Paieška Jie dar neprijaukinti (4)

Jie dar neprijaukinti (4)

Henrikas GUDAVIČIUS

Liškiava, Varėnos raj.

 

Kai pabandai iš arčiau pasižiūrėti į kokį retesnį mūsų krašto gyvūną, paaiškėja, kad visos tolimųjų egzotiškų šalių keistenybės nėra jau tokios stebuklingos. Užtenka tų keistenybių ir čia, mažyčiame tvenkinyje ar smėlio kalnelyje. Ne kasdien matomo gyvūnėlio keistumą kartais parodo koks nors visai nekaltas svečio klausimas.

Taip ir atsitiko šį rudenį. Ant smėlio kauburio dar gražiai žydėjo lietuviškosios ir totorinės naktižiedės, dar žaliavo čiobreliai ir šilokai, bet vabzdžių urveliai jau buvo nebylūs, net skruzdžių jau nesimatė. Pasakojau svečiams, kodėl lietuviškoji naktižiedė labiausiai mėgsta tokį gyvo smėlio šlaitą, kur vasarą būna labai karšta ir tiktai baltalūpiai šokliai tokią kaitrą čia teiškenčia. Tada ir paklausė vienas svečias, kas gi yra tie šokliai, gal kokie peliukai? Kažkas pradėjo juoktis, todėl bandydamas sušvelninti situaciją, paklausiau, ar kas nors matė upelyje vinguriuojantį velniaplaukį. O kas yra tas širšuonas, juk vien jo lotyniškas vardas šį tą reiškia: Vespa crabra! O kaip gali paprasčiausia ugniažolė užaugti ant žeminės pirties stogo, jei ji neturi jokių “ūsų”, jokių šakniastiebių, o sėkla neturi nei skristukų, nei parašiutėlių. O ar yra mūsų krašte mirmekochorų?.. Šitokių klausimų net ekspromtu galima sugalvoti nemažai, o tai rodo, kad ir svečio humanitaro bandymas šoklius sugretinti su peliukais nėra labai juokingas, jis tik parodo, kokie turtingi esame – tegu tie Australijos ar Madagaskaro endemai būna irgi savo vietoje ir tegu labai nesipučia…

... Rugpjūčio pabaiga. Visą dieną šviečia saulė ir visą dieną bėgioja ir skraido šokliai. Pusę valandos nejudėdamas stebiu šių gražių vabalų judėjimą ir visai nesuprantu, kodėl jie šitaip be atvangos zuja. Tų šoklių čia, ant smėlio kauburio, ne mažiau kaip dvidešimt ir visi jie nesustodami bėgioja ir šokinėja, tik retkarčiais pasislepia urvelyje. Šį tą, rodos, jau išsiaiškinau: vos tik atsispyręs ilgomis savo kojomis baltalūpis šoklys iš karto lekia kreiseriniu greičiu apie šešetą metrų. Tiesiai į stačiausią šlaitą jis kopia kaip alpinistas. Taip pat greit gali bėgti traversu, nors išjudintas smėlis srūva iš po kojų. Skruzdėlės šoklių labai bijo. Urvelį šoklys iškasa labai greitai. Šoklių visai nėra šiaurinėje gūbrio pusėje, jiems būtinai reikia saulės… Ir viskas? Taigi, stebėjau pusę valandos, ketindamas įsitikinti, kad jie iš tikrųjų yra labai plėšrūs. Ir nė vienas šoklys nieko dar nepapjovė. Tai gal jie gauna energijos tiesiai iš saulės? Žanas Anri Fabras rašo, kad kai kurie smulkūs vabzdžiai energiją gauna tiesiai iš saulės ramiai tūnodami.

Bet ar tiktai vabzdžiai? Katinas žiemai baigiantis irgi gali pusę dienos šildytis prieš saulę nejudėdamas ir ėsti neprašydamas. O baltalūpiai šokliai visą laiką juda. Nieko nemedžioja, tik bėgioja ir šokinėja. Matyt, todėl, kad jie yra šokliai.

Vidudienį net gaudžia pieva: dirba kamanės, bitės, žiedmusės, laumžirgiai ir kelmagraužiai. Ir net maitvabaliai duobkasiai, pasislėpę, žinoma, pavėsiuose, kai kurie net žemėje, bet dirba. O šokliai šokinėja. Sukasiau jiems gero smėlio, jokia žolelė netrukdo šokinėti.

Poetas Stasys Jonauskas, Jotvingių premijos laureatas, šitaip rašo: “Kurmiai čia yra todėl, kad gyvena, o gyvena todėl, kad yra”. Ir viskas paaiškinta. Bet šokliai čia šokinėja todėl, kad atsirado tas smėlio gūbrys, jiems būtinai reikalingas gelsvas, smulkiagrūdis smėlis. Dar geriau, jei tas smėlis truputį kalkingas, tada urveliai geriau laikosi, neužgriūna.

…Tai buvo vasarą. Bet atrodo, kad jau nepamiršime to gražaus ir keisto vabalo, to baltalūpio šoklio. Šitaip po truputį pažinsime dar ir dar. Ar daug dar liko? Entomologai sako, kad Lietuvoje gali būti apie penkiolika tūkstančių vabzdžių rūšių. Daugokai.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"