Paieška Mylima ir... teršiama

Mylima ir... teršiama

Arba – ar tas kelelis pilkas prie aguonų atves?..

Vacys PAULAUSKAS

 

Nuo seniausių laikų žmonės savo gyvenvietes kūrė gražiausiose vietose, arčiau vandens. Vilniaus miesto teritorijoje žmonės apsigyveno akmens amžiuje. Pilies kalnas buvo gyvenamas I tūkstantmetyje prieš Kristų, o I mūsų eros tūkstantmetyje tankiausiai gyventa prie Neries ir Vilnios santakos. Iš šių gyvenviečių susidarė Vilniaus miestas. Pirmas autentiškas šaltinis, kuriame paminėtas Vilnius, yra Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino į Vakarų Europa 1323 m. siųstas laiškas, kviečiantis į Lietuvą amatininkus ir pirklius.

 

Vandeninga ir graži

 

Sunku šiandien įsivaizduoti Vilnių be gražuolės Neries, tačiau jos kairysis intakas Vilnia, savo sraunuma juosiantis Gedimino kalną, praturtina Lietuvos sostinę ir apylinkes neapsakytu grožiu.

Vilnios Lietuvos didžiosioms upėms nepriskirsi. Už Nemuną ji trumpesnė vos ne 12 kartų, už Nerį – nesiekia pusseptinto. Gal todėl ši upė, pradėjusi savo kelią Baltarusijos pasienyje netoli Šumsko ir sukorusi iki Neries 80 km, dažnai vadinama malonybiniu Vilnelės vardu. Ji negili, tačiau vandeninga. Aukštupyje jos vagos plotis 4-5 m, vidurupyje ir žemupyje svyruoja nuo 10 iki 15 m. Žemupys turi didelį nuolydį ir panašus į kalnų upokšnį. Iki XIII a. pabaigos Vilnelė į Nerį tekėjo Gedimino kalno vakarine pašlaite. XIV a. pradžioje buvo iškasta dabartinė vaga juosianti Gedimino kalną iš rytų. Ilgainiui senoji vaga išdžiūvo ir buvo užpilta žemėmis.

 

Sraunumų žuvys

 

Vilnelėje aptinkama per 20 žuvų rūšių. Dažnos ir įprastinės žuvų rūšys yra gružlys, trispyglė dyglė, lydeka, šlyžys, paprastasis kūjagalvis ir ešerys. Žemupyje gausesnės yra šlyžio ir gružlio populiacijos. Tačiau čia tinkamiausios sąlygos gyventi kiršliams ir margiesiems upėtakiams. Rudenį pratęsti savo giminę į Vilnelę atplaukia lašišos ir šlakiai. Lašišinių žuvų migracijai trukdo dvi didelės patvankos: aukštupyje -  žuvininkystės tvenkiniai, žemupyje – Naujosios Vilnios užtvanka (ties Rokantiškėmis). Čia padarytas žuvų pralaidas. Be to, ant upės vagos yra kelios malūnų ir hidroelektrinių užtvankų griuvenos,  iš kurių didžiausia - Belmonto. Čia taip pat įrengtas lašišinių žuvų migracijai padedantis žuvų praėjimo takas.

 

Kibo pabėgėlės

 

Prieš gerą 15 metų iš vietinių Naujosios Vilnios meškeriotojų teko girdėti apie Vilnios upėje labai gerai kibusius karpius, kurie, matyt, kažkokiu būdu buvo pasprukę iš žuvininkystės tvenkinių. Šių žuvų Vilnelėje man pačiam su savo vaikais matyti neteko, tačiau vieną žiemą ant Naujosios Vilnios tvenkinio ledo  porą kartų su vaikais stebėjome, kaip vietinis meškeriotojas iš po ledo traukė peledes. Tiesa,  jos tebuvo apie 20 cm ilgio ir 250 g. Kibo peledės tik netoli užtvankos silpnoje srovėje ant plūdinukės šokdinant dugnu svarelį, virš kurio buvo pririštas ilgokas pasaitėlis su kabliuku. Ant jo buvo užvertas pundelis uodo trūkio lervų. Lietuvoje šios žuvys natūraliai nesiveisia. Taigi, matyt, irgi pateko iš žuvininkystės tvenkinių. Visi geranoriški meškeriotojo patarimai ir pamokymai, kaip pertvarkyti mūsų meškerėles, baigėsi nesėkme. Mes peledžių nepagavome. Nemokėjo jų meškerioti ir kiti žvejai. Užtat ešeriukai ant avižėlių su trūkliukais kibo puikiai. Jiems aprimus, tekdavo nedelsiant pakeisti vietą, nes ramybės neduodavo trispyglės dyglės. Pamatai dažnai maža amplitude virpantį sargelį - bėk tolyn, nes šios mažos žuvytės neduos ramybės, kol vėl neužplauks ešerių būrys.

 

Muselininkų iniciatyva

 

Vilnelė, tekėdama pro Keną, Lavoriškes, Mickūnus ir Naująją Vilnią, surenka šios urbanizuotos teritorijos teršalus. Labiausiai kenčia upės žemupys, o pagrindinis teršėjas yra pramoninis Naujosios Vilnios rajonas. Vilnelės vaga ir pakrantės užterštos buitinėmis ir kitokiomis atliekomis. Ši tarša ryškiausia ties gyvenvietėmis ir Vilniaus mieste. 

Kasmetinės talkos Vilnios vagai ir pakrantėms valyti tapo jau tradicija ir yra populiarios. Šios gražios upės žemupiu nuolat rūpinasi Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija, Užupio gyventojai, bernardinai pranciškonai ir visi, kurie neabejingi mūsų krašto grožiui. Šį kartą  apkuopti Vilnelę ir jos pakrantes spalio 13 d. pakvietė muselininkų klubas “Flyfishing.lt”. Į jų kvietimą atsiliepė Grigiškių “Šviesos” vidurinės mokyklos sportinės žūklės klubas “Žvejonys” (vadovas Vytautas Matulevičius), Lietuvos  jaunųjų gamtininkų centro žygeiviai, vadovaujami Sondros Joncevos, ir kiti, neabejingi Vilnios sraunumų grožiui, talkos dalyviai. Trumpas instruktažas, apsirūpinimas maišais, pirštinėmis - ir gausus talkininkų būrys, pasiskirstęs upės ruožus, pradeda darbą.

Aš su savo jaunaisiais žvejais iš Vilniaus SOS vaikų kaimo ir Ozo vidurinės mokyklos patenkame į Šarūno Ramanausko vadovaujamą grupę. Jis, su sūnumi Viliumi ,,įšokę” į brydkelnes, plušo vagoje. Darbas atsakingas, nes neišmanant kaip atrodo naujai sukasti lašišinių žuvų lizdai, galima sutrypti žvyruotame dugne užpiltus besivystančius ikrelius. Vieną tokį aiškiai matomą lizdą Šarūnas parodė vaikams ir papasakojo, kaip lašišos, šlakiai ir margieji upėtakiai neršia.    

 

Keliauja nuolat

 

Toje pačioje grupėje talkino keli žygeiviai, tad man parūpo apie juos kuo daugiau sužinoti. Jų vadovė S. Jonceva su gausiu būriu savo ugdytinių valė kitą, toli nuo mūsų esantį upės ruožą. Todėl, prisėdus pažintiniame take trumpam atokvėpiui, pakalbinau Liną, Urtę, kurioms pritarė Artūras, Vykintas ir Martynas. Žinia, žygeiviai keliauja ištisus metus, o vasarą savo įgūdžius tobulina stovyklose. Naujokai vandens keliones pradeda Žeimenio ežere ir susipažįsta su nuostabaus grožio taip pat lašišine upe Žeimena. Labiau patyrę plaukioja sudėtingesniais maršrutais, kur tenka įveikti vingiuotas sraunumas, užvartas ir slenksčius. Mažesniems vaikams organizuojamos ,,laukinukų” stovyklos, kur, atliekant nesudėtingas užduotis, susipažįstama su gamtos pažinimo pagrindais ir žygeivių nuostatomis. Užėjus rudeninėms darganoms, vandens kelionės nutrūksta, tačiau lieka kiti įvairiausi žygiai.

 

Pasiekiamas vaistas

 

Man, keturiasdešimtuosius metus dirbančiam su vaikais ir visada teigiančiam, jog papildomas ugdymas yra bendrojo lavinimo neatskiriama, kiekvienam vaikui lengvai pasiekiama sritis, rūpėjo sužinoti: ar žygeivių būrelis ,,įkandamas” visiems norintiems?.. Dabar, kai daug kur papildomas ugdymas virsta pasipelnymo iš vaikų laisvalaikio šaltiniu ir nesigėdijama iš jų tėvų lupti kuo didesnes sumas, išgirsti žinią, jog tik susimetama maistui žygio metu ar susimokama už buvimą stovykloje, buvo labai malonu. Esu tikras, kad kiekvieno vaiko darniame kolektyve praleista valanda yra tas tikrasis vaistas, kurio kartais ieškome ir nerandame gydydami vaikus ir jaunimą, numynusius „takus“ į aguonomis apaugusius, kanapėmis sužėlusius laukus.

*  *  *

Prižiūrima ir tvarkoma Vilnelė atsigauna. Ji nebepanaši į teršalų nutekėjimo vamzdį. Į šią upę sugrįžo tauriosios žuvys, kasmet jų ištekliai gausėja. Belieka tiek nedaug – sumažinti vagos ir pakrančių taršą buitinėmis atliekomis. Būtų gerai, jei taip nutiktų artimiausioje ateityje... Tada skubėtume prie Vilnelės ne rinkti šiukšlių, o grožėtis rudenį neršiančiomis lašišinėmis žuvimis.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"