Paieška Be pertraukos lyjant – kalnų keliais

Be pertraukos lyjant – kalnų keliais

Vytautas LEŠČINSKAS

 

Nelepino keliautojų šių metų ruduo. Tai patyriau savo kailiu, kai sumaniau pasivažinėti po Lenkiją ir Slovakiją. Tiesa, rugsėjo pradžios diena, kurios ankstų rytą pajudėjau iš namų, buvo pakankamai maloni, netgi saulėta. Pamaniau: štai geras kelionės startas – gal ir toliau panašiai klosis?

Bet kur tau! Tik ta pirmoji diena tokia buvo. Gerai, kad per Lenkiją suspėjau pervažiuoti gražiu oru, nes tarpais pasitaikydavo prasto, su giliomis provėžomis kelio. Tokiose vietose lyjant važiuoti net pavojinga, ypač kai tau priešais lekia ir lekia didžiuliai sunkvežimiai, o daugelis – ir tempiantys ne ką už juos pačius trumpesnes priekabas. Kai kelias šlapias, prasilenkti su ilgomis „fūromis“ kartais reikia didelių pastangų. Tad, žinoma, niekada nesijauti saugus.

Vis dėlto Lenkiją pervažiuoti pavyko be nuotykių. Tik stebėjausi, kad visur kaimai ir net nedideli miestai paskendę dūmuose: buvo pats bulviakasio įkarštis, ir lenkai be gailesčio pleškino sausus bulvienojus. Atrodė, jog ištisa valstybė skęsta tirštoje dūmų jūroje ir aitriai kvepia susvilusiomis bulvėmis. Keista buvo matyti tokį vaizdą. Nejau niekam nė motais, kad toks visuotinis uždūmijimas kenkia žmonių sveikatai? Pas mus, Lietuvoje, jei kuriame kaime panašiai nutiktų, žiūrėk, ims ir prisistatys aplinkosaugininkai, pradės auklėti kaltuosius; dar gal ir baudos kvitą išrašys. O štai mūsų pietų kaimynės, nemažos valstybės, rodos, visi bulvių laukai pleškėte pleška, net automobiliu važiuojant akis graužia! Taigi, matyt, į tokį mažmožį, kaip visuotinis bulvienojų deginimas, niekas iš valdžios, o kartu, ko gera, ir aplinkosaugininkai, nė dėmesio nekreipia.

Jau buvau beveik beišsiilgstąs lietaus – nustotų juk tada pleškinti, nes šlapi bulvienojai tiesiog nedegs. Bet čia prasidėjo kalnuotos vietovės; kaimų gerokai praretėjo, tad ir didelio dūmijimo jau neliko. Pagerėjo nuotaika: aplinkui – gražūs kalnai su plačiais slėniais, kurių šlaitais nubirę spalvingi, iš tolo atrodantys kaip žaisliniai kalniečių namai, sudėlioti į kažkokius gigantiškus atvirukus.

Besigėrint tais vaizdais pamažu artėjo vakaras, o pasiekus pasienio punktą – iš Lenkijos pusės tai buvo nedidelis Barvineko miesteliukas, jau beveik sutemo. To negana, pradėjo lašnoti. Gerai, kad nė kiek neužtrukau pasienio punkte, mat nebuvo daugiau nė vieno automobilio. Tokiu paros metu, matyt, iš viso keliautojai nedažnai per sieną važiuoja. Slovakijos pusėje, mirksėdamas retais žiburiais, mat miškais apaugusiuose kalnuose jie tiesiog slepiasi nuo keliautojo akių, vėlyvą svečią pasitiko Vyšno miestelis, o vėliau dar viena, kita gyvenvietė, kol pagaliau įriedėjau į gana nemažą Svidniko miestą.

Kitą rytą, kai vėl išsijudinau kelionėn, lijo kaip reikia. Slovakijos keliai, nors daug geresni negu Lenkijoje, buvo taip pat nelabai saugūs, nes teko važinėti beveik vien per kalnus. Lietus nesiliovė visas keturias dienas, kurias automobiliu keliavau per Slovakiją. Nors Tatrų kalnai nėra labai aukšti – daugiausia nuo tūkstančio iki dviejų tūkstančių metrų virš jūros lygio, bet net keista: juose pilna tokių zigzagų ir serpantinų, kokių net kiti, gerokai aukštesni, kalnai galėtų pavydėti. Tarpais regi iš debesų ir miglos išlendančias viršūnes, atsiveriančius naujus vaizdus, įspūdingas panoramas. Žinoma, beveik be pertraukos lyjant teko daugelio sumanymų atsisakyti; liko neaplankyti kai kurie nacionaliniai ar regioniniai parkai, nepavaikščiota kalnų takais. Užtat buvo proga pusdienį puikiai pailsėti, atsigauti netoli nuo Liptovski Mikulašo miesto esančiose Bešeniovos terminėse maudyklėse, kurioms karštą, druskų ir sieros junginių prisotintą vandenį tiekia natūralūs iš žemės gelmių besiveržiantys šaltiniai.

Ir vis dėlto, mąsčiau jau važiuodamas namų link galbūt dar statesniais kalnų vingiais negu per ankstesnę kelionės dalį, vertėjo čia atvykti, nesvarbu, kad lyja ir lyja… Bet galbūt tas važiavimas lietuje, rodos, pabaigos neturinčiais kalnų keliais, taip pat yra nepakartojamų įspūdžių šaltinis, turintis ir savotišką žavesį? Kad taip buvo iš tiesų, įsitikinau netrukus, kai privažiavau Slovakijos-Lenkijos sieną ir trumpai stabtelėjau kontrolės poste Sucha Horos miestelyje, kur jau nustojo lyti. Pažvelgęs į tolumoje dunksančius Slovakijos kalnus, pajutau kažkokį nenusakomą ilgesį. O ar to, kas tau yra iš tiesų nemalonu, galima ilgėtis?

Kitoje sienos pusėje, pirmas miestelis buvo Chocholuvas, nuo kurio tik devyniolika kilometrų liko iki Lenkijos turistų bei poilsiautojų mekos Zakopanės. Ir leidžiantis nuo kalnų į didžiulį, ilgą slėnį su abipus jo tarsi ligi debesų kylančiomis išlakiomis eglėmis, sakytum milžiniškomis žaliomis žvakėmis, sustatytomis ne tik abipus kelio, bet ir puošiančiomis taip pat labai vaizdingų kalnų šlaitus, buvo nuostabu matyti: ne tik kalnus, bet ir miško paklotę slėnyje buvo nugulęs kelių centimetrų storio sniego sluoksnis. Tokį vaizdą rugsėjo pirmomis dienomis ir čia, pačiame piečiausiame Lenkijos kampelyje, ne kasmet pamatysi…

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"