Paieška Gera atmintis – kas tai?

Gera atmintis – kas tai?

Visa, ką jūs norite žinoti apie sklerozę, bet vis užmirštate paklausti

 

Ne vienas žmogus skundžiasi prasta atmintimi, bet niekas nesiskundžia proto stygiumi. Mes užmirštame tai, kas svarbu, bet įsimename visokiausius niekalus. Esame įsitikinę, jog, metams bėgant, atmintis būtinai turi prastėti, tačiau neretai baiminamės, ar mūsų išskirtinis užmaršumas nėra tapęs kokio nors susirgimo simptomu.

 

Treniruokime savo ląsteles

 

Daugelis mūsų atmintį įsivaizduojame kaip kažką panašaus į kompiuterinį diską – pripildėme jį informacijos, ir viskas, daugiau niekas netelpa, nori – kai ką iš šio disko ištrink, arba įsigyk naują. Kitiems atmintis dar primena spintą, kimšte prikimštą daiktų. Iš čia - ir atitinkamas posakis: „Nenoriu prikišti galvos visokių nesąmonių!“ Bet realybėje atmintis – tai ryšiai, užsimezgę tarp galvos smegenų ląstelių.

Kuo didesnę informacijos apimtį mes stengiamės įsiminti, tuo daugiau ir greičiau naujų ryšių atsiranda. Bukas beprasmis kalimas, kurio mes taip draugiškai nekenčiam, - puikus atminties treniravimo būdas. Praktika rodo, jog pirmųjų kursų studentams  anatomijos kurso pradžioje dviejų dešimčių lotyniškų terminų iškalimas užima maždaug valandą. O kurso pabaigoje – jau tik dešimtį minučių.

Atmintį, kaip ir bet kurį sugebėjimą, ar tai būtų muzikinė klausa, ar ritmo pojūtis, reikia pastoviai treniruoti.

 

Žmogus, kuris prisiminė viską

 

Esama „fotografinės“ atminties – studentas, atsakinėdamas per egzaminą, mintyse mato priešais save vadovėlio puslapį ir tarsi skaito jį savo vidine rega. Esama loginės atminties – visos reikalingos žinios išsirikiuoja į vieną grandinę, paklusdamos atitinkamai sistemai. Paprastai kiekvienas iš mūsų naudojamės abiem atminties rūšimis, tiesa, vienai ar kitai vyraujant, išimčių pasitaiko itin retai.

Praėjusiojo šimtmečio 70–aisiais metais SSRS buvo žinomas žmogus, kurio vardas slėptas nuo plačiosios publikos. Jis pasižymėjo tokiais fenomenaliais sugebėjimais įsiminti, kad dešimtmečiais buvo tiriamas įvairiose mokslinėse laboratorijose. Jis iš pirmo karto įsimindavo žodžius, niekaip nesusietus tarpusavyje, pavyzdžiui: kiaušinis, integralas, katė, pasaga, vaivorykštė... Mat mintimis visus išvardintus daiktus įkurdindavo erdvėje. Kiaušinį – sienos fone, ant stalo – integralo ženklą, po stalu – katę, ties slenksčiu ant durų – pasagą, kieme – vaivorykštę... Visas kelias iš namų į darbą jam būdavo paženklintas įsiminti skirtais žodžiais ir daiktais. Prisimindamas, jis tarsi peržiūrinėdavo savo vaizduotėje filmą ir išvardindavo, kas kur įkurdinta. Jis pasižymėjo tobula fotografine atmintimi, tačiau daugiau jokių gabumų neturėjo, taigi, patenkinęs mokslininkų smalsumą, taip ir liko nežinomas.

Rusų akademikas A.Sacharovas nuo pat gimimo pasižymėjo logine atmintimi. Jis lengvai įsimindavo mokslinę informaciją, galvoje griebdavosi daugiaetapių skaičiavimų. Tačiau visiškai neįsimindavo giminaičių, kaimynų, kolegų veidų. Čia nepadėdavo nei jokie loginiai ryšiai, nei analogijos – mat arba tu įsidėmi veido bruožus, arba ne.

 

Trumpos atminties nebūna

 

Atmintis jokiu būdu nėra proto sinonimas. Garsusis išradėjas Edisonas iš atminties cituodavo ištisus formulių puslapius, gausybę fizikos duomenų. Einšteinas stebėdavosi, kam gi reikia įsiminti visas formules ir skaičius, juk svarbiausia – tik žinoti, kad tokių esama, o jau surasti galima knygose. Tad kodėl gi tada vienas žmogus viską įsimena žymiai greičiau ir geriau už kitą? Viena iš pačių dažniausių priežasčių – netinkamas, „egzamininis“ nusiteikimas įsiminti neilgam: išmokai ir tuoj pat po egzamino pamiršai. Jeigu ko nors mokomės tam tikram laikui, tarkim, trims dienoms, atminties ryšiai susidaro netvirti, mūsų smegenys, paklūsdami įsakymui, tegu balsu ir neištartam, greitutėliai išsiunčia panaudotas žinias į tokį tolimą užkaborį, kad be naujo pakartojimo jų iš ten ir neištrauksi.

Tikrovėje iš sveikos atminties neišsitrina niekas. Daugkartiniais eksperimentais įrodyta – žmogus prisimena absoliučiai viską, kas su juo vyksta. Vienąsyk hipnozės paveikta mažo išsilavinimo valytoja staiga pradėjo deklamuoti ištisus puslapius iš Rasino tragedijos jai visiškai nežinoma prancūzų kalba – pasirodo, jaunystėje ji padėdavo tvarkytis studentui, kuris kaimyniniame kambaryje balsu skaitydavo prancūzų literatūrą.

Ne tik hipnozė, bet ir psichoanalizė pažadina atmintyje, atrodytų, seniai užmirštus vaikystės epizodus, kažkada išgirstus pokalbius. Neurochirurginių operacijų metu palietus atitinkamus smegenų plotus, pacientai staiga išvysdavo, kur padėjo prieš dvidešimt metų pamestą grandinėlę.

Tiktai ypatingi išgyvenimai arba neeilinis poveikis gali ištraukti iš atminties klodų tai, kas seniai užmiršta. Juk buityje mus paprastai neramina ne tolima vaikystė, o nežinia kur iš vakaro nukištas batas.  

 

Nuo ko kenčia pirmūnai

 

Dažnai atmintis pablogėja dėl psichologinių priežasčių, ir pirmąją vietą tarp jų užima kraštutinis užimtumas. Jeigu sukamės kaip voverės rate, dirbame dviem etatais, namie esame užkrauti buitiniais rūpesčiais, tikrai nespėjame atskirti svarbiausių reikalų nuo antraeilių. Mes neištraukiame iš atminties reikalingų žinių, jos iššoka pačios velniai žino kokia tvarka, ko gero, paklūsdamos tik emocijoms, ir nesama laiko suskirstyti jų pagal reikšmingumą. Mums vienodai svarbu parsivesti iš vaikų darželio vaiką, atiduoti metinę ataskaitą, nupirkti sutuoktiniui kojines, susitikti su draugais, išskalbti užuolaidas. O ko nors nepadarę, pasijuntame siaubingai dėl savo netikusios atminties... Tokiu atveju padeda poilsis, visiškas „atsijungimas“ nuo kasdieninių darbų. Nereikia stengtis visur būti pirmūnu. Vis vien niekas nepagirs jūsų už tokį tobulumą. Mat visa, kas gera, vertinama kaip savaime suprantamas dalykas. Atkreipiamas dėmesys tiktai į prasižengimus. O klaidų neišvengsime, jeigu griebsimės visko iškart ir niekam kitam nepatikėsime darbų.

Galų gale sudarykime sąrašą darbų, svarbiausius žymėkime raudonai, o jeigu užmiršime į sąrašą žvilgtelėti, vadinasi, už užimtumo slepiasi kita psichologinė priežastis.

 

Tiesiog pailsėkite

 

Kartais mūsų atmintis pavargsta ir ima maištauti. Todėl daktarai rekomenduoja visokiausias pertraukas per užsiėmimus, gimnastikos pratimus ir gėrėjimąsi vaizdu pro langą užuot žvelgus į kompiuterį.

Tas, kuris valandų valandas sėdi prie kompiuterio, žino, jog greta turi stovėti didžiulis kavos arba arbatos puodukas. Ne vien todėl, kad išvargusias smegenis reikėtų pastimuliuoti kofeinu, kiek dėl mažutės, poros gurkšnelių, pertraukėlės. Tuo pačiu mes instinktyviai apsaugome savo atmintį nuo persitempimo. Kas pusvalandį atliekama gimnastika, be abejonės, naudinga stuburui, bet žalinga kūrybiniam procesui. Visos mintys išsilaksto, ir prieš naują informaciją tarsi užsitrenkia durys.

Keletas sekundžių – pauzė, kuri leidžia išskirti tai, kas svarbiausia, atmesti antraeilės svarbos dalykus ir neprarasti susitelkimo. Jeigu reikia ilgesnio poilsio, mes traukiame išsivirti tos pačios kavos ar arbatos.  

 

Didelis išsiblaškymas – tai didelis susitelkimas ties kitais dalykais

 

Kartais mes visi pamirštame viską, mat esame absoliučiai susikoncentravę ties kokia nors viena, ypatingai svarbia problema. Likęs pasaulis mums daugiau neegzistuoja. Gyvename kaip automatai. Ir mums jau visiškai ne galvoje giminaičių gimtadieniai.

Antrojo pasaulinio karo metais mažame JAV miestelyje Los Alamose susitelkė visas pasaulinės fizikos žiedas – mokslininkai skubėjo pagaminti atominę bombą anksčiau už vokiečius. Apie fenomenalų šio miestelio žmonių išsiblaškymą iki šiol pasakojami anekdotai. Štai vienas įžymus fizikas rengėsi persikraustyti į naują namą. Jo žmona, žinanti vyro būdo ypatumus, privertė jį dar prieš dvi savaites iki lemtingosios datos iškalti adresą ir kas rytą, kaip maldą, pakartoti prieš išeinant į darbą. Pagaliau atėjo baisioji dieną, ir visus daiktus pervežė. Savaime suprantama, po darbo mokslininkas patraukė senuoju adresu. Dar daugiau – su laiminga šypsena pranešė atsitiktinai sutiktam paštininkui, kad nuo šiandien gyvena naujuoju adresu, tuo laiku, kai pats nesėkmingai bandė įeiti į senąjį butą ir atrakinti jo duris nauju raktu.

Kad patektum į panašią padėtį, visai nereikia gelbėti pasaulio ar gaminti bombą. Pakanka galvoti apie kreditą, pergyventi dėl artimojo ligos, rengtis atsakingam egzaminui. Kovoti prieš šią prastos atminties rūšį beviltiška. Užduotis bus išspręsta – ir prisiminsite visas gyvenimo smulkmenas. Kils naujų problemų – ir vėl būsite išsiblaškę.

 

Raktai šaldytuve

 

Niekas taip nepablogina sugebėjimo įsiminti, kaip pastovus nerimas. Esama žmonių, kurie nerimauja visą gyvenimą. Jie pastoviai nėra tikri dėl to, ar gerai baigsis metai, mėnuo, bijo, jog rytoj nutruks taika, o jie negalės šitam sutrukdyti, išgelbėti savęs ir artimųjų. Jie neįstengia atskirti svarbiausių dalykų nuo antraeilių, prasibunda kaip niuktelėti į šoną trečią valandą nakties ir pradeda analizuoti visokiausius buvusius ir būsimus nemalonumus. Kaip čia išmokus anglų kalbą, be kurios „būtinai atleis iš darbo“, jeigu nebus rasti vakar pamesti buto raktai, jis būtinai bus apvogtas. Kai ateina meistras pakeisti spynos, raktai staiga atsiranda – pasirodo, jie buvo šaldytuve.

Liga šios būsenos nepavadinsi, bet ir sveikata – taip pat. Ko gero, amžinas nerimas yra kažkur ties riba tarp psichologinių ir liguistų atminties sutrikimų. Nuolat nerimaujančiam tiesiog reikia specialisto pagalbos. Jokios objektyvios priežastys negali kelti nerimo 24 valandas per parą keletą mėnesių iš eilės.

Pasitaiko ir skausmingų sutrikimų. Depresija – ne tik prasta nuotaika, o susirgimas, kuris visada būna lydimas atminties pablogėjimo. Užmaršumas gali būti vienas iš pirmųjų depresijos simptomų. Kadangi ligos priežastis slypi galvos smegenų biocheminių procesų sutrikimuose, čia nepadės nei poilsis, nei ypatingos įsiminimo technikos. Užtat puikiai padės pačios depresijos gydymas – vaistais arba psichoterapija.

Depresija tyko mūsų bet kuriame amžiuje. Bet, būdami 20–ies ar 30–ies, esame įsitikinę, jog privalome viską atsiminti, ir todėl iškart traukiame pas gydytoją. Sulaukę 40–ies, pradedame abejoti, ar tai nėra susiję su amžiumi, ir tylomis kenčiame: kaip greit prabėgo gyvenimas! O jeigu yra prasta 70–metės mamos atmintis, mažai kam šauna į galvą, kad ji net penkerius metus kenčia nuo depresijos ir po mėnesio gydymosi kurso jos atmintis vėl pagerės.

Mus turėtų neraminti užmaršumo ir apatijos derinys, abejingumas, intereso praradimas anksčiau mylimiems užsiėmimams. Šiuo atveju reikia kreiptis į gydytoją psichoterapeutą ar psichiatrą.

 

Jeigu nesiaučia hormonai

 

Atmintis labai priklauso nuo hormoninio fono. Skydliaukė gamina tiroksino hormoną, kuris reguliuoja mūsų mąstymo, gyvenimo tempą, sugebėjimą įsiminti. Padidėjęs šios liaukos aktyvumas vadinasi „hipertireoze“. Žmogus su kiek padidėjusiu skydliaukės aktyvumu energingas, judrus, atrodo jauniau nei yra iš tikro. Jis viską greit suvokia, greit ir ilgam įsimena didžiulį informacijos kiekį, momentaliai ištraukia iš atminties reikalingas žinias.

Esant stipriai hipertireozei, žvalumas ir judrumas perauga į didelį nerimą, veikla įgauna chaotišką pobūdį, nebūna įmanoma susikoncentruoti ir atmintis dažnai pablogėja.

Skydliaukės veiklos susilpnėjimas, hipotireozė, - kur kas nemalonesnis dalykas. Jeigu tiroksino stinga vaikystėje, vaiko intelektualinis vystymasis susilpnėja. Suaugusiesiems hormono deficitas sukelia nesuprantamą svorio padidėjimą, atminties pablogėjimą, lėtesnį mąstymą ir kalbą.

Visos hormoninės problemos, sukeliančios atminties pablogėjimą, išnyksta, normalizavus hormoninį foną ir pradėjus gydyti pagrindinę ligą.

Švelnus hormoninio užmaršumo variantas moterims – klimakterinis, susijęs su kiaušidžių veiklos silpnėjimu. Atmintis sugrįš, kai klimaksas praeis arba kai imsite vartoti hormonų pakaitalus.

 

Erkiulio Puaro patarimas

 

Jeigu, esant depresijai ar hormonų svyravimams, atmintis pablogėja dėl biocheminių procesų galvos smegenyse, tai, esant kraujagyslių ligoms ir spazmams, pablogėja smegenų ląstelių mityba, ir jos nesusidoroja su savo užduotimis. Ir pirmuoju, ir antruoju atveju, pačios ląstelės sveikos ir „nesugedusios“.

Jaunystėje kraujotaka dažnai sutrinka dėl stuburo kaklo slankstelių pažeidimo. Užmaršumas derinasi su galvos svaiguliu ir galvos skausmais.

Tai, ką mes vadiname atminties pablogėjimu dėl amžiaus, taip pat yra prastos ląstelių mitybos pasekmė. Atrosklerozė susiaurina kraujagysles – vis mažiau kraujo, o su juo – deguonies ir gliukozės atkeliauja į smegenis. Palaipsniui dėl pastovaus badavimo ląstelės pradeda žūti. Bet jeigu aktyviai kovosime prieš aterosklerozę, nuolat judėsime, sistemingai treniruosime, kaip mėgindavo kartoti Erkiulis Puaro, „pilkąsias ląsteles“, net ir 80–ies sulaukę, būsime geros atminties.

Esant visiems kraujagyslių pakenkimams, liga slepiasi kraujagyslėse, ir tik vėliau, ir tai ne visada, paliečia galvos smegenų ląsteles. Neretai, atstačius mitybą, pavyksta atstatyti ir prarastas galimybes, vadinasi - ir atmintį.

 

Parengė Ramunė TOLVAIŠYTĖ

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"