Paieška Skeveldros vasaros prasmego debesy

Skeveldros vasaros prasmego debesy

Vytautas BAŠKYS

 

Metų laikų slinktyje lapkričio kraštovaizdis aikštingas: Net šnypštė lapai, stengdamies nutrūkti / nuo vėjo supamų šakų, o bandą / juodų (nelyg šešėliai medžių) debesų / vis gynė vakaras į laidarus nakties. Taip suponuoja poetas Robertas Keturakis. Atsibrauna tikrasis ruduo - su šalčiu, tirštais rūkais. Naktys - tamsiausios metuose, o vėjai virkaujantys... Krūmus ir gires linksmas jau giltinė suka, / Ir grožybes jų gaišin draskydama vėtra. Tai mūsų literatūros klasiko Kristijono Donelaičio regėjimas. Ir atodūsis: Ak, kur dingot, giedros jūs gi pavasario dienos.

Lapkritis niūrus, bet virš mūsų skečiasi šakos ir sklaidosi pumpurai su ateities gyvenimo lapais. Jie pasiruošę atsilaikyti gamtos ir gyvenimo trapume: „paukštelis vienas / iriasi, ir merkiasi dienos blakstienos“. Nes ateina „naktis tamsi. / Skeveldros vasaros prasmego debesy“. Meistriška mintis perteikia artėjančios žiemos negandą, kuri neretai lapkrityje kietomis žnyplėmis sugniaužia žemę.

... Prie Nemuno, tarsi iš istorinės heroikos ūko, 1253 m. karaliaus Mindaugo raštu įvardijamas krašto pavadinimas: Dainava. Publikuojamame dailininkės Dalios Dokšaitės paveiksle - Raigardo slėnis, kurio grožį Švendubrėje rudens rūkai kartais dar labiau paryškina. Čia M.K.Čiurlionis aptiko Dainavos krašto paslaptį. Jis simpatizavo Rytų filosofijos kosminei dvasiai, teigė, jog giliausias savęs pažinimas yra už mūsų proto ribų, kaip giliausias Visatos, pradžių pradžios, pažinimas...

Neišsakytoje estetinėje užuominoje, netikėtoje formoje regisi visa ko pradžia. Gal dėl to galinga būties potencija erdviam sielos polėkiui atveria rūke skendinčio Raigardo slėnio filosofinę mintį.

Prigimtyje, gal net už būties ribų glūdi ir kitos neišsakytos tiesos, kurios suderina tai, kas svarbiausia, ką nešiojame savyje ir saugome. Mūsų baltiškas savitumas, senieji papročiai amžinybės dvelksme verčia laikytis savųjų. „Gimtieji mūsų namai yra tautos pamatai, mūsų vidinio pasaulio ritmas, lydintis mus iki amžinojo prieglobsčio dausose“, - primena latvių poetė Ana Rancanė. Tautos gyvenimo vaizdiniai, protėvių dausos, migloto Ūkapirmo didybė gamtos atvirume subrandina amžinybės pajautą.

Lapkričio ūkanose - neramios mintys. Jausmai tiesiogiai prisiliečia prie žmogaus likimo skardžių. Kūrybinė mintis krūpteli nuo lemtingų permainų: Vieną rudenį beržas iš būsimo laiko mums metė / vieną auksinį lapelį, bet, pasirodo – ne man. Jautrus ir viltingas metas su ilgų vakarų besąlygiška nuoroda: Tik Laikas žvelgs į sielos begalybę / tik siela žvelgs į Laiko begalybę / ramiai be gailesčio ir išdidžiai. /R.Keturakis/.  Rytų išmintis šią būseną apibendrina: Amžių glūdumoje taip buvo ir niekuomet nepasibaigs /Laozi/.

... Vėlinės. Lapkričio tyloje žiba liepsnelės. Ramybė, susikaupimas ir artimųjų atminimas. Nerimas pulsuoja, it kraujas liejasi iš gilaus rėžio prisiminimai. Poeto regėjime prie atminties aukuro susirenka esantys ir buvusieji. Iki skausmo jautru, nes: už stalo vien šešėliai tų, / kuriais tikėjai vasaros metu. Poetas nei guodžia, nei ramina, tik pateikia kietą amžinybės būseną: Tau šią akimirką paguodos nesurandu, nes ir aš - balzgana tuštuma. Likimas kiekvienam išjausti savųjų netektis.

... Liepsnelės virpesy iš praeities atgyja deivės Gabijos spindesys. Vilniuje, Šventaragio slėnyje, prie karaliaus Mindaugo statytos katedros ir Lietuvos nacionalinio muziejaus, prie didelio Vorutos pilies kalno yra nedidelis Atminimo kalnelis - karaliaus Mindaugo kapas. Kalnelio viršūnėje trys išminčiai saugo amžių paslaptį. Lapkričio 11 d. uždegus liepsnelę prisimenama jo išmintis ir nuopelnai. Metai, šimtmečiai slenka, o Mindaugas ir jo sūnūs Ruklys bei Rupeikis – amžinai gyvi, gyva jo išaukštinta Lietuva.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"