Paieška Vėlinės: Žmogus, Tradicija ir Anapilis

Dek, ugnele, dek...

Vėlinės: Žmogus, Tradicija ir Anapilis

Vytautas LEŠČINSKAS

 

„Man visada imponavo senovės lietuvių ryšys su mirusiaisiais, - sako etnologė, Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos vyriausioji specialistė Nijolė BALČIŪNIENĖ. - Ir šiandien tai atrodo prasminga; sakyčiau turėtume siekti šio ryšio pajautimo atgaivinimo. Mes užsidarėme nuo anapusinio pasaulio; įžengę į šiuolaikinį civilizacijos raidos tarpsnį, užsisklendėme nuo jo, susėdę prie kompiuterių, prie televizorių. Kadangi nutolome nuo gamtos, nutolome ir nuo senovinių švenčių. Visos senosios šventės, o Vėlinės yra viena iš tų didžiųjų kalendorinių švenčių, vykdavo gamtoje, todėl labai glaudžiai su ja susietos. Ypač tą ryšį atskleidžia Vėlinių šventė“.

 

Buvo dvejopos Vėlinės

 

Pasak Nijolės Balčiūnienės, ryšys su mirusiaisiais anksčiau apskritai buvo tvirtas. O Vėlinių metą sąsaja su gimine, su išėjusiaisiais Anapilin jos nariais buvo ypač aiškiai jaučiamas. Gyvieji ir mirusieji šiuo laiku tarsi jungdavosi į vieną ratą. Senovėje tas ryšys su išėjusiais amžinybėn giminės nariais atrodė natūralus, buvo nusistovėjęs bendravimas su mirusiaisiais. Susiformavo ištisas ritualas. Spalio, lapkričio mėnesį, kai visi svarbiausi rudens darbai yra baigti, derlius nuimtas nuo laukų, viskas aruoduose, žmonės, dirbę laukų darbus, jau sugrįžta į namus. Prasideda kūlimas; ypač daug darbų jaujose. Net ir spalio vardas iš spalių – linų, kanapių – kilęs. Taigi prie parėjusių į namus žmonių glaudžiasi artimųjų vėlės. Jos irgi pareidavo į namus. Net, pavyzdžiui, yra įvairiuose šaltiniuose minima, jog būdavo dvejos Vėlinės – pavasarinės ir rudeninės. Pavasarinės – kai išleisdavo vėles į laukus; kartu su žmonėmis jos tolyn nueidavo, pasitraukdavo, o rudeninės – kai vėlės tarsi sugrįždavo ir būdavo prie žmogaus kartu su derliumi. Lietuviai senovėje labai gražiai mokėdavo padėkoti už gautas dovanas. Ir nepamiršdavo protėvių, kurių vėlės juos globoja. Mūsų bočiai tikėjo, kad vėlės yra ir laukų, ir miškų globėjos. Tas ryšys iš tikrųjų padėdavo žmonėms darbus nudirbti. Pavyzdžiui, yra toks pastebėjimas, kad ir žodis vėliava yra kilęs iš vėlės. Vėliavoje susieta anksčiau gyvenusiųjų vėlių jėga, galybė. Kodėl baltai, lietuviai mūšius dažnai laimėdavo nedideliu karių skaičiumi prieš daug gausesnę priešų kariuomenę? Jie tikėdavo, kad esant reikalui tėvų, protėvių vėlės susirenka ir savo galią suteikia kariams, todėl tie kariai, karžygiai senovėje buvo tokie stiprūs ir narsūs. Nijolė Balčiūnienė sako pritarianti šiai nuomonei, nes turbūt iš tikrųjų tas tikėjimas labai padėdavo nugalėti priešus.

Taigi ateina ruduo, per kurį vyksta tas ypatingas bendravimas su vėlėmis. Kaimo kapinaitės visada būdavo ant kalvų, kauburėlių. Taigi žmonės eidavo į miškelius, į natūralias girias, esančias arti savo mirusiųjų palaidojimo vietų ir tiesiog kurdavo ten laužus. Kūrendavo ugnelę ir prie jos susirinkusi visa bendruomenė, giminė puotas keldavo. O puotos – tai bendras valgymas drauge su mirusiaisiais, su vėlelėmis. Netgi duoną specialią ta proga kepdavo. Dzūkai, pavyzdžiui, kepdavo keturis kepalėlius; juos lauždavo, ir pirmuosius trupinėlius skirdavo vėlelėms. Pirmus lašus gėrimo – giros, alaus – taip pat nuliedavo ant žemės, o jei puota vykdavo patalpoje, tiesiog po stalu nuberdavo trupinių, nuliedavo šlakelį gėrimo. Šis paprotys dar ir dabar išlikęs per Kūčias: paliekama ant stalo viena tuščia lėkštutė, kad atėjusios vėlės galėtų pasisotinti. Ir stalas todėl nenurenkamas po Kūčių vakarienės. Šis paprotys irgi atėjo iš tų seniausių laikų, kai žmonės tikėjo, jog štai susirenka vėlelės prie savo gyvųjų artimųjų stalo ir valgo. Tai padėdavo išlaikyti tą itin tvirtą ryšį su anapusiu pasauliu, su vėlėmis.

Etnologė sakosi dažnai besilankanti pas mūsų rytinėse etninėse žemėse gyvenančius Gudijos lietuvius ir net mūsų dienomis kaime, kuriame gyveno daug lietuvių, jai teko kapinėse matyti, kad prie neseniai palaidoto žmogaus kapo yra palikta maisto.

 

Lyg medžio šaknys...

 

„Labai artimas mano širdžiai tas senasis baltiškasis mąstymas; ryšys su žeme ir, aišku, Žemynos garbinimas, taip pat medžių garbinimas, - neslepia savo jausmų Nijolė Balčiūnienė. – Tik pažvelkim: kaip aiškiai ta senoji pasaulėjauta atsiskleidžia sąsajose su medžiu!.. Štai medžio šaknys yra žemėje, taigi pirmiausia ir garbina žemę; paskui tos šaknys virsta kamienu ir šakomis kyla į viršų, į dangų, jungia žmogų su dangaus pasauliu. Ar ne todėl mes saulę, kitus dangaus šviesulius taip gražiai vadinam: saulė močiutė, mėnuo tėvelis, žvaigždės seselės?..  Toje senojoje pasaulėjautoje – tarsi viskas aplink mus yra gyva. Ir akmuo, ir šaltinis, ir vabalas, ir paukštis, ir medis, ir žvaigždė!.. Ir mes esame toje visumoje, toje darnoje. Ta darna be galo stebina. Juk jos šiandien labai trūksta. Jei mūsų požiūris į gamtą toks, kad lengva ranka be reikalo nukertame storiausius medžius ar, sakykim, sunaikinam šventą šaltinį, kurį protėviai garbino tūkstančius metų, teršiame ar atitveriame nuo kitų žmonių natūralius upelius, nieko gera iš to negalima laukti. Reikėtų prisiminti: ne tu sukūrei šį nuostabų gamtos pasaulį. Kodėl manai turįs teisę naikinti natūralią gamtą, kuri susiformavo per tūkstančius metų? Net nesusimąsto apie tai dažnas šiandienos žmogus kasdamas kalvynus, raguvynus, užpildamas natūralų kraštovaizdį, statydamas pastatus prie pat vandens... Sakoma: reikia žmogui gyventi. Bet juk galima labiau prisitaikyti prie aplinkos, o tada tikrai visko užteks. Kokios gražios lietuvių sodybos buvo prieškaryje, viskas derėjo tarpusavyje - ir langinės išdrožinėtos, ir upeliukas natūraliais šlaitais, ir seno ąžuolo ar liepos niekas nekirto. Skurdi sodyba būtų be jų. Suprato mūsų bočiai elementarias tiesas nebaigę kartais jokių mokslų. Gal kaip tik gražiai sugyvendami su gamta geriau jaustumėmės, nereikėtų nuolat kažkur bėgti, po visą pasaulį lakstyti, jei atkurtume tą žmogaus ir aplinkos darną, kurią mums kaip tik labai gerai mena Vėlinių – bendravimo su mirusiaisiais – metas. Prisiminkime tik kaip, pavyzdžiui, mūsų protėviai vadindavo mirusiuosius: brolelį – vėlių ženteliu, dukrelę – vėlių martele. Jiems žmogus ne miršta, o išeina, pasitraukia, nes tikėjo, kad tas pasaulis, į kurį velionis iškeliauja, yra toks pat gyvas, kaip ir šis, tik nematomas. Todėl sakydavo: išėjo per vėlių vartelius ir atsisėdo ant vėlių suolelio...  Tas išėjimas buvo tarsi paprastas persikėlimas svetur. Juk tai vyko artimų žmonių aplinkoje, jų apsupty. Susirinkdavo giminaičiai, šalia velionio sėdėdavo. Tie sėdėjimai, budėjimai buvo su apraudojimais. Visa tai tarsi palengvindavo velionio išėjimą susitikti su tais savaisiais, kurie laukia jo ten, anapus. O ta natūrali žmogaus išėjimo Anapilin darna yra sugriauta. Juk visur įpratome skubėti, net atsisveikindami su mirusiaisiais. Nesakau, kad viskas, ką darome tomis liūdnomis progomis, yra blogai, bet tiesiog noriu pabrėžti, jog nykstant seniesiems papročiams, apeigoms visas mūsų pasaulis pasikeitė, sumaterialėjome, skubame, ką ten mirusius, net ir šiandien gyvenančius artimuosius  retai matome, retai pasikalbame. Džiugu, kad kaimo senoliai išsaugojo dar  labai gražių Vėlinių dainų“.

 

Ryšys nenutrūksta

 

Kad mūsų protėviai giliai tikėjo, jog išėjus žmogui Anapilin, su juo ryšys nenutrūksta, labai aiškiai suvokiama iš dainų. Yra tokia labai graži daina: „Mirė mano motinėlė, mirė mano sengalvėlė. / Nėr kam suglausti dagilio šakelės, / nėr kam palenkti bernelio širdelės...“ Tad dukrelė eina į kalnelį pas motinėlę ir sako: „kelkis, mano motrinėle, kelkis mano širdužėle, mokink suglausti dagilio šakelę, mokink palenkti bernelio širdelę“. Į tai motina atsako: „nei aš kelsiuos, dukružėle, nei aš kelsiuos, širdužėle, pati suglauski dagilio šakelę, pati palenki bernelio širdelę.“ Ir pamoko, kaip tai padaryti: „kelkis rytą kuo anksčiausiai, eik į darbą kuo pirmiausiai - tai ir suglausi dagilio šakelę, tai ir palenksi bernelio širdelę „. Kaip išmintingai ir paprastai: būk darbšti ir visi tave mylės, tau seksis.

Tose dainose tiek išminties sudėta! Labai jausmingai Vėlinių dainose išreiškiama našlaičio dalia, apdainuojamas tėvelis, motinėlė – bendraujama su mirusiaisiais, pasikalbama. „Tai suteikia mums didelės dvasinės stiprybės, sakyčiau, pamoko, kaip dabar reikėtų elgtis. Labai mėgstu pati dainuoti senovines dainas, dažnai klausau folkloro ansamblių atliekamas, o visų didžiausia palaima išgirsti savo tėviškėlėj dainuojantį.

Tų gražių Vėlinių dainų vakaras vyks Vilniuje, Verkių rūmuose, lapkričio 4 dieną, 15 valandą. Jau kelinti metai rengiame Vėlinių dainų koncertus. Vis kviečiame naujus folkloro ansamblius iš įvairių Lietuvos regionų, kad kiekvienąkart skambėtų naujos dainos, dar negirdėtos. Šį kartą dzūkiškas raudas giedos Lynežerio kaimo daininkai, o aukštaitiškomis giesmėmis džiugins Kupiškio folkloro ansamblis „Kupkėmis“. Ir puiku, kad dar yra žmonių, kurie ieško tų gyvųjų ir mirusiųjų ryšio dainose, kurie gerbia ir šventuosius šaltinius, jų vandeniu veidą nusiprausia“, - džiaugiasi etnologė.

 

Svarbiausia – ugnelė

 

Kokia galėtų būti mirusiųjų pagerbimo forma mūsų dienomis? Kaip mano Nijolė Balčiūnienė, svarbiausia pagerbimo forma – ugnies uždegimas; dabar tai daugiausia žvakutės. Taigi vienaip ar kitaip tą seną pagerbimo tradiciją išlaikome. Anksčiau dideli laužai buvo kraunami kaimo kapinaitėse, o dabar bent jau juos simbolizuoja mažos ugnelės – žvakės, žvakutės. Ir bažnyčiose žvakės uždegamos. Galbūt dar būtų galima kalbėti ir išlikusias senąsias maldeles. Senųjų papročių reliktas yra ir gedulingieji pietūs, grįžus iš kapinių. Galbūt per Vėlines derėtų ir duonos kepalėlį pasiimti, kaip darydavo mūsų senoliai, paaukoti vėlėms, tuo būdu paminėti mirusiuosius. Gal galima sugrąžinti ir bendrą valgymą bei užgėrimą minint mirusiuosius, senolių pavyzdžiu pagerbiant išėjusius amžinybėn artimuosius. Dar yra išlikę žodžiai: ateikite ir jūs, mielos vėlelės, ir valgykite kartu su mumis. Ateik ir tu, mano senasai seneli (ar senele, broleli, sesele ir t.t., valgyk kartu su mumis ir būk mums maloninga). Taigi dar neišnykusi tradicija pamaloninti vėleles, nes joms reikia gyvųjų dėmesio, gero žodžio.

Vėlinių metą senovės lietuviai ne tik pagerbdavo savo išėjusius Anapilinn giminaičius, bet ir gausiau aukodavo elgetoms, prašant pasimelsti už artimą. Mat buvo gajus paprotys pasidalyti tuo, ką turi su kitais, neturtėliais. Auka Vėlinių laiku yra nepaprastai svarbi: ji ir tau gali atnešti gerovę. Taigi Vėlinių dienomis daryti gerus darbus, pagelbėti kitiems yra ypač gera proga.

... Spalio 28 dieną, sekmadienį, Nijolės Balčiūnienės iniciatyva surengtas pėsčiųjų žygis, kurio metu ant Rokantiškių pilkapių buvo užkurta ugnis. Senuoju papročiu prie Vėlių stalelio, kartu su folkloro ansambliu „Varangė“ (vadovė Varsa Liutkutė Zakarienė) buvo atliekamos senoviškos Vėlinių dainos. Nepakartojamą įspūdį keliautojams paliko ugnelių šviesa didingų eglių fone, prasmingos Vėlinių raudos priartino prie išėjusių Anapilin.

 

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"