Paieška Kaimo veterinaro prisiminimai (1)

Kaimo veterinaro prisiminimai (1)

Džeimsas HERIOTAS

           

„Džeimsas Heriotas - ne profesionalus rašytojas; jis - veterinaras. Rašytojas tokios knygos neparašytų, nes tai ne grynoji kūryba, o pasakojimas apie savo darbą. Apie tai, kas susikaupė per ilgus veterinarijos gydytojo darbo metus. Apie šimtus susitikimų, atsitikimų, apie ūkininkus, jų karves, avis, šunis, kates. Ir vis dėlto Džeimsas Heriotas - rašytojas, nes jo knygos tėvynėje ir kituose kraštuose virto bestseleriais, jos skaitomos taip, kad šito galėtų pavydėti bet koks romanų rašytojas. Dž. Herioto darbas siekia dar prieškario metus, kai buvo gyva senosios D.Britanijos tradicija, gyvenimo būdas, kai dar tebegaliojo kitoks požiūris į gyvūnus nei dabar.

Autorius visus sergančius, kenčiančius myli ir užjaučia kaip gydytojas. Nors gyvulių, bet vis tiek gydytojas, todėl gydytojo etikos jis laikosi šventai, nuosekliai, ji persmelkia kiekvieną jo poelgį, žingsnį. Suprantama, visa tai tiesa, tačiau čia yra ir kažko daugiau. Ir tą meilę kažkas turi penėti, maitinti, ji privalo turėti savo ištakas. Kokias? Kur svarbiausioji Dž. Herioto veiklos ir gyvenimo paslaptis? Tikriausi ji slypi štai kur: viskas, kas gyva, su kuo susiduria autorius, - ar tai būtų šuo Brendis ir jo šeimininkė misis Vestbi, Džeko Skoto telyčaitė ir pats Skotas, - visi jie autoriui yra vienodi Dievo kūriniai ir tuo požiūriu tartum lygiaverčiai. Ne be raikalo vienas iš keturių stambių jo raštų rinkinių taip ir vadinasi: „Visi jie - Dievo kūriniai.“ Kokios žmogaus teisės šiame pasaulyje? Už ką jį laikyti Gamtos karaliumi, jos viešpačiu? Tik už stipriojo teisę. Jokios kitos teisės viešpatauti žmogus neturi, jokia kita teisė jam neleidžia lemti kitų gyvūnų likimo, visos Gamtos harmonijos likimo. Bet argi tai teisė?...“

Rusų rašytojas Danilas Graninas.

(Įžanga knygoje „Iz vospominanij selskogo veterinara“ , Maskva, 1993 m. Vertė Zenonas Butkevičius)

 

Trikis Vu turi garbės pareikšti padėką...

 

Paskui rudenį sliūkino žiema, ant aukštų viršukalnių juostomis ėmė gulti pirmasis sniegas, ir dabar darbo Jorkšyro kalvose nepatogumai ėmė ryškėti vis labiau.

Valandos, praleistos sėdint už vairo, kai sušalusios kojos sustingdavo ir pasidarydavo nebejautrios, tvartai, į kuriuos tekdavo kopti aukštyn, įveikiant žvarbų vėją, lenkiantį ir laužantį sukietėjusius žolynus. Niekad nesibaigiantys persirenginėjimai karvidėse ir tvartuose, kur nuolat švilpė skersvėjai, ledinis vanduo kibire, gabalėlis ūkinio muilo, kad galėčiau apsiplauti rankas ir krūtinę, ir dažnai palaikio maišo gabalas vietoj rankšluosčio.

Štai dabar aš iš tikrųjų supratau, kas yra suskirdusios rankos: kai darbo pasitaikydavo daug, jos visą laiką būdavo drėgnos, todėl smulkiais raudonais plyšeliais sueižėdavo beveik iki alkūnių.

Tokiu metu iškvietimas pas kokį namų numylėtinį būdavo tolygus palaimingam atokvėpiui. Nors trumpam užmiršti visas tas žiemos negandas, užeiti ne į tvartą, o į šiltą elegantišką svetainę ir apžiūrėti keturkojį, pastebimai menkesnį nei įspūdingas kumelys ar veislinis bulius!

O tarp tų jaukių svetainių pati jaukiausia buvo, matyt, misis Pamfri svetainė.

Misis Pamfri, pagyvenusi našlė, paveldėjo gana įspūdingą savo mirusio vyro, alaus barono, turtą. Jo alaus gamyklos ir aludės buvo išsimėčiusios po visą Jorkšyrą. Jai taip pat liko ir puikūs rūmai Daroubio pakraštyje. Ten ji ir gyveno, apsupta daugybės tarnų, sodininko, vairuotojo ir - Trikio Vu. Trikis Vu buvo pekinas, šeimininkei brangesnis už akies vyzdį.

Štai ir dabar, stovėdamas prie prabangių durų, aš slapčiomis valiausi batus į kelnių atvartus, alsavimu mėginau sušildyti sugrubusius pirštus, o prieš akis mačiau tokius vaizdus: gilus minkštas krėslas ties liepsnojančiu židiniu, padėklas su arbatiniais džiūvėsėliais, puikaus chereso buteliai. Būtent dėl to chereso aš visad stengdavausi vizituoti Trikį Vu likus lygiai pusei valandos iki priešpiečių.

Duris atvėrė kambarinė, apšvietė mane šypsena, kaip garbingą svečią, ir nuvedė į kambarį, apstatytą brangiais baldais. Misis Pamfri, sėdėjusi prie židinio krėsle su aukšta atkalte, padėjo knygą ir džiugiai pakvietė:

- Triki! Triki! Atėjo tavasis dėdė Heriotas!

Dėde aš pavirtau pačioje mūsų pažinties pradžioje, ir, pajutęs kokią puikią ateitį žada tokia giminystė, visai neprieštaravau.

Trikis, kaip visada, nušoko nuo savo pagalvėlės, stryktelėjo ant sofos atlošo ir uždėjo kojytes man ant peties. Po to jis ėmė rūpestingai laižyti man veidą, kol pavargo. O pavargdavo greitai, nes gaudavo, teisybę sakant, dukart daugiau maisto nei reikia tokio dydžio šuniui. Be to, labai kenksmingo maisto.

- Ak, misteri Heriotai, kokia aš laiminga, kad jūs atvažiavote, - tarė misis Pamfri, su nerimu žiūrėdama į savo numylėtinį. - Trikis vėl pliumpt bumpsi.

Tokio termino nėra jokiame veterinarijos žinyne, misis Pamfri jį sugalvojo, pasakodama apie simptomus, kurie atsiranda užsikimšus analinėms liaukoms. Tada Trikis, rodydamas, jog jam negerai, pasivaikščiojimų metu staiga užpakaliu sėsdavo ant žemės, o jo šeimininkė, didžiulio susijaudinimo apimta, skubėdavo prie telefono: „Misteri Heriotai, kuo greičiau atvažiuokite, jis vėl pliump bumpsi!“

Paguldžiau šunelį ant stalo ir, paspausdamas vatos gumulėliu, išvaliau liaukas.

Aš negalėjau suprasti, kodėl Trikis mane visad sutikdavo nepaprastai džiūgaudamas. Šuo, sugebantis išsaugoti šiltus jausmus žmogui, kuris kiekvieną sykį susitikęs negailestingai spaudžia pauodegį, turi būti neįtikėtinai geraširdis. Kaip ten bebuvę, Trikis niekad nepykdavo ir išvis buvo kaip reta malonus šunelis, be to, dar ir didelis gudruolis, todėl aš prie jo nuoširdžiai prisirišau ir nė kiek neprieštaravau, kad būčiau laikomas jo asmeniniu gydytoju.

Baigęs operaciją, savo pacientą nukėliau nuo stalo. Jis buvo gerokai pasunkėjęs, jo šonkauliukai apaugo nauju riebalų sluoksneliu.

- Misis Pamfri, jūs vėl jį peršeriate. Argi nesiūliau, kad duotumėt daugiau baltymingo maisto ir nustotute kimšti jam keksus ir kreminius pyragaičius?

- Taip taip, misteri Heriotai, - gailiai pritarė misis Pamfri. - Tačiau ką man daryti? Jam taip nusibodo viščiukai!

Aš beviltiškai trūktelėjau pečiais ir paskui kambarinę nusekiau į puošnų vonios kambarį, kuriame visad atlikdavau apeiginį rankų plovimo ritualą po operacijos. Tai buvo didžiulis kambarys su žalsvai žydro porceliano kriaukle, tobulai įrengtu ir sutvarkytu tualetiniu staleliu ir stiklinėmis lentynėlėmis, ant kurių buvo pristatyta įvairiausių flakonų ir buteliukų. Specialus svečiams skirtas rankšluostis jau laukdavo manęs šalia gabalėlio brangaus muilo.

Grįžęs į svetainę, atsisėdau prie židinio su pilna taurele chereso rankoje ir pasirengiau klausytis misis Pamfri. Viso to pokalbiu pavadinti jokiu būdu nebuvo galima, nes kalbėjo ji viena; ir vis dėlto aš visad sužinodavau ką nors įdomaus.

Misis Pamfri buvo maloni moteris, ji nešykštėdavo labdaringoms aukoms ir niekad neatsakydavo pagalbos tiems, kam tos pagalbos reikėjo. Ji buvo nekvaila, sąmojinga ir turėjo saldaus žavesio, tačiau visi žmonės turi savo silpnybių, o jos silpnybė buvo Trikis Vu. Tos istorijos, kurias ji pasakodavo apie savo brangųjį šunelį, plačia srove sruvo iš fantazijų karalystės, todėl ir šįkart su malonumu laukiau dar vienos laidos.

- Ak, misteri Heriotai, turiu jums žavią naujieną! Trikis surado susirašinėjimų draugą! Taip taip, jis parašė laišką šunų žurnalo redaktoriui, pridėjo pinigų čekį ir pranešė, kad jis, Trikis, nors ir kilęs iš senos Kinijos imperatorių giminės, vis dėlto nutarė užmiršti savo kilmingumą ir pasirengęs draugiškai bendrauti su paprastais šunimis. Ir jis paprašė, kad redaktorius iš žinomų šunų parinktų susirašinėjimų draugą. Tuo būdu jie galėsią siuntinėti vienas kitam laiškus abiejų labui. Ir žinote ką? Trikis gavo iš redaktoriaus žavų atsakymą (aš labai lengvai įsivaizdavau, kaip praktiškas žmogus godžiai nusitvėrė tokio galimo lobio!) ir pažadą supažindinti su Bonzu Čoteringemu, vienišu dalmatinu, kuris bus laimingas, gavęs progos susirašinėti su nauju draugu iš Jorkšyro.

Aš gurkšnojau chereso. Trikis saldžiai snaudė man ant kelių. O misis Pamfri kalbėjo:

- Tačiau aš taip nusivyliau naujuoju vasaros paviljonu! Juk jūs žinote, stačiau jį specialiai Trikiui, kad mudu galėtume ten ilsėtis karštomis dienomis. Tai žavi kaimietiška pavėsinė, tačiau Trikiui ji baisiai nepatiko. Tisiog ji jam kelia pasišlykštėjimą, ir jis kategoriškai atsako eiti vidun. O kad jūs būtumėte matęs pasibaisėtiną snukučio išraišką, kai jis žiūri į ją! Ar žinote, kaip tą pavėsinę jis vakar pavadino? Man tiesiog nesmagu jums tai pakartoti! - Misis Pamfri apsidairė, paskiau pasilenkė prie manęs ir sušnabždėjo: - Jis ją pavadino „mėšlina skyle“!

Kambarinė pažarstė židinį ir pripylė ištuštėjusią mano taurelę. Vėjas bloškė į langus ledinių kruopų sūkurį. „Štai kur tikrasis gyvenimas“, - pamaniau aš ir pasirengiau klausytis toliau.

- Ir dar ko nepapasakojau jums, misteri Heriotai! Trikis vakar vėl laimėjo arklių lenktynėse. Esu tikra, jog jis paslapčiomis nagrinėja visus pranešimus apie lenktyninius žirgus! Jei ne - iš kur jis galėtų tiksliai sužinoti, kokios jie formos, ko verti. Na, štai kad ir vakar: jis man patarė Redkaro lenktynėse trečiajame jojime pasirinkti Gudrųjį Vyruką ir, kaip paprastai, šis žirgas atbėgo pirmas. Trikis buvo pastatęs vieną šilingą, o išlošė dešimt!

Žirgų lenktynėse visada buvo lošiama Trikio Vu vardu.

- Aš taip nusigandau praėjusį savaitgalį! - kalbėjo misis Pamfri. - Jau rengiausi pakviesti jus. Vargšelį Trikį ištiko suktasis priemėtis.

Mintyse aš pridėjau šią naują šunų ligą prie pliump bumpsėjimo ir paprašiau paaiškinti, ką tai reiškia.

- Tai buvo baisu. Aš taip išsigandau! Sodininkas mėtė Trikiui žiedelius. Juk jūs žinote, jis tai daro po pusvalandį kasdien.

Iš tikrųjų, aš keletą kartų regėjau tą sceną. Hodžkinas, niūrus, kupron susimetęs seniokas jorkšyrietis, sprendžiant pagal jo išvaizdą, nekentęs visų šunų, o Trikio - ypač, privalėjo kasdien stovėti pievaitėje ir mėtyti nedidelius guminius žiedelius. Trikis strimagalviais puldavo paskui juos, atnešdavo atgal ir pasiutusiai lodavo, kol žiedelis vėl pakildavo oran. Žaidimas tęsdavosi, rūsčios raukšlės senio veide įsirėždavo vis giliau, o lūpos nenustodavo judėjusios, nors išgirsti, ką jis murma, buvo neįmanoma.

- O Trikis bėgiojo paskui žiedelius, - kalbėjo misis Pamfri, - juk jis mėgsta tą žaidimą, ir staiga be jokios priežasties pradėjo suktis ratu, keisčiausiai kiauksėti ir loti, paskui griuvo ant šoniuko ir išsitiesė tarsi negyvas. Žodžiu, ištiko suktasis priemėtis. Žinote, misteri Heriotai, aš iš tikrųjų pamaniau, kad jis jau neatsikels, - visai nejudėjo. Tačiau mane labiausiai įskaudino, kad Hodžkinas staiga ėmė juoktis! Jis mano namuose dirba jau dvidešimt ketveris metus, ir aš nė karto nesu mačiusi, kad jis bent sykį būtų nusišypsojęs. Nepaisant šito vos pamatęs varganą nebejudantį kūnelį, jis prapliupo šaižiai kikenti. Tai buvo baisu! Aš jau rengiausi bėgti prie telefono, tačiau kaip tik tuo metu Trikis staiga atsikėlė ir nuėjo šalin. Ir vėl atrodė visiškai toks pat, kaip visada.

Isterija, pamaniau. Peršėrimo ir didelio susijaudinimo pasekmė. Padėjęs taurelę, griežtai pažvelgiau į misis Pamfri:

- Paklausykite, juk apie tai aš jus jau esu perspėjęs. Jeigu ir ateityje jūs kimšite Trikiui kenksmingiausius skanėstus, visiškai sugadinsite jo sveikatą. Jūs tiesiog privalote laikytis protingos šuniškos dietos ir šerti Trikį kartą, na, blogiausiu atveju, du kartus per dieną ir apsiriboti labai nedidelėmis mėsos porcijomis su juoda duona. Arba trupučiu džiūvėselių. Daugiau - absoliučiai nieko.

Misis Pamfri su kaltės išraiška susigūžė krėsle.

- Prašau, labai prašau, nebarkite manęs. Aš mėginau Trikį maitinti taip, kaip sakote, bet, oi, kaip sunku! Kai jis prašo kokio skanumyno, neturiu jėgų pasakyti „ne“! - Ji prispaudė prie akių nosinaitę, tačiau aš buvau nesukalbamas.

- Ką gi, misis Pamfri, jūsų reikalas, tačiau įspėju: jeigu ir ateityje Trikį šersite taip, kaip dabar, suktieji priemėčiai jį ištiks vis dažniau.

Labai nenoromis palikau jaukiąją svetainę ir, eidamas smėliu pabarstytu takeliu, atsigręžiau. Misis Pamfri man mojavo ranka, o Trikis, kaip paprastai, stovėjo ant palangės ir jo plati burna buvo ištempta taip, tarsi jis būtų iš visos širdies juokęsis.

Keliaudamas namo aš galvojau apie tai, kaip gera būti Trikio dėde. Kai jis išvažiuodavo poilsiauti pajūrin, man atsiųsdavo dėžes rūkytų silkių, o kai jo šiltnamiuose sunokdavo pomidorai, kas savaitę svarą kitą padovanodavo man. Puikaus tabako dėžučių gaudavau nuolat, kartais su fotografija, ant kurios nugarėlės būdavo švelnus užrašas.

Kai pagaliau Kalėdoms man atgabeno didžiulį krepšį įvairiausių delikatesų iš „Fortnemo ir Meisono“ (prabangios prekybos firma, - vert. pastaba), nutariau, jog tiesiog būtina šiek tiek patręšti dirvą, auginančią man tokius nuostabius vaisius. Iki tol apsiribodavau paskambindamas misis Pamfri ir dėkodamas jai už dovanas, o ji tuo tarpu gana šaltai atsakydavo, jog esanti niekuo dėta: viską siučia Trikis, jam ir reikia padėkoti.

Pažvelgęs į kalėdinį krepšį, aš staiga supratau, kokią rimtą taktinę klaidą iki šiol darydavau, ir tuoj pat ėmiau kurti laišką Trikiui. Rūpestingai vengdamas sardoniškų žvilgsnių, kuriuos į mane mėtė Zigfridas (veterinarijos punkto viršininkas, - vert. pastaba), aš padėkojau savo keturkojui giminaičiui už Kalėdų dovaną ir už tą dosnumą, kurį jis rodė anksčiau. Išreiškiau viltį, kad per švenčių vaišes nesutriko jo švelnus pilvukas ir dėl visa ko patariau išgerti juodųjų miltelių, kuriuos visad paskiria jį mylintis dėdė. Apsalę silkių, pomidorų ir kalėdinių krepšių vaizdai nuslopino vos apčiuopiamą profesinės gėdos jausmą... Ant voko užrašiau: “Masteriui Trikiui Pamfriui, Barbli Greindžas“ ir įmečiau pašto dėžutėn.

Kai kitą kartą įėjau į misis Pamfri svetainę, ji pasivedėjo mane šalin.

- Misteri Heriotai, - sušnibždėjo ji, - Trikis buvo tiesiog sužavėtas jūsų nuostabiu laišku, tačiau vienas dalykas jį labai nuliūdino: ant voko jūs užrašėte „Masteriui Trikiui“, o Trikis reikalauja, kad į jį būtų kreipiamasi kaip į suaugusį, taigi būtina vadinti „misteriu“. (Žodžiu „masteris“ Anglijoje pagarbiai kreipiamasi į kilmingus, tačiau dar jaunus asmenis, - vert. pastaba.) Iš pradžių jis pasibaisėtinai įsižeidė. Tiesiog prarado savitvardą, bet vėliau, kai pamatė, kad laišką siunčiate jūs, iškart apsiramino. Iš tiesų, visai nesuprantu, iš kur jam atsiranda tokių kaprizų. Matyt, dėl to, kad jis - vienturtis. Esu įsitikinusi, kad vienišiems šuneliams lengviau atsiranda kaprizų nei tiems, kurie turi brolių ir seserų.

...Įžengęs į Skeldei Hauso duris, aš vėl grįžau į gerokai šaltesnį, gerokai abejingesnį pasaulį. Koridoriuje susidūriau su Zigfridu.

- O, kas atvažiavo! Jei neklystu, brangusis dėdulė Heriotas! Ir ką gi jūs veikėte, dėdule? Ak taip, žinoma, kruvinai plušėjote Barlbi Greindže. Vargšelis, kaip jūs pavargote! Negi jūs nuoširdžiai tikite, jog krepšelis su kalėdiniais delikatesais vertas kruvinų nuospaudų delnuose? 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"