Paieška Žaliosios šakelės galia

Žaliosios šakelės galia

Gintauta DAUNECKYTĖ

Radviliškis

 

Prasidėjus Adventui, daugelis mūsų gyvename švenčių laukimo nuotaika, jau planuojame, kaip papuošime savo namus Kalėdoms.

Kalėdinės eglutės puošimo paprotys paplito neseniai – XX a. pradžioje. Anksčiau Kūčių dieną sutvarkius namus, iššluota asla buvo pabarstoma kadagių šakelėmis, o už sijų užkišamos eglišakės. Žinodami visada žaliuojančių medžių stebuklingą galią, suvokiame, kad šios  šakelės buvo tinkamiausia priemonė parodyti protėvių vėlėms, kad jos yra laukiamos.

Tad šiandieną, prieš pakeldami kirvį, susimąstykime: ar mums tikrai to reikia, ar neužtenka eglės šakos, kad namuose pasklistų gaivus miško kvapas. O likusios augti eglės džiugins ne vieno akį amžina žaluma ir žiemą, ir vasarą. Ir niekada neišgirsim eglių raudos.

 

Eglės rauda

 

Girios pakraštyje augo trys sesės eglės. Tikros nuotakos – aukštos, tiesios, žaliomis skaromis apsigobusios. Draugiškai su visais sugyveno, nė prieš vieną nesipuikavo, žiemą, vasarą žaliavo.

Tamsią rudens naktį atėjo žmogus ir nukirto vieną eglę.

Suūžė, sušlamėjo giria. Raudonas karoliukų ašaras barstė šermukšnėlė, broliai beržai savimi dangstė likusias seseris. 

Vieną tamsią žiemos naktį atėjo žmogus ir nukirto antrąją eglę.

Lėtai ir liūdnai krito snaigės, o paryčiu įsišėlo pūga ir užpustė niekdario pėdsakus.

Teliko viena iš seserų.

Girdžiu jos tylią raudą, jos medinės, bet gyvos širdies tvinksnį, jaučiu nerimastingą šakų virpulį: ar negirdėti žingsnių?

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"