Paieška Margarita LUŽYTĖ

Miniatiūros

 

Margarita LUŽYTĖ

Pasvalys

 

*  *  *

Pradžia tik… Tik pradžia…

Dar nebuvo mūsų laiko –

dar jo nesuradome.

Jau eita, ieškota, būta,

jau žvelgta, regėta…

Tik – maža…

 

*  *  *

 

Ji turėjo varpelį

Pasaka. Jurgos Ivanauskaitės atminimui.

 

Ji nuo gimimo turėjo varpelį. Skaidrų ir gryną, krištolinių garsų. Parištą po kaklu. Jis pats suskambėdavo arba jinai suskambindavo juo.

Ėjo daug metų. Bėgo gyvenimas.

Varpelį šį daug kas niekino, varstė piktais žvilgsniais, daužė, koneveikė, - kaip daugeliui jis trukdė, kaip daugelį jis erzino – savimi ir garsais. Ne vienas jo pavydėjo.

Jis nuo visų smūgelių pamažu trupėjo. Eižėjo, nyko ir net – tirpo: padėdamas sau mažėti… Jis pamažu kūrėsi kitur – jos širdyje. Iš išorės pernešė save vidun – kad išliktų…

Ir vienądien varpelis pranyko nuo krūtinės – jis gyvavo tik širdyje.

O kai ji mirė, varpelis pakilo į aukštį – kad skambėtų iš tenai. Neregimas ir nepasiekiamas. Bet kildamas visiems laikams Jos Varpeliu – Varpeliu Jurgos.

 

*  *  *

 

Trys sraigės

 

* 1

Takelyje suminta sraigė – eita svetimo. Nes čionykščiai – visi – visus mato ir niekada neužmina. Čionykščiai – visi – labiau už viską gerbia gyvastį – kaip dievybę… Ėjo svetimas.

 

* 2

Po gaivaus išsiilgto vasaros lietaus dvi sraigės prie gėlės vazono – po vieną iš abiejų pusių – rymo ir rymo, ir rymo… tik vos vos sujudėdamos… Ištisą valandą ar net dvi taip: iš abiejų pusių gėlei… Lyg garbės sargyba, lyg ištikimi sargai…

Gal išsilijęs lietus – gėlėje miegojo. O jos dvi budriai saugojo… ir džiaugėsi gaivumu.

 

* 3

Sraigės įsikibimo į taką – kai šliaužia – jėga--- neatplėši…

“pakelčiau tave – greičiau nukeliautum”.

“Ne… Šliuošiu pati…”

Tik taip.

 

*  *  *

Pasaka: buvo

 

Ji buvo Gėlė. Prie jos dažnai atskrisdavo Paukštis – palesioti, pagiedoti, pabūti, pažaisti, skraidžiojant šalia augančioje pievelėje.

Gėlė matė kiekvieną jo judesį, kiekvienos plunksnelės virpėjimą.

Ir palengva, iš lėto Gėlė išmoko skristi. Iš pradžių vos vos paskraidydavo – per vieną sprindį. Bet paskui – vis toliau ir toliau: per šimtą, per milijoną sprindžių… ir – per nesuskaičiuojamą jų daugybę.

Pakildavo. Skrisdavo ir sugrįždavo. Visada sugrįždavo į savo vietą šalia pievelės – augti, žydėti… Kad atskridęs Paukštis ją visuomet rastų…

Ir rasdavo ją, kaskart, - vis su naujais lapeliais, vis su naujais žiedais, pumpurais.

Ir todėl jis vis atskrisdavo. 

 

*  *  *

Kaliausė turėjo sielą, ir ji, siela, gyveno savo gyvenimą. Bet niekas to nematė.

Ir sykį kaliausė ir siela – abi – pavirto paukščiu ir išskrido – toli, toli, kad nebematytų šitos žemės, žmonių, varnų…

Toli…

*  *  *

Saulės pasaka

 

Vieną ankstų rytą saulė ištirpo į kiekvieną lašą lašelytį visuose visuose pasauliuose – visų erdvių ir laikų…

Ištirpo – viena saulė – į visokį lašą: į lietaus, rasos, šaltinio, arbatos, ašaros, karšto šokolado, sulčių, vaško, vaistų, vyno, medaus, kraujo, rašalo, pieno, lavos, žvaigždės, tirpstančio ledo, šypsenos, ilgesio, dainos, švelnumo…

Į kiekvieną pasaulių lašą ištirpo saulė. O šviesti danguje liko dar daugybe skraisčių pridengtas saulės pumpuras – tik pumpuras. Kitos, Naujos Saulės… Pridengtas Pumpuras, - kaip lašas… būsimos šviesos… ir gyvenimo…

 

*  *  *

Kai išvysti ją, - pakeri ir atmintyje apsigyvena jos blausus blausus violetas: toksai - vos vos… Jos ir vėsūs, ir šilti žiedai – ji skirs tau tokius, kokių tą minutę tau reikės… Jos visiškas nepanašumas į giminaites – tikriausiai neatspėtum vardo, jei nebūtų pasakę… Jos ypatingai švelnus ir lengvas buvimas: yra – lyg nebūdama… lyg galėdama tuojau išeiti… efemeriška… Jos tobulas išsiskleidimo laikas: kai aplink – vien diena, be nakties, kai – liepos vasara…

Tokia jinai – apsigyvenanti sužavėtoje širdy…

Ji – poliarinė alyva. 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"