame medsukyje. Tik reikia pasisaugoti su koriais atkeliavusių bitučių, nes jos skaudžiai gelia. O koks skanus šviežias medus, ypač su žaliu agurku. Žiemą bitėms reikia palikti dalį medaus bei maitinti jas specialiu cukraus sirupu. Bitės gamina ne tik medų, bet ir vašką, iš kurio lipdo korius, pikį, kuriuo apsaugo savo namus užlipdydamos visus plyšelius ir sulipindamos korius. Bičių pieneliu maitinama bičių motinėlė.

Bičių medutis saldus, bet dar „saldesnis" jų geluonis. Ne kartą teko ir man pūsti tinstančią ranką. Įgėlusi bitė miršta, todėl negalima ant jos pykti, nes bitė gelia tik tada, kai kažkas tyčia ar netyčia pasipainioja jos kelyje.

Taigi daug galima sužinoti ir gulint po medžiu bei gėrintis vasaros grožiu. Kartu ir gėda: bitės nuskrenda ilgiausią kelią o mes pavargome nuo keliolikos kilometrų. Stvėrėme dviračius ir patraukėme į namus, nes saulė jau slėpėsi už miško, o bitės skubėjo į avilius.

 

Senasis miško šeimininkas

Saulius MIKĖNAS

Panevėžio „Ąžuolo“ vidurinė mokykla

 

Gyvena Žaliosios girioje senas, protingas kėkštas. Ir žiemą, ir vasarą jis plasnoja nuo vieno medžio ant kito viską stebėdamas smalsia akimi. O stebėti tikrai yra ką, nes miške ir žiemą, ir vasarą verda gyvenimas. Kėkštas daug žino, daug ką gali papasakoti.

Turi jis ir draugų. Vieni iš jų - jaunieji miško bičiuliai iš Panevėžio „Ąžuolo“ vidurinės mokyklos. Tai dažni miško svečiai, todėl kėkštas juos sutinka linksmai kranksėdamas ir kviesdamas tolyn į savo valdas. Jis žino, jog šie vaikai niekada neskriaus miško, nelaužys medelių, nešiukšlins. O kaip smagu buvo skraidyti ir stebėti, kaip jaunieji draugai plušo rinkdami šiukšles. Rodos, visas miškas pasikeitė, pralinksmėjo. Gana įdomu klausytis ir girininko pasakojimų mokiniams apie mišką, medžių ligas, samanas, kerpes, miško gyventojus. Tūnodamas netoliese ir klausydamas kėkštas sužino daug daugiau negu išgyvenęs miške kelerius metus.

 Įdomiausia naujiena, jog miškas kuriame jis gyvena, paskirtas prižiūrėti jo draugams - jauniesiems miško bičiuliams. Jie čia dažnai atvažiuos, sodins medelius, rinks šiukšles, kels inkilus, įrengs poilsiavietę. Net sparnais suplasnojo kėkštas - koks džiaugsmas! Juk toks nuostabus kepamų dešrelių kvapas, o jų skonis nenusakomas. Vaikai niekada nepamiršta palikti kąsnelio ir jam - stropiam miško prižiūrėtojui. Tai daug gardžiau už ąžuolo gilę!

O miške bus tvarka. Jokie šiukšlių maišai, buteliai, senos padangos kėkšto namų nebeterš, nebeteks raudonuoti prieš savo kaimynus iš girios vidurio.

Laimingas kėkštas laukia pavasario. Jis pirmas pasitiks atvykstančius naujuosius miško šeimininkus,  stebės jų darbus ir jausis reikalingas duodamas iš medžių tankmės daugybę patarimų. Juk jis geriausiai žino, kur pasodinti medelį, iškelti inkilą, kam suteikti pagalbą. Nesvarbu, kad naujieji šeimininkai jo nematys. Kėkštas bus laimingas ir tikrai padovanos jiems savo melsvai margą plunksną.

 

Saulius MIKĖNAS


Panevėžio „Ąžuolo“ vidurinė mokykla

 

 


Vasarą pasitinkant

 

Jau alyvom pakvipo palaukės,

Pienių kilimas dengia laukus.

Paupy baltas gandras varliauja

Ir gegutė skaičiuoja metus.

 

O pavasaris, sodus nubalinęs,

Skuba vasarai kelią nutiest,

Kad vėlyvos nedorėlės šalnos

Neišdrįstų žiedelių paliest.

 

Netoliese jau trankos perkūnas –

Šiltą lietų į žemę atsiųs.

Kad palaistytų mažą daigelį

Ir nuplautų žiemos likučius.

 

Greit šilta vasarėlė į žemę

Laumės juosta pas mus atskubės.

O miškely pragydus lakštutė

Saule džiaugtis visus mus pakvies.

 

Upė

 

Gera vasaros vakarą kaime

Man prie upės nubėgus sustot,

Ant numinto lieptelio prisėdus,

Žvelgt į vandenį, tyliai svajot.

 

Per lieptelį smagu persisvėrus

Švarų vandenį rankom paliest.

Mano upė – ji Juosta vadinas –

Negili, bet miela man išties.

 

Jos krantai gausiai švendrais apaugę,

Dumbliai dengia paviršių vandens.

Bebrų užtvankos trukdo jai bėgti,

Bet ji skuba Nevėžio glėbin.

 

Ją dažnai juodas gandras aplanko,

Prausia plunksnas, žingsniuoja šlaite.

Ten toliau – lapė olą įrengus,

Žaidžia pulkas lapiukų krante.

 

Jau čiuožikas kažkur nukeliavo,

Tingiai kvarksi švendryne varlė.

Baltas rūkas lyg pienas pakilo -

Laikas man į namus jau skubėt.

 

Žiemos belaukiant

 

Žiemužė vėl pas mus sugrįžta,

Vėl laukiame Kalėdų.

Tvarkysim, puošime namus,

O žemė puošis sniegu.

 

Žaliosios giriai nesmagu

Baltos žiemužės laukti -

Kai šiukšlės dengia jos takus,

Tikrai nėra ko džiaugtis.

 

Nusprendėme mes jai padėti

Ir tvarką padaryti:

Pačiupom pirštines, maišus,

Ei, šiukšlės, tik laikykitės.

 

Stiklų, maišelių, butelių,

Net padangų daugybė -

Mes greit pripildėme maišus

Sukrovėm į mašiną.

 

Gerokai paplušėjom,

Kol šiukšlių nebeliko.

Tuoj girios veidas pragiedrėjo -

Švara jam taip patiko.

 

Galės ji laukt šaltos žiemos

Ir puoštis baltu sniegu.

Tik tu, žmogau, ar pagalvosi,

Kad šiukšlint miške - GĖDA!

 

Pušelės ašaros

Justinas MIKĖNAS

Panevėžio „Ąžuolo“ vidurinė mokykla

 

Žaliosios girioje išaugo mažytė pušelė. Ji stiebėsi vis aukštyn ir aukštyn tiesdama šakeles į melsvą dangų ir pavydžiu žvilgsniu palydėdama vyresnes seses. Ji troško būti tokia pat aukšta ir tiesi.

Vieną dieną miške pasigirdo mašinos burzgesys, žmonių balsai. Išsigando pušelė – ir ne be reikalo. Kažkas didelis ir sunkus prispaudė jos šakeles, išlenkė liauną kamieną. Vargais negalais pakėlusi galvelę ji pamatė šalia didžiulę padangą. Aplink mėtėsi šiukšlių maišai, popieriai.

Rasos lašeliais suspindo pušelės ašaros. Jai nebelemta užaugti tiesiai ir tvirtai kaip sesės, nes ji niekada nepajėgs išsivaduoti nuo ją slegiančios padangos. Anksti ji pajuto piktų žmonių skriaudą.

Bėgo dienos, savaitės. Ir vėl miške pasigirdo žmonių balsai. Visai išsigando pušelė, net šakelėmis prisidengė. Staiga keletas rankų nuritino nuo jos sunkią naštą. Pamažu ištiesė pušelė šakeles, apsižvalgė. Aplink virė darbas: būrys vaikų rinko šiukšles, kimšo jas į maišus, vežė į sąvartyną. Miške pasidarė daug šviesiau ir linksmiau. Net paukšteliai garsiau sučiulbo, kai šiukšlių nebeliko.

Netoliese pakvipo laužo dūmais, kepamomis dešrelėmis, aidėjo linksmi žmonių balsai.

Nudžiūvo pušelės ašaros. Dabar ji galės augti išlaki, tiesti savo pažeistą kamieną. O nuo piktų žmonių ją saugos jaunieji miško šeimininkai.

 

Ąžuoliukas

 

Pasodinau aš ąžuoliuką,

Šaknis žeme užklosčiau –

Delnais liečiu jo liemenį,

Akimis šakeles glostau.

 

Tu auk, užauk, medeli,

Tvirtėk, lapok, žaliuok!

Tiesk šakeles į dangų,

Vėjų piktų nebijok!

 

Rytais gerk šaltą rasą,

Lapeliais apsiklok.

Užauki tu galiūnu

Ir šimtmečius gyvuok.

 

Pavasaris

 

Jau pavasaris beldžias į langą,

Kačiukais greit puošis karklai.

O saulutė mus kviečia į lauką –

Baigia sniegas ištirpti visai.

 

Žvarbus vėjas jau sprunka į šiaurę,

Į gimtinę sugrįžta gandrai.

Vėl pavasaris naujas – mes augam

Kaip pirmieji žolytės daigai.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"