Paieška „Lietuvos tūkstantmečiui – tūkstantis magnolijų“

„Lietuvos tūkstantmečiui – tūkstantis magnolijų“

Rita PILIPAVIČIŪTĖ

 

Tokį devizą sau iškėlė Kėdainių rajono Skinderiškio dendrologinio parko įkūrėjas Kęstutis Kaltenis.

Tikime, kad tokį gražų sumanymą šis kilnios sielos žmogus tikrai įgyvendins. Kaip įkūnijo gausybę kitų savo svajonių...

 

Kai „Lietuvai pagražinti Vilniaus draugijos“ ir „Žaliuojančios Vilnijos“ draugijos aktyvistų pakviesti išvykome pasidairyti po Lietuvos dendroparkus, botanikos sodus ir medelynus, pirmiausia kelias vedė į Skinderiškį. Kai čia svečiavomės, dauguma dendroparko medžių buvo dar visai žali, tarsi nė neketindami keisti rūbo prieš atkeliavusį naują svečią – rudenį. Tačiau dabar, įsivaizduokime, jie tviskėte tviska įvairiausiomis spalvomis: kuris auksaspalvis, kuris raudonas, o kuris išvis margut margutėlis. Prie tradicinių medžių apdarų rudenį jau įpratę esame, mat puikiai žinome, kas kokia puošmena mūsų žvilgsnį patrauks, o štai Skinderiškyje ir apstulbti galima – juk čia šitiek iki šiol neregėtų medžių ir krūmų, ir jų drabužėliai kitoniški... Šiuo metu akis, ko gero, džiugina raudonojo ąžuolo lapų rausvumas, juodųjų riešutmedžių geltonis, oranžiškai – raudonai – ruda karpytalapio žagrenio laja... Keisčiausių formų ir pavadinimų, vis kitokiais rudenio raštais pasidabinusių augalų šiame daugiau kaip 100 hektarų ploto parke – kelios dešimtys tūkstančių. Vien jų veislių, rūšių ir formų – gerokai daugiau kaip tūkstantis. Daugelį Skinderiškyje vešinčių augalų galima išvysti tik botanikos soduose, o esama ir tokių, kurie auga tik čia, ir niekur kitur.

„Jeigu jau Kaltenis neužaugino, gali nesistengti...“ – išgirstu už nugaros dviejų bendrakeleivių pokalbio nuotrupas. Aišku, šį sakinį ištaręs vyras teisus: dendrologinio parko įkūrėjas Kęstutis Kaltenis padaro viską, kad tik jo norimas turėti augalas čia augtų. Nepasiseka – vadinasi, Lietuvos žemelė – ne jam... Kur, sakykite, teko matyti žiemą po atviru dangumi augantį kaktusą? Mūsų šalyje – niekur. O Skinderiškyje – auga. Netoli Kęstučio namo, akmenų užuovėjoje ir globoje...

Šis dendrologinis parkas, įsikūręs buvusio Skinderiškio dvaro ir kaimo vietoje, savo dendrologine verte prilygsta botanikos sodams. Jo puoselėtojas miškininkas Kęstutis Kaltenis sumedėjusius augalus surinko čionai iš įvairiausių pasaulio kraštų. Daugiau kaip 300 augalų rūšių yra kilę iš Japonijos bei iš Tolimaisiais Rytais vadinamos Rytų Azijos dalies, apimančios Rusijos Tolimuosius Rytus, Kiniją, Korėją. Maždaug 250 rūšių atvežta iš Šiaurės Amerikos, nemažai augalų atspindi Europos ir Kaukazo dendroflorą. Yra čia kelios dešimtys medžių bei krūmų, atkeliavusių iš Sibiro ir prisitaikiusių prie jo atšiaurių klimatinių sąlygų. Neveltui šis parkas ir padalintas į „geografines zonas“, auginančias skirtingas augalų grupes: Europos, Sibiro, Kaukazo, Vidurinės Azijos, Kinijos–Japonijos, Šiaurės Amerikos rytų ir Šiaurės Amerikos vakarų. Jo teritorijai, beje, priklauso ir trijų dešimčių hektarų plotą užimantys Šušvės užtvankos vandenys. Ir tvenkiniai, ir sausuma – pusiasaliai, salos, įlankos – harmoningai derinasi tarpusavyje, sudarydami nedalomą visumą, dar papildytą natūralių Šušvės upės želdinių.

Net nesitiki, kad visas šis grožis – vieno žmogaus širdies ir darbo vaisius. Miškininkas Kęstutis Kaltenis sakosi visada be galo mylėjęs medžius. Nenuostabu – juk eiguliais dirbo ir jo senelis, ir tėvas. Iš pradžių darbavęsis Raseinių rajono Paliepių girininkijoje, vėliau nusprendė savo svajonei – dendrologinaim parkui – paieškoti tinkamesnės vietos. Tokios, kuri, prireikus, kiekvienam medžiui galėtų suteikti to, ko jam labiausiai reikia. O tie poreikiai – nevienodi: pirmas linkęs į užuovėją, antras trokšta kuo daugiau saulės pasigauti, trečias – atvirų erdvių mėgėjas, ketvirtas – drėgmės gerbėjas... Jau nekalbant apie iš kitur atvykusius lepūnėlius svetimšalius...

Tąsyk Kęstučiui pasirodė, jog tinkama vieta svajonei įkūnyti galėtų tapti prie Šušvės upės esantis Pajieslio kolūkis. Juolab, kad tuo metu jam vadovavo irgi didelis gamtos gerbėjas Vaclovas Vitas. Susėdo vyrai, iš širdies pasikalbėjo – ir neužilgo jau gimė būsimo projekto pamatai... Abu entuziastai norėjo regėti Šušvės pakrantes, pasipuošusias retų rūšių medžiais, gausybe tarpusavyje susijungiančių nedidelių tvenkinukų bei didžiuliais rieduliais... Iš dalies šią svajonę įgyvendinti pavyko: ir tvenkinėliai atsirado, ir didžiuliai akmenys parką papuošė... Sunkiau buvo su Šušve – juk ją tuometinė valdžia rengėsi užtvenkti. Kadangi užkirsti kelio šiems planams jau nebuvo įmanoma, bent jau pavyko pasiekti, kad užtvenkta upė prie dendrologinio parko netapo tik liūdna vandens plyne. Buvo suformuota 20 salų ir nerija. Visa tai dabar – tarsi parko dalis.

Ir prasidėjo darbas, vertęs neskaičiuoti, kiek para turi valandų. Rūpėjo čia įkurdinti tai, kas augalijos pasaulyje yra gražiausia, vertingiausia, išskirtiniausia. Skubėta į tuometinės SSRS botanikos sodus ir, pamačius, kokių ten retenybių esama, visokeriopais būdais mėginta jų parsigabenti į Lietuvą. Žinoma, daugiausia buvo atsivežama sėklų, nors Kęstutis ir puikiai suprato, kaip sunku iš jų išauginti medį ar krūmą.

Laiškai keliavo į daugelį buvusios SSRS botanikos sodų – į Latvijos, Baltarusijos, Estijos, Kazachstano sostines, Vladivostoką, Maskvą ir kitur, mėginta užmegzti ryšius su pavieniais dendrologais entuziastais. Pamažu paštu pradėjo atkeliauti sėklos – neįkainojama Kęstučio brangenybė.

Dendrologinis parkas pamažu plėtėsi.

Šiandien jis – tikrai unikalus, savo įvairove pralenkiantis net kai kuriuos botanikos sodus...
O kaipgi dabar sekasi jo įsteigėjui Kęstučiui Kalteniui?

Jo vedini, apėjome pačias svarbiausias parko vietas. Matėme mėgstamiausius jo medžius – klevus. Dabar jie, ko gero, degte dega geltoniu. Iš Kęstučio lūpų tiesiog pilte pylėsi jų pavadinimai: mandžiūrinis, sidabrinis, triskiautis, šviesusis, korėjinis...

“Kaip jis nesupainioja jų vieno su kitu?, - nejučia brovėsi į galvą mintis. – Juk sakėsi turįs maždaug 60 rūšių bei atmainų...“

Kęstutis Kaltenis prisimena, rodos, viską. Net kada koks augalėlis kokiais keliais atkeliavo... Ir apie išskirtines kiekvieno medelio ar krūmelio savybes gali ilgiausiai pasakoti. Skinderiškyje auga dviskiautis ginkmedis, iš kurio pasaulyje gaminami atmintį gerinantys ir nuovargį šalinantys vaistai; asiūklinė efedra – žaliava efedrinui; organizmą stimuliuojantis kiniškas citrinvytis; gyvybines galias stiprinantys eleuterokokai; nervus raminantis kalonapaksas ir gausybė kitų „gamtinių medikamentų“.

Augalijos žinovai iš mūsų gausaus būrio itin žavėjosi niekur kitur Lietuvos lauke neaugančia japonine kriptomerija, taip pat vienineteliu mūsų šalyje turkiško ir paprasto lazdyno hibridu, aukštaūgiu ailantu, aralijomis ir gausybe kitų retų augalų. Ir, suprantama, magnolijomis. Galima tik įsivaizduoti tą grožį, kuris čia karaliauja, joms paržydus. Net sunku išrinkti, kuri iš jų gražiausia – lelijažiedė ar žvaigždinė, japoninė ar šviesioji... Neveltui šių savo numylėtų medžių Kęstutis Kaltenis planuoja pasodinti visą tūkstantį. Tai bus jo dovana Lietuvos tūkstantmečio jubiliejui...

Tačiau juk neįkainojamą dovaną Lietuvai jis jau yra padovanojęs: šį unikalų gamtos kampelį. 

 „Vis dažniau susimąstau, - patylėjęs ištaria šis darbštus žmogus, - o kokia gi šio parko ateitis? Man – jau per 70, jėgos nebe tos, o reikiamos pagalbos nebesulaukiu. Jeigu čia darbuotųsi bent keli nuolatiniai darbininkai, nereikėtų nuolat pačiam skubėti su dalgiu rankose pjauti taip greit ataugančios žolės, kirviu kirsti nereikalingų krūmų ar pjauti nudžiūvusių šakų... Itin praverstų naujesnė technika, mat senoji, sovietinių laikų, nuolat išeina iš rikiuotės. Detales tenka pirkti iš savo minimalaus atlyginimo ir pensijos, o kur dar naujos sėklos, kuras? Jeigu padėtis nepasikeis, kai aš jau nebeturėsiu jėgų dirbti, mano parko laukia liūdna ateitis...“

Ir mums buvo labai graudu klausytis šių V. Adamkaus gamtosauginės premijos laureato žodžių. Neabejojome, jog apie šio gamtos objekto, paskelbto valstybės saugomu paminklu, problemas valdininkai puikiai žino. Tad kodėl lieka ir toliau kurti darbščiojo miškininko pagalbos prašymui? O gal Skinderiškį prisimena tik tada, kai iš svetur atvykusiems svečiams reikia pasigirti, koks unikalus grožis Lietuvoje puoselėjamas?

 

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"