Paieška Kaimo veterinaro prisiminimai (2)

Kaimo veterinaro prisiminimai (2)

Trikio Vu kančios

Džeimsas HERIOTAS

 

Veterinarijos gydytojo Džeimso Herioto prisiminimus pradėjome spausdinti pasakojimu apie Trikį Vu - simpatišką, bet turtingos našlės visiškai išpaikintą pekinuką. Geroji misis Pamfri dėl Trikio Vu buvo, galima sakyti, švelniai pakvaišusi, ir šunytis lepinosi pyragaičių, kitokių saldumynų, rinktinės mėsytės pertekliuje. Jis nutuko, mažai judėjo ir dėl to pradėjo nuolat sirguliuoti.

Kaip Dž. Heriotas buvo įspėjęs šeimininkę, taip ir atsitiko...

 

... Tąsyk dėl Trikio Vu rimtai susirūpinau. Pastebėjęs gatvėje jį su šeimininke, sustabdžiau automobilį, ir nuo šunyčio išvaizdos man pasidarė negera. Jis labai nutuko ir dabar priminė dešrą su keturiomis kojytėmis. Iš paraudonavusių akių biro ašaros. Iškišęs liežuvį, sunkiai kvėpavo.

Misis Pamfri skubėjo paaiškinti.

- Jis pasidarė toks vangus, abejingas, misteri Heriotai! Toks suglebęs! Nusprendžiau, jog taip kenčia dėl maisto stokos ir pradėjau truputį papildomai šerti, kad sustiprėtų (prieš tai Dž. Heriotas iš misis Pamfri buvo išreikalavęs tvirtą pažadą laikytis dietos, - vert. pastaba). Be įprasto maisto, kartkartėmis duodu po truputį šaltienos iš veršiuko kojelių, žuvų taukų, o nakčiai - dubenėlį pieno mišinio, kad geriau miegotų. Žodžiu, visai nedaug, vieni niekai!

- O saldumynų nebeduodate, kaip buvau rekomendavęs?

- Buvau nustojusi, bet jis taip nusilpo, kad mano širdis nebeišlaikė. Juk Trikis tiesiog dievina kreminius pyragaičius ir šokoladą. Neturiu jėgų jam atsakyti.

Dar sykį pažiūrėjau į šunytį. Taip, būtent čia ir buvo visa nelaimė. Deja, Trikis buvo ėdrūnas. Nė karto per gyvenimą jis nenusigręžė nuo dubenėlio ir buvo pasirengęs ėsti dieną naktį. Pamaniau: o kokių valgių misis Pamfri dar nepaminėjo? Paštetas su skrebučiais, biskvitiniai tortai, riešutų tyrelės... Juk visa tai Trikis labai mėgo!

- Gal bent pabėgioti jį verčiate? Pažaisti?

- Taip. Juk matote - išėjo su manimi pasivaikščioti. O štai su žiedais dabar nebežaidžia, nes Hodžkinsui radikulitas.

- Privalau jus rimtai įspėti, - pasakiau, stengdamasis balsui suteikti kuo daugiau griežtumo. - Jeigu jūs tuojau Trikiui nepaskirsite griežtos dietos, nepasirūpinsite, kad jis kuo daugiau bėgiotų ir žaistų, sunkių ligų Trikis neišvengs. Nebūkite minkštaširdė ir atsiminkite: Trikio išsigelbėjimas - bado dieta.

Misis Pamfri užlaužė rankas.

- Būtinai būtiniausiai, misteri Heriotai! Žinoma, jūs teisus, bet tai padaryti taip sunku, taip sunku!

Žiūrėjau, kaip jiedu tolsta nuo manęs, ir nerimas didėjo. Trikis, aprengtas tvido striukele, vos vos krypavo. Jis turėjo visą tokių striukių rinkinį: šiltų tvido ar vilnonių šaltiems orams, neperšlampamų - kai lyja. Jis ėjo vargais negalais, vis pakibdamas ant pleškių. Aš jau neabejojau, kad per artimiausias kelias dienas misis Pamfri būtinai paskambins.

Taip ir atsitiko. Ją buvo apėmusi visiška neviltis: Trikis nieko nebeėda, atsisako net pamėgtų gardumynų, be to, kartkarčiais ima vemti. Jis guli ant kilimėlio ir sunkiai kvėpuoja. Nebenori pasivaikščioti. Nieko nebenori.

Iš anksto buvau apgalvojęs savo planą. Išeitį mačiau vieną: kuriam laikui paimti Trikį iš jo šeimininkės globos. Todėl išsyk ir pasakiau: Trikį būtina paguldyti ligoninėn pusei mėnesio tyrimams.

Vargšė misis Pamfri vos nenualpo. Ji dar nė sykio nebuvo išsiskyrusi su savo mylimuoju šuneliu. Juk jis ims skursti nuo ilgesio ir numirs, jeigu negalės kasdien jos matyti!

Bet aš buvau nepermaldaujamas. Trikis sunkiai serga, ir jokio kito būdo jam išgelbėti nėra. Aš net sumaniau paimti Trikį tučtuojau. Taip ir padariau. Lydimas misis Pamfri aimanų, pasukau automobilio link, nešdamas antklodėn susuktą šunelį.

Visi tarnai buvo sukelti ant kojų, kambarinės blaškėsi šen ir ten, jos krovė ant užpakalinės sėdynės naktinius guolio marškinėlius, mėgstamas pagalvėles, žaisliukus, guminius žiedelius, pusryčių dubenėlį, vakarienės dubenėlį. Sunerimęs, kad automobilyje greit neliks vietos nė pasisukti, užvedžiau motorą, o misis Pamfri, tragiškai suklikusi, dar spėjo įmesti per atvirą langą glėbį striukių. Prieš pasukdamas už kampo, dirstelėjau į veidrodėlį. Ir šeimininkė, ir kambarinės liejo graudžias ašaras.

Nuvažiavęs pakankamai toli pažiūrėjau į vargšą šunelį, kuris stenėjo, išsitiesęs ant sėdynės šalia manęs. Paglosčiau Trikiui galvą, ir jis, vyriškai sukaupęs visas jėgas, pamėgino suvizginti uodega.

- Visai tu išsikvėpei, seni, - pasakiau aš. - Bet, atrodo, gerai žinau, kaip tave išgydyti.

Laukiamajame prie manęs šoko mūsiškiai šunys. Trikis iš viršaus apsiblausiusiomis akimis pažiūrėjo į tą triukšmingą šutvę, o kai jį pastačiau ant grindų - išsitiesė ant kilimo ir sustingo. Šunys jį apuostė, padarė išvadą, kad čia nieko įdomaus, ir nustojo kreipti dėmesį.

Trikio guolį įtaisiau šiltame tvartelyje šalia kitų šunų. Dvi dienas stebėjau, ką jis veikia. Ėsti nedaviau nieko, užtat vandens - į valias. Antrai dienai baigiantis, Trikis ėmė rodyti tam tikrą susidomėjimą aplinka, o trečiąją dieną, išgirdęs linksmas šunų rietynes kieme, ėmė cypauti.

Kai atvėriau duris, Trikis lengva ristele išbėgo laukan, ir ant jo tuoj užgriuvo greihaundas Džo bei visa likusi šutvė. Apvertę jį ant nugaros ir kruopščiai apuostinėję, šunys ėmė bėgioti po sodą. Trikis nurisnojo iš paskos, svyruodamas į šonus dėl taukų sluoksnio, bet aiškiai susidomėjęs.

Artėjant vakarui žiūrėjau, kaip šeriami šunys. Tristanas (Dž. Herioto bendradarbis, - vert. pastaba) pylė į jų dubenėlius vakarienę. Šutvė puolė prie dubenėlių, ir tuojau pasigirdo skubotas šliurpsėjimas. Kiekvienas šuo žinojo - vos tik jis ėsdamas atsiliks nuo bičiulių, jo maistui kils pavojus.

Kai šunys baigė ėsti, Trikis apžiūrėjo jų tviskančius dubenėlius ir palaižė vieno ar dviejų dugnus. Kitą rytą ir Trikiui buvo pastatytas dubenėlis, ir aš su malonumu žiūrėjau, kaip jis mėgina iki jo prasibrauti.

Nuo to momento Trikio reikalai ėmė staigiai gerėti. Aš jo visai negydžiau: paprasčiausiai Trikis diena dienon bėgiodavo su šunimis ir džiugiai prisidėdavo prie jų žaidimų, staiga pamatęs, koks tai patrauklus dalykas, kai kas porą minučių tave kas nors pargriauna, volioja ir tąso žeme. Nepaisant išpuoselėto elegantiško šilkinio kailiuko, Trikis pasidarė teisėtu šios gauruotos bandos nariu, lyg tigras kovėsi dėl savo porcijos šėrimo metu, o vakarais medžiojo žiurkes senoje vištidėje. Per visą savo amželį jis niekada taip gerai negyveno!

O misis Pamfri skendėjo nesibaigiančioje nerimastyje ir kasdien bent po dešimt kartų skambindavo, kad gautų pačią naujausią ligos prognozę. Aš sumaniai išsisukdavau nuo klausimų, ar Trikis aprengtas pakankamai šilta striuke, ar gerai išvėdintos jo pagalvėlės. Tačiau visiškai tyra sąžine galėdavau jai pasakyti, kad šuneliui pavojus nebegresia ir kad jis greitai sveiksta.

Žodis „sveiksta“, matyt, misis Pamfri sukėlė tam tikrų asociacijų. Ji ėmė Trikiui kasdien siuntinėti po tuziną šviežiausių kiaušinių, kad sveikstantis ligonis greičiau atgautų jėgas. Keletą dienų mes gardžiavomės kiaušiniais - po porą kiekvienam, tačiau tikrąsias susidariusios padėties galimybes suvokėme tik tada, kai kiaušinius atlydėjo chereso buteliai - to dieviškojo chereso, su kuriuo aš jau seniau buvau susipažinęs. Cheresas turėjo padėti Trikiui apsiginti nuo mažakraujystės. Mūsų pietūs įgijo iškilmingumo bruožų: dvi taurelės prieš valgį, paskui dar bent kelios. Zigfridas (vyriausiasis veterinaras, kurio klinikoje dirbo Dž.Heriotas, - vert. pastaba) ir Tristanas paeiliui skelbdavo tostus už Trikio sveikatą ir kaskart darydavosi vis iškalbingesni. Man, kaip įgaliotajam Trikio atstovui, teko garbė skelbti atsakomuosius tostus.

O kai atkeliavo konjako, mes savo akimis nepatikėjome. Du buteliai puikiausio prancūziško konjako privalėjo galutinai sustiprinti Trikio organizmą. Zigfridas iš kažkur ištraukė senoviškas pilvotas taures - savo motinos nuosavybę. Aš jas mačiau pirmą kartą, bet dabar keletą vakarų artimiau su jomis susipažinau, šildydamas delnuose, uostydamas ir pamaldžiai ragaudamas dievišką gėrimą.

Nors ir labai viliojo mintis pasilikti Trikį visiems laikams kaip sveikstantį ligonį, vis dėlto gerai žinojau, kaip kenčia misis Pamfri. Praėjus dviems savaitėms, paklusęs pareigos balsui, paskambinau jai ir pranešiau, kad Trikis sveikas ir jį galima pasiimti.

Po kelių minučių ties šaligatviu sustojo juodas tviskantis neįsivaizduojamo ilgumo limuzinas. Vairuotojas atidarė dureles, ir aš vargais negalais įžiūrėjau misis Pamfri, visai pradingusią tose neaprėpiamose erdvėse. Ji konvulsyviai spaudė rankas, padėtas ant kelių, jos lūpos virpėjo.

- O, misteri Heriotai! Maldauju, pasakykite teisybę! Jam iš tikrųjų geriau?

- Jis visiškai sveikas. Nevarkite, nelipkite iš automobilio. Aš tuoj.

Koridoriumi nuėjau sodan. Krūva šunų šėlo pievaitėje, o tarp jų mirguliavo auksinė Trikio figūrėlė. Jo ausys skriejo ore, uodega pašėlusiai viksėjo. Per dvi savaites jis virto vikriu raumeningu šuniuku. Jis dūmė ilgais šuoliais, beveik liesdamas krūtine žolę, ir laikėsi su kitais šunimis kaip lygus su lygiais.

Paėmiau jį ant rankų ir koridoriumi pasukau atgal. Vairuotojas vis dar laikė pravėręs automobilio dureles, ir Trikis, pamatęs šeimininkę, išsiveržė man iš rankų ir vienu šuoliu atsidūrė jai ant kelių. Misis Pamfri riktelėjo iš netikėtumo, o paskiau turėjo gintis nuo jo - su tokiu džiaugsmu Trikis ėmė laižyti jai veidą ir loti.

Kol jiedu sveikino vienas kitą, padėjau vairuotojui atnešti automobilin patalėlius, žaisliukus, pagalvėles, striukeles ir dubenėlius, taip ir pragulėjusius visą tą laiką spintoje. Kai automobilis pajudėjo, misis Pamfri su ašaromis akyse pažvelgė pro langą. Jos lūpos virpėjo.

- O, misteri Heriotai! - sušuko ji. - Kaip man jums atsidėkoti? Juk tai tikras chirurgijos triumfas!

 

Vertė Zenonas BUTKEVIČIUS

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"