Paieška Medžioklė - kultūros paveldas
Medžioklė - kultūros paveldas

Zenonas BUTKEVIČIUS

 

Toks teiginys tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keistas.

Visi pripažįstame, jog buvo laikai, kada medžioklė mūsų protėvius ir maitindavo, ir aprengdavo. Teisybę pasakius, ta jos didžioji ūkinė reikšmė nunyko palyginti neseniai. Valstiečiai strazdus kepsniui gaudė dar XIX amžiuje, koviukus iš lizdų rinkdavo dar ir vėliau, o pavasariais laukinių ančių ir kitų paukščių dėtis apiplėšinėdavo, pasiimdami kiaušinius.

Dabar, žinoma, reikalai iš esmės pasikeitę. Jau senokai medžiojame ne maistui, o delikatesui, tačiau svarbiausia - smagumui. Galima peikti medžiotojus, kad jie vis dar džiaugiasi taikliu šūviu, kuris nešvengiamai susijęs su krauju. Bet ką daryti, pavyzdžiui, švedams, kurie kasmet vidutiniškai sumedžioja apie 100 tūkstančių briedžių? (Per vieną itin sėkmingą sezoną buvo sumedžiota net 170 tūkstančių.) Tegul sau gyvena, pasensta ir supūna kur nugaišę? Ką daryti vokiečiams, prancūzams, kitų Vakarų ir Vidurio Europos šalių medžiotojams, kasmet sumedžiojantiems šimtus tūkstančių tauriųjų elnių, stirnų, šernų? Irgi palikti tas miško dovanas šventoje ramybėje, kad galų gale nueitų niekais?

Paskaičiuokime: vidutinis briedžio svoris tegul bus 200 kilogramų. Padauginkime iš tų Švedijos 100.000. Taigi - 20 milijonų kilogramų. Kasmet.

Sakydamas, jog visi tie žvėrys - miško dovana, buvau neteisus. Nesilaikant tvarkingos medžioklės, gamtosaugos normų šitiek gyvybės nė didžiausios girios neužaugintų. Reikia žmogus-šeimininko proto, darbo ir pinigų.

Nė neįsivaizduoju, kiek kainuotų ką nors samdant į tokias medžiokles. Susidarytų astronominės sumos. Tuo tarpu medžiotojai ne tik patys užaugina, bet dar ir užmoka už teisę tais savo darbo vaisiais pasinaudoti...

Kad ir gerokai mažiau, bet ir mes turime ką sumedžioti. Antai per 2006-2007 sezoną buvo nušauta 16 tūkstančių stirnų, 17 tūkstančių šernų, sugauta 12 tūkstančių bebrų. Šie laimikiai kasmet didėja, nes gausėja žvėrių.

Žinoma, sunku sausa logika žmogui įrodyti, jog, tarkim, stirnelę verta šauti. Labai jau arti mūsų širdies tie žvėreliai. Net ir į vilką požiūris pasikeitė. Matyt, ta žmonių nuostata tik stiprės.

Vadinasi, šių dienų visuomenėje afišuoti savo pomėgį, laimikius medžiotojams nenaudinga. Nenaudinga ir nė nereikia. Mat yra daug erdvės, kurią žmonės gerai supranta ir priima - tai kultūrinis medžiotojų darbas, gamtosauga, dar svarbiau - kultūringo, garbingo, apsišvietusio medžiotojo vardo puoselėjimas ir garsinimas. Iš tikrųjų, kiek gali gyvuoti tas stereotipinis požiūris į medžiokles ir medžiotojus: pašaudė ir smagiai pagėrė.

O juk būtent toks įvaizdis susiformavęs. Ir jį ne kas nors kaip svetimą ligą užnešė, bet patys medžiotojai išugdė.

*  *  *

- Daugiau kaip trečdalis Lietuvos - miškai, kuriuose ir mes, medžiotojai, šeimininkaujame, - pasakė Prezidentas A. Brazauskas, einantis ir Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Garbės pirmininko pareigas. – Mūsų - daugiau kaip 30 tūkstančių. Džiugu, kad draugijon ateina vis daugiau jaunimo, pasirengusio puoselėti kultūringos medžioklės tradicijas.

Tais žodžiais buvo kreiptasi į didelį būrį medžiotojų, susirinkusių „Crowne Plaza“ viešbutyje paminėti šv. Huberto dieną.

- Ir apskritys, ir miestai jau rengia gražias hubertines, - paminėjo generalinis miškų urėdas B. Sakalauskas. - Tai jau ne vien medžiotojų, jų šeimų šventė, bet ir platesnės visuomenės. Mums būtina surasti bendrą kalbą ne tik su privačių žemių, miškų savininkais, bet ir su visuomene.

- Svarbiausi draugijos darbų projektai 2008-iesiems metams - iš kultūros srities, - pabrėžė Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas E. Tijušas. - Numatome išleisti šiuos leidinius: „Didžioji medžioklės knyga“, „Lietuvos kanopiniai žvėrys“, „Lietuvos medžioklės trofėjų rejestras“, „Medžioklė Lietuvoje 1941-2007 metais“.

Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas B. Bradauskas taip pat pabrėžė, jog svarbiausias uždavinys - draugijos stiprinimas, jos kultūrinio įvaizdžio formavimas.

Kartu vykusios labdaros akcijos esmė buvo irgi iš tos pačios sferos: remti leidybą, ypač žurnalą „Medžiotojas ir medžioklė“.

Šiais metais išėjo jau trys numeriai, rengiamas ketvirtas. Ateinančiais metais numatoma išleisti jau šešis. Tikslai tikrai pagirtini, nes žurnalas įdomus ne tik medžiotojams ar žvejams.

Vartau trečiąjį šių metų numerį ir pats sau užduodu klausimą: kodėl medžiotojai, iš savo kišenės medžioklei kasmet skirdami šimtus ir net tūkstančius litų, palyginti nenoriai prenumeruoja savo žurnalą? Juk nesunku suprasti: gausus prenumeratorių-medžiotojų būrys užtikrintų savojo žurnalo leidybą ir gal net paremtų kitas kultūrines draugijos iniciatyvas. Kodėl, nežiūrint nuolatinių raginimų, taip sunku įsiūlyti įdomų ir gražų žurnalą žmogui, kuris jam ir skirtas? Kodėl vis dar nesuprantama, jog toks draugijos leidinys - ryškesnis prestižo ženklas, nei įspūdingiausi medžioklės trofėjai?

Kažkas ta tema yra pajuokavęs: medžiotojas sumeta galvoje, jog prenumerata - litras degtinės, ir pasirenka tai, kas arčiau širdies...

Atrodo, jog tame juokelyje yra grūdas tiesos. Nors žurnalo kaina bendrame medžioklinių išlaidų balanse tesudaro tik menką dalį. Vadinasi, vienintelis atsakymas - kultūrinių poreikių stoka, nenoras gilintis į medžioklės ir gamtos apsaugos problemas, pasitenkinimas tik procesu-medžiokle.

O kaip su tuo kultūriniu paveldu? Mes kol kas tik sunkiai atsidusti galime, matydami kitų šalių meno kūrinius, vaizduojančius medžioklę, antikvarinius ir naujus leidinius apie medžioklės vietą ir svarbą vienos ar kitos šalies istorijoje; tik išsižioję iš nuostabos dairomės pilių-muziejų salėse, papuoštose medžioklės trofėjais, kurių amžius kartais siekia šimtus metų ir kurie yra susiję su įžymiausiais istoriniais vardais. Prisipažinkime: juk būtų smagu Trakų pilyje pamatyti ragus didžiulio elnio, kurį sumedžiojo, tarkim, Kęstutis ar Vytautas...

Na, nieko neveiksi: vėlai formavosi tradicijos, istorinės sumaištys neleido sustiprėti prakilnios medžioklės aplinkai, centrams.

Visa tai tenka daryti dabar, kad tie trupiniai, kurie dar liko raštuose ar atmintyje, neišsibarstytų, nenueitų užmarštin. Ir kad susiformuotų ta medžioklinė kultūra, kurios vis dar pasigendame.

Beje, visuomenė medžioklę ir medžiotojus užribin stums tuo labiau, kuo smarkiau jie gins savo padarytus pažeidimus. Tinkamos bausmės nepagarsinimas ar nebuvimas - tai irgi smerktina gynyba. Medžiotojai atsakomąjį smūgį pažeidėjui turi duoti nė minutės nepavėlavę. Ne taip, kaip žinomam veikėjui iš automobilio medžiojusiam stirnaites... Juk visų atmintyje iš to įvykio liko tik viena vienintelė išvada: varnas varnui akies nekerta.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"