Paieška Suicidas

Suicidas

Ar galima sustabdyti šią nelaimę?

 

Yra žinoma, jog kasmet mūsų planetoje savanoriškai iš gyvenimo pasitraukia vidutiniškai po milijoną žmonių. Mūsų jau seniai nebesukrečia panašūs skaičiai: jose įžvalgiame tiktai beaistrę statistiką. Bet štai kitas faktas: kiekvieną dieną savižudybės pasiglemžia tiek gyvybių, kiek žmonių žuvo per teroristų ataką 2001 metų rugsėjo 11 dieną Niujorke.

 

Teroras prieš save...

 

Keista, tačiau sutapimas beveik absoliutus: kasdien vidutiniškai iš gyvenimo pasitraukia 2739 žmonės, o Niujorke žuvo 2792. Į šiuos skaičius negalime nekreipti dėmesio. Iki šiol baisimės mastais aukų, kurių sulaukėme, teroristams mirtininkams įsirėžus į amerikiečių dangoraižius, ir atiduodame pagarbą žuvusiųjų atminimui. Tačiau kasdien, žmonijai tylint, prarandame lygiai tokį pat skaičių žmonių, kuriems gyvenimas tapo nepakeliamu. Šis reiškinys savo pasekmėmis taip pat kažkuo primena terorą, tiktai šiuo atveju jis susiskaldęs į 365 dienas, ir nusivylę žmonės nukreipia jį prieš save.

Taip jau žmogus surėdytas, kad įsigudrina tuo pačiu metu būti ir sentimentalus, ir žiaurus. Su kokiu kartėliu mes skaitome pranešimus apie banginius, kurie neaišku dėl kokių priežasčių atsimuša į krantą, atlikdami veiksmus, itin panašius į kolektyvines savižudybes. O emocinis sukrėtimas nuo to, kad visuose žemės kampeliuose Homo sapiens tebetęsia savęs naikinimo procesą, pasirodo esąs ne toks stiprus. Tuo tarpu nuo suicido žūsta daugiau žmonių, negu per visus karus ir nužudymus, kasdien vykstančius pasaulyje.

Pasistenkite įsivaizduoti: kas 40 sekundžių, kurias jūs praleidote, skaitydami šio straipsnio eilutes, su gyvenimu atsisveikino dar pora nelaimingųjų. Pats tragiškiausias dalykas: ši baisi realybė turi tendenciją plėstis.

 

Ar padės rugsėjo 10-oji?

 

Vadovaujantis prognozėmis, savižudybių skaičius 2020 metais gali išaugti pusantro karto. Tuo pačiu kasmetinis mirties derlius pasieks iki pusantro milijono žmonių. Nelaimės dinamika, plintanti miško gaisro greičiu, reikalauja tarptautinių pastangų koordinavimo. Ir tai paskatino Pasaulinę sveikatos apsaugos organizaciją įsteigti Tarptautinę savižudybių prevencijos dieną, kasmet minimą rugsėjo 10-ąją. Juk itin svarbu pasiekti, kad atsakomybę dėl šios bėdos jaustų kiekvienas žmogus ir stengtųsi kiek galėdamas plėsti žmogiškosios šilumos teoriją, laikinai (norisi tikėti) okupuotą abejingumo. 

Juk galų gale dauguma žmonių pasitraukia iš gyvenimo todėl, kad šiame pasaulyje jaučiasi vieniši. Išgyvendami aštrią dorovinę krizę, kuri paprastai žmogų ištinka prieš savižudybę, jie ypač norėtų aplinkinių dėmesio. Tiesa, priešmirtiniuose užrašuose paprastai slypi sakralinė frazė: “Dėl mano mirties prašyčiau nieko nekaltinti”, tačiau tai neturėtų nuraminti mūsų sąžinės.

 

Panieka ir...

 

O dabar truputis istorijos. Krikščionių bažnyčia, atsisakydama nusižudžiusius laidoti pagal religines tradicijas, daugelį amžių juo vadino kur kas didesniais nusikaltėliais negu žudikai. Juk pastarieji galėjo atgailauti dėl savo veiksmų; tuo tarpu pakėlusieji ranką prieš save tokios galimybės neturėjo. Civilizuotoje Britanijoje net iki 1823 metų savižudžiai būdavo laidojami kryžkelėse, beje, prieš tai jų kūnai būdavo velkami žeme, o jų širdys neretai perduriamos uosiniais kuolais. Ne ką humaniškesni būdavo ir danai. Jų šalyje būdavo draudžiama savižudį išnešti iš namų pro duris – tam tiko tik langas. Kūną įmesdavo į ugnį, simbolizuojančią pragaro liepsną, tykojusią nusidėjėlio aname pasaulyje. Gal taip gimė krematoriumo idėja?

Stabmeldiškais antikos laikais savižudžių taip pat negailėta, bet papročių būta švelnesnių. Atėnuose, pavyzdžiui, pasitenkinta tuo, kad tokiam negyvėliui būdavo nukertama ir atskirai palaidojama ranka.

Didžiausią pakantumą šiuo klausimu parodė kruvina prancūzų revoliucija, kuri pirmoji išbraukė savižudybę iš baudžiamųjų nusikaltimų sąrašo. Tikriausiai todėl, kad savo esme ši revoliucija buvo nukreipta ir prieš bažnyčią, su kuria revoliucijos vadai turėjo savo sąskaitų.

Sovietiniai įstatymai taip pat buvo rūstūs žmonėms, besigriebusiems suicido. Tai pasireiškė iš dalies tuo, kad savižudžio paliktas testamentas po jo mirties buvo laikomas negaliojančiu. Tai sukurdavo daugybę problemų paveldėtojams.

 

... paguoda nelaimingiesiems...

 

Vienintelė šalis pasaulyje, kurioje savanoriškas pasitraukimas iš gyvenimo nepersekiotas, o atvirkščiai, laikytas romanišku poelgiu, buvo Japonija. Užtenka prisiminti iš senovės laikų kilusį ir iki šių dienų tebeegzistuojantį charakirio ritualą – savo paties pilvo perpjovimą samurajišku kardu. Japonų akyse ši mirtis yra verta tikro vyro. Ji apdainuota daugybėje dainų ir eilių, o prozoje pavaizduota taip nuodugniai, kad šio profilio knygos gali tarnauti charakirio atlikimo technikos vadovėliu.

Ne mažesnio vyriškumo reikalavo ir sąmoningas senukų japonų gyvenimo nutraukimas, kad netaptų našta vaikams. Šis paprotys egzistavo ir XX a. varginguose Japonijos kalnų kaimuose, iš kurių senukai silpnomis kojomis stengdavosi pasiekti vietas, į kurias niekas neužsukdavo. Ten jie ir užgesdavo be vandens ir be maisto. Šioje šalyje esama Obasutejamos kalno, kurio pavadinimas išvertus reiškia: “Kalnas, kuriame paliekamos bobutės”…

Kaip ten bebūtų, tačiau savižudybių statistika Japonijoje vis dėlto mažesnė negu, tarkim, Rusijoje, kurioje pagrindine suicido priežastimi visada buvo girtavimas. Beje, SSRS laikais suicido statistika buvo paslaptis, saugoma griežčiau negu branduolinės paslaptys. Beje, antialkoholinė M.Gorbačiovo kampanija net pusantro karto buvo sumažinusi savižudybių skaičių… O SSRS žlugimas vėl ryškiai pakėlė suicido kartelę. Savižudybių skaičius smarkiai padidėjo visose Rytų Europos šalyse. Baltijos valstybėse – taip pat. Lietuva netgi iškopė į suicidinės statistikos lyderes.

 

Keliai pagrindinės kryžkelės link

 

Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos ekspertai, atlikę daugybę metų trūkusius tyrimus, priskaičiavo 800 savižudybės motyvacijų ir 83 jos įgyvendinimo būdus. Nežinia, ar į šį sąrašą įėjo tas, kurio autorystė priklauso Egipto valdovei Kleopatrai.

Nusprendusi pasitraukti iš gyvenimo po visų savo politinių planų žlugimo, ji ilgą laiką ieškojo patikimo ir estetiškai nepriekaištingo būdo. Su banaliais nuodais ji nenorėjo terliotis, taigi valdovė ilgai ieškojo gyvų nuodų nešėjų, tikrindama jų poveikį belaisviams. Apsistojo ties egiptietiška kobra, kurią grakščiu judesiu, visiems laikams įėjusiu  į istoriją, prinešė prie krūtinės.

XIX a. taip pat vertinti gražūs gestai, ir tai patvirtino lenkų rašytojas Janas Potockis, kurio romanas  “Rankraštis, rastas Saragosoje”, kažkada mūsų šalyje buvo labai populiarus. Kentėdamas nuo baisios migrenos, tiesiog variusios jį iš proto, Potockis nusprendė nusišauti. Bet žinodamas, jog bažnyčia niekuomet už šį žingsnį neatleis, nusprendė iš anksto pašventinti kulką. Atsuko nuo cukrinės dangtelio grakštų sidabro rutuliuką ir paprašė kunigo apšlakstyti jį šventintu vandeniu. Šis stipriai nustebo, bet prašymą patenkino. Palengvinęs dūšią, rašytojas tuo pašventintu rutuliuku ir nusišovė…

Stefanas Cveigas Antrojo pasaulinio karo metais gyveno saugioje Brazilijoje, tačiau jį itin skausmingai paveikė žinia, kad japonai užpuolė Pirl Harborą, parodžiusi, kad amerikiečiai nėra pasirengę karui. Tai pagimdė rašytojui mintį, jog pasaulyje gali viešpatauti blogis.

Stefanas Cveigas nusprendė, jog būti blogio viešpatavimo liudininku pernelyg sunku – geriau išeiti. Jo žmona Lota palaikė jo sprendimą. Pora pasitraukė iš gyvenimo išgėrusi didelę migdomųjų vaistų dozę…

Priešmirtiniai laiškai daug ką kalba apie tuos, kurie šitokiu būdu išeina iš gyvenimo. Lilia Brik, Majakovskio mūza, kurios paskutiniuoju vyru tapo jos biografas Vasilijus Katanianas, sulaukusi 87-erių, sulaužė klubikaulio galvutę. Tai buvo nepataisoma – likimas prikaustė ją prie lovos visam gyvenimui. Kai moteris neilgam liko namuose viena, nes vyras buvo išvykęs į miestą su reikalais, ji prarijo seniai jau paruoštą narubutalo vaistą ir užrašė lapelyje: ”Dėl mano mirties prašyčiau nieko nekaltinti. Vasia, aš tave dievinu! Atleisk man! Ir draugai atleiskite… Lilia”. O vėliau buvo išvedžioti dar du žodžiai, jau nepaklusę drebančiai rankai ir nuvingiavę žemyn: “Nambutal  nambut…” Tai tikriausiai buvo pasufleravimas patologoanatomams.

 

Parengė Jonas VANAGAS

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"