Paieška Australijos gyvūnai (16)

Australijos gyvūnai (16)

Žinduoliai, dedantys kiaušinius ir perintys jauniklius

Berhardas GŽIMEKAS

 

Naujakurių gyvenimą imta įdėmiau stebėti. Paaiškėjo, jog tie gyvūnai mėgsta tik šiltą (aukštesnės nei 15 C temperatūros) vandenį. Jei jis būna vėsus, tai yra mažiau nei 10 laipsnių, iš viso stengiasi į jį nelįsti, būna sausumoje. Kiekvienas 1,5 kilogramo sveriantis ančiasnapis per dieną suėda 540 gramų sliekų, nuo 20 iki 30 vėžių, 200 miltkirmėlių, dvi nedideles varles ir du kiaušinius. Taigi žiemą sliekų tekdavo atsigabenti lėktuvais net iš Floridos. Du iš tų gyvūnėlių Niujorke išgyveno daugiau nei dešimtį metų, taigi nugaišo turėdami po 11 metų.

O D. Fly grįžo Australijon ir įsikūrė netoli Brisbeno, Kvinslendo valstijoje, garsėjančioje savo švelniu klimatu. Ten jį ir aplankiau, keliaudamas po Australiją. D. Fly turėjo nuosavą zoologijos sodą, kurio teritorijoje stovėjo jo dailus medinis namukas. Gurkšnojome kavą ir jis papasakojo trečiosios ančiasnapių kelionės Amerikon istoriją. Šį sykį - jau lėktuvu.

Kai numirė paskutinis ančiasnapis, Niujorko zoologijos sodas užsakė D. Fly pagauti tris naujus, kad vėl būtų kas gyvena ištuštėjusiame tvenkinyje. Anksčiau (1946 metais) pagauti ančiasnapius nebuvo labai sunku. Jų pasisekdavo surasti prie pat Hilsvilio. Iš pradžių pagauta net 19, vėliau atrinkti trys stipriausieji, ištvermingiausieji.

Tačiau trečiąjį sykį reikalai pasirodė esantys gerokai sudėtingesni. Pirmiausia reikėjo gauti specialų leidimą išvežti ančiasnapius. Net du leidimus - iš Kvinslendo valdžios ir Australijos Mokslų akademijos. Mat ančiasnapiai tuo metu jau buvo paskelbti itin griežtai saugomais Australijos gyvūnais. Be to, pasitaikė labai nepalankūs orai: niekaip nenorėjo prasidėti lietų sezonas, upės ir upeliai vis labiau seko, jų išdžiūvusiose vagose likdavo tik balutės ar klampūs dumblynėliai. Atrodė, jog ančiasnapiams pasitaikė labai prasti metai. Pataitės net nepradėjo rausti perėjimo urvų.

Toji vietovė, kurioje D. Fly su pagalbininkais ieškojo ančiasnapių, buvo išraižyta sunkiai įveikiamų griovų ir tarpeklių. Tvyrojo nepakeliamas karštis, mašalai negailestingai gėlė, kartais jų nuvaikyti buvo negalima: ant kranto pastebėjus ančiasnapį buvo nevalia nė krustelėti. Menkiausias judesys - ir jautrus gyvūnas kaipmat dings iš akių.

Ančiasnapiai dažniausiai būna veiklūs ankstų rytą ar vėlų vakarą. Šiaip daugiausia laiko praleidžia gulėdami vandenyje, ir upės srovė juos neša tarsi medžio gabalus. Pastebėję grobį, jie neria gilyn, tekšteldami į vandenį plačia kaip irklas uodega. Kai ančiasnapis atsiduria po vandeniu, jo akis ir ausis uždengia odos raukšlės, taigi ten jis orientuojasi tik lietimo organais ir uosle. Labai jautrus ilgas „anties snapas“. Taip tas organas klaidingai buvo vadinamas Europoje, nes iš tikrųjų yra tik minkšta galvos atauga. Mat pirmieji Europon atvežti ančiasnapiai buvo tik sudžiūvęs jų kailis su taip pat išdžiūvusiu, sukietėjusiu „snapu“.

Po vandeniu ančiasnapis išbūna ne ilgiau kaip minutę, po to išnyra paviršiun įkvėpti oro. Bet kai išsigąsta, po vandeniu gali tūnoti net penketą minučių. Viską, ką ančiasnapis suranda, - vikšrus, smulkius krabiukus, sraigeles, mažas žuvytes, - tarsi koks žiurkėnas sukrauna į skruostų maišelius. Ten jis prisirenka smulkių akmenukų, smėlio; matyt, kad būtų lengviau sutrinti grobį. Stambesnį laimikį, pavyzdžiui vėžius, ančiasnapiai išsineša ant kranto. Jokių garsų jie neskleidžia, jei neskaičiuosime tylaus niurzgėjimo. Ančiasnapiams būdingas „lapių kvapas“, kuris sklinda iš kaklo pagrinde esančios liaukos. Žmogaus uoslė jo beveik nepagauna. Ančiasnapių urvai turi daugybę tunelių ir atšakų. Antai lizdo kameros kartais būna per 7 metrus nuo urvo angos; be to, gali būti šoniniai urvai, nusidriekiantys net 18 metrų. Todėl neprotinga turėti vilties išsikasti tokį gyvūną iš jo urvų – vis tiek paspruks.

Tačiau šios naujos žinios maža kuo tegalėjo padėti D. Fly. Keletą savaičių jis praleido visiškose dykrose, nuvažiavo 13 tūkstančių kilometrų - ir viskas veltui. O iš Niujorko viena po kitos skriejo telegramos, raginančios paskubėti, primenančios numatytus terminus, kartais reiškiančios nusistebėjimą, nesupratimą, nepasitenkinimą. Ir štai pagaliau po trijų mėnesių pavyksta pagauti ančiasnapių porelę - pataitę ir patinėlį. Teisybė, Niujorkas buvo užsakęs tris jauniklius - patinėlį ir dvi pataites; deja, antrosios pataitės niekaip nesisekė pagauti.

Tada atėjo laikas patikrinti, ar tie gyvūnai sugebės ištverti skrydį lėktuvu. Mat būtent taip buvo numatyta juos nugabenti į Ameriką. Bandomajam skrydžiui iki Brisbeno ir atgal buvo parinkti bent keli ančiasnapiai iš zoologijos sodo. Jie buvo patalpinti į dėžes, išklotas šviežia žole. Kai grįžo atgal paaiškėjo, jog viena pataitė patyrė tokį didelį sukrėtimą, jog vos vos kvėpavo; norint išgelbėti jos gyvybę, teko nedelsiant išleisti laisvėn.

Tuo tarpu skrydžiui į Niujorką jau reikėjo skubėti, nes Amerikoje stojęs pavasaris Kvinslende nieko gero nežadėjo - čia, atvirkščiai, artėjo žiema. O žiemą vargu ar kas degs noru lįsti į šaltą vandenį ir jame spęsti spąstus ančiasnapiams.

Penkis tūkstančius sliekų ir tiek pat miltkirmėlių buvo nutarta išsiųsti anksčiau, kad jie jau lauktų ančiasnapių Havajuose, kur reikėjo persėsti į kitą lėktuvą. Tačiau čia iškilo nauji trikdžiai. Į Havajų salas uždrausta atvežti kokių nors žemių, o sliekus buvo galima gabenti tik dėžėse su žeme, nes kitu atveju jie būtų žuvę.

Ką daryti? Buvo pamėginta patikrinti, kaip ančiasnapiai žiūrės į švariai nuplautus sliekus. Jie jų net nepalietė! Tada teko bagažą su sliekais išsiųsti savaite anksčiau, kad palydovas juos galėtų užpilti kita, Havajų žeme. O į Havajus švarūs sliekai buvo nugabenti polietileno maišuose. Štai kiek vargų!

Taigi porelę jaunų ančiasnapių ir dar vieną pataitę, kurią atsitiktinai pavyko pagauti karvių aptvare prieš pat skrydį, lydėjo visas eskortas: sutuoktiniai Fly, lėktuvo ekipažas, zoologijos sodo darbuotojas, taip pat 10 tūkstančių sliekų, 25 tūkstančiai miltkirmėlių ir 550 vėžių. Štai tokia ančiasnapių palyda iš Brisbeno pasiekė Sidnėjų. Bet čia paaiškėjo, jog didelis transokeaninis lėktuvas dar porą dienų vėluos, o tai reiškė, jog besočiai keleiviai jiems skirtą maistą sudoros anksčiau nei pasieks Niujorką. Ir vėl nuskriejo telegrama į Vesterblėjų: „SOS. Skubiai atsiųskite sliekų“.

Ir jau kitu reisu atkeliavo nauja sliekų siunta - vėl keli tūkstančiai, o priedo - dar ir 50 vėžių.

Kai tik galingas lėktuvas pakilo į orą, neįprasti keleiviai baisingai susijaudinio, o dar po poros valandų tarsi pasiutę blaškėsi po savo rezervuarą, šokinėjo ant sienų, kabinosi už jų ir vėl krito atgal vandenin. Žinoma, juos išgąsdino baisus keturių galingų motorų riaumojimas, sklidęs iš čia pat, iš už lėktuvo sienos. Tokio triukšmo ančiasnapiai pernešti negali.

Pirmą kartą nusileidus Fidžio saloje, D. Fly, žvilgtelėjęs į rezervuarą, ten neaptiko nei Pamelos, nei Paulio, nei trečiosios pataitės. Paaiškėjo, jog jie visi išsislapstė savo „urvuose“ - dirbtiniuose guoliuose su sausu pakratu. Havajuose sutuoktiniai Fly išlipo muitinės ir medicinos apžiūrai. Per tą laiką karantino tarnybos inspektoriai išvilko iš lėktuvo rezervuarus su vandeniu ir taip nerūpestingai juos vartė, kad vanduo užpylė ančiasnapių guolius su sausu pakratu. Sutuoktiniams Fly teko kuo skubiau traukti lauk šlapią pakratą ir jį keisti sausu šienu. Tačiau svarbiausia - ančiasnapiai buvo sveiki ir net trupučiuką aprimę, nes po kojomis pajuto patikimą žemę. O sekmadienio rytą Niujorko aerodrome jų jau laukė visi žymiausi Bronkso zoologijos sodo specialistai.

Štai taip baigėsi trečioji ančiasnapių kelionė iš Australijos į Ameriką.

Deja, su tokiais vargais atskraidinti gyvūnai šį sykį zoologijos sode išgyveno tik aštuonis mėnesius.

Iki šiol tie įdomūs Australijos gyvūnijos atstovai vis dar nepakankamai ištyrinėti. Pavyzdžiui paaiškėjo, jog ankstyvoje jaunystėje ir pataitės turi pentinus, kurie vėliau išnyksta. Aitrusis skystis, kuris per tuščiavidurį patinų pentiną išskiriamas žaizdon, toli gražu ne toks jau nepavojingas. Sykį vienas patinas, laikytas tvenkinyje su pataite, užpyko ant jos, užpuolė ir toji vos negavo galo nuo nuodų. Kitas ančiasnapis pentinu įkirto zoologijos sodo tarnautojui. Nuo nepakeliamo skausmo šis net nukrito ant žemės. Ranka iki peties smarkiai ištino ir žmogus keletą mėnesių juto silpnumą bei kitus apsinuodijimo požymius.

Šiandien nei ančiasnapių, nei echidnų negalima pavadinti nykstančiais gyvūnais. Natūralių priešų Australijoje beveik nėra, jais gali susivilioti nebent smaugliai, lapės ir sterbliniai velniai.

Beje, ančiasnapių visuotinė apsauga paskelbta nuo 1905 metų ir per tą laiką jų gerokai prisiveisė. Daugiausia gyvena Tasmanijoje. Ten ančiasnapių pasitaiko net sostinės – Hobardo - priemiesčiuose.

Dar labiau paplitusios echidnos. Sakyčiau, kad jos - bene gausiausi laukiniai Australijos gyvūnai. Daug jų mačiau keliuose, pakliuvusių po automobilių ratais.

 

Vertė Zenonas BUTKEVIČIUS

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"