Paieška Žiebia į žalvario varpą genys...

Žiebia į žalvario varpą genys...

Vytautas BAŠKYS

 

Lapkričio regėjimuose būname ne tik sužvarbstantys, o ir įžvalgūs. Prie amžinybės medžio „...prieš miegą, į kurį gamta jau traukias, / dar sudejuoji, nors tiki – išbūsim. / Sapnuosim eterinį paukščių taką, – / pakilsim – krisim ir pabusim“, - nuotaikingai sako poetas Arvydas Genys. Vaizdingas minties polėkis susisieja su lapkričio miško rimtyje iš rūko išnirusiu paukščiu.

Dailininkės Dalios Dokšaitės paveiksle genys stuksena tiesiu kaip kaltas snapu. Dar ir saulė šiek tiek pasirodo, gal tik tam, kad suteiktų rūkui balzganą spalvą.

 

Išties, genius labiau garsina po mišką sklindantis tuk tuk tuk, o ne balsas: kik, kik. Gamtos rimtyje stuksenimas, pasiekęs kūrėjo klausą, veikia vaizduotę. Poetinis atgarsis („... žiebia į žalvario / varpą genys / apkursta miškai“, - skardi poeto Alio Balbieriaus ištarmė) suaikština nuščiuvusią lapkričio gamtą. Vaizduotės galiomis iš rūko pasigirdęs varpo skambesys praplečia gamtos pajautimo galimybes. Miškas tarsi pažvalėja, tarytum nuo genio stuksenimo jame vyksta kažkas ypatingo. Vaizdinga minties improvizacija - lyg žiemos miško simfonija.

Būtent eilėdara padeda regėti tai, ko šiaip jau nepastebėsi. Betarpiškai su geniu susijusi Editos Nazaraitės mintis („Žiniuonės duktė“): „Tuk tuk tuk / raudongalvis genys / Petin man stuksena. / Skrisk šalin, esu užimta / stebiu beribius žvaigždynus“. Poetei genys labai artimas, o nuo bendravimo su juo mintis veržiasi į Visatą, prijaukina ją (kita vertus, joje neišvengiamai esame). Bet tai jau filosofija, kitoks suvokimas, kuris balzganoje erdvėje, neapibrėžtame tolyje atskleidžia kitas suvokimo vertes. Tai nepakeičia aptariamo daikto ar reiškinio esmės, o parodo jį įvairiomis galimomis savybėmis bei ypatybėmis. Moksliniu požiūriu tai – fenomenologija, kurią galime suprasti ir kaip daugiamatį pasaulio suvokimą.

Kūrybos įvaizdžius, kaip kitokio gamtos suvokimo nutikimus, apibendrina poeto Roberto Keturakio mintis: „Kalba su tavim beribis ir belaikis švytėjimas, prieš jį suklumpa protas, bet glaudžiasi prie tos šviesos širdis“. Tačiau tai - ne iš gamtos vadovėlio, tai - iš kitokio suvokimo, kuriame mūsų pajautos dėka gamtos pasaulis artėja kitomis prasmėmis. Minčių sąlytis su beribiais žvaigždynais primena, jog lapkričio 28 d. minima Filosofijos diena. Filosofija (gr. philosophia – phileo; „myliu“ + sophia - „išmintis“) – tai mokslas, tai tarsi mokslinis mąstymas: kaip sukurtas pasaulis?.. kokia gyvenimo prasmė? kaip turime gyventi?..

...Iš rūko begalybės ištrūkę menininkų sukurti įvaizdžiai atitrūksta nuo kasdienybės, bet sujaudina vidinį mūsų pasaulį, o atgarsis ir prabyla ta filosofija, kurios šaknys, stiebas, laja, pumpurai tarsi atgyja poeto R. Keturakio įvaizdyje: „Taip reikia patirties, kuri ne čia užpildo mūs dvasią… Taip, visai, visai ne čia…“

Sukuriamu jausmu poetas sureikšmina, pakylėja mąstymą prasminiam minčių polėkiui: „Tas kelias mėlynas iki dausų ir Esatis - kaip turinys Visatos“. Tad kūrybinės minties ir vaizdo grandai iš šviesos rūko audžia įvaizdžių tinklą, kuriame spurda gal buvęs, gal dabarties, gal būsimas, bet viliojantis pasaulėvaizdis. Per tai jausminis žmogaus ryšys su gamta - lyg senojo baltų tikėjimo atgarsis. Iš gamtos pajautos visi tikėjimai semiasi savo vizijas, o mūsų baltiška pasaulėjauta, tyras bendravimas su gamta yra amžinai modernus. Nesvarbu, daile, poezija ar filosofine mintim, bet: „...šaknys nuneša tenai, kur nėra nei šviesos, nei tamsos“.  Šitaip bent lukštena R.Keturakis.

*  *  *

Dar neseniai raudongalvis genys Verkių parke prie šaltinio stukseno sausuolį. Žmonės ėjo ir klausėsi: tuk tuk tuk. Sėmėsi vandenį iš šaltinio ir, girdėjusieji genio stuksenimą, jautė gamtos gyvybinį poveikį. Bet... draustinio sargai sausuolius iškirto. Dabar parke tylu, tik parko medžiai ošia deivės Medeinės balsu. Įdomu, jog Kalevalos epe pasakojama apie Mielikę, kuri primena mūsų miškų ir medžioklės deivę Medeinę. Mielikė, kaip miškų dukrelė, su kuria bendraujama, į ją kreipiamasi prašymu: „Mielike, miškų valdove, Tapijo, miela mergelė, atrakinki miško pilį tom dienom, kai aš medžioju“. Semantinis ir prasminis Medeinės ir Mielikės vardų sutapimas neatsitiktinis, nes Lietuvoje (o labiau - Latvijoje) yra įvairių kalbinių bendrybių.

*  *  *

Kitame D. Dokšaitės paveiksle - sužvarbusios kuosos. Jos ilgaamžės, gyvena beveik tiek pat, kiek žmogus. Nuo kitų varninių paukščių jos skiriasi dydžiu, šviesiais kaklo šonais, trumpesniu snapu, judria laikysena ir balsu, kuriuo daug kartų pratęsdama kartoja: krieek, krieek, kjak, kjak. Įsižiūrėjęs pastebi, jog paveiksle kuosos budrios, jos tarsi kažko lūkuriuoja, lyg laukia akimirkos, kad atlieptų į neramų vėjo šuorą. („O kuosos irgi labai simpatiškos, Ypač tos drąsios miestietės.“) Lapkričio nuotaikoje jos tarsi sustingę trys tamsos paukščiai. Petras Rakštikas meninėje kūryboje pastebi: „Kažkur iriasi lietuviškos kuosos, užšalusiuose snapuose nešdamos tylą ir alkį“. Tokią jų būsenos nuotaiką perteikia ir Antanas A.Jonynas: „... kuosos kaip vėtrungės juodos / tūkstančiai kuosų, identiškų / geležinkelio paukščių / prirakintų prie apdulkėjusių tuopų“. Kuosos dar ir orų permainas pranašauja: „Tik kai akmenys dengiasi šerkšnu ir garsiai rėkauja kuosos, gali laukti atšilimo“.

*  *  *

...Sulaukę pavasario drungnojo vėjelio sveikiname sugrįžtančius paukščius. Gi dabar, lapkričio 21-ąją – Pasaulinė sveikinimosi diena. Ką veiksime? Gal pasveikinkime tuos paukščius, kurie mūsų krašto niekada nepalieka. Tada suabejoju: ar tik puikieji mūsų vasaros paukščiai gali būti išrinkti nacionaliniais? Gandras, gervė, lakštingala ir kiti – ištaiginga... Bet širdis glaudžiasi prie tų, kurie mūsų nepalieka, kurie kartu būna visais metų laikais.

Liaudies išmintis sako: genys margas, pasaulis dar margesnis. Tad nacionalinis paukštis gali būti ne vienas. Juk regisi miškininkams kėkštas kaipo giružės sargas ir ąžuolų globėjas; medžiotojams antis - jau nuo seno simbolis; šviesuoliams ženklas – pelėda; muzikantams ir menininkams – genys, tas skardusis miško būgnininkas; aktoriams - šmaikštuolė kuosa, peštukas žvirblis; žiniasklaidai – šarka, kaip šnekioji žinių nešiotoja; vaikams – mažasis nykštukas ir t.t.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"