Paieška …”Atkelkim Vėlių vartelius”…

…”Atkelkim Vėlių vartelius”…

Marija MAŠANAUSKIENĖ

Vilniaus J.Basanavičiaus vidurinės mokyklos etikos vyr. mokytoja

 

Ruduo... Paukščiai paliko gimtinę – išskrido tolyn į pietų šaleles. Tik spalvoti lapai, mėgdžiodami juos, dar bando paskraidyti – tą trumpą laiką, kol nusileidžia ant žemės.

Rudens vėjas, krentantys lapai, lietaus lašeliai ant lango ar saulės spindulys, blykstelėjęs per debesis – įprastas spalvų vaizdas. Ir dar – žvakučių liepsnelės, virpančios vėjyje ant kapų kalnelių, ant pilkapių…

Mes, mokytojai, su savo mokiniais mokykloje kalbamės apie žmogaus gyvenimą, jo prasmę, apie savo gimtinę Lietuvą, apie protėvius, gynusius savo brangią šalį nuo priešų… Kadaise gyvenusius, o dabar aukštam kalnely amžinai miegančius.

Todėl ir vykstame jau ne pirmą rudenį prie Karmazinų pilkapių su vis didėjančiu būreliu mokinukų, norinčių savo rankomis uždegti žvakutę, padėti ją ant pilkapio karžygio, kadaise gynusio savo tėvų ir protėvių žemę nuo piktų atėjūnų.

*  *  *

Neries regioniniame parke yra daug pilkapynų, ypač tose Neries pakrantėse, kur upė teka į vakarus.

…“Karmazinų pilkapynas - didžiausias Vilniaus krašte. Beveik 150 pilkapių sampilų išsibarstę daugiau nei 10 ha plote. Karmazinų pilkapyne buvo laidojama V-VIII a., mirusiųjų palaikai buvo deginami. Kapinynas tyrinėtas 1857 m., 1933 m. ir 1997 m.”, – rašoma Neries regioninio parko direkcijos lankstinuke “Karmazinų pažintinis pėsčiųjų takas”. Tą informaciją mums įteikė parko darbuotojas Saulius Pupininkas, vaikams įdomiai papasakojęs apie senuosius pilkapius.

Susikaupę klausėsi jo mokinukai iš J.Basanavičiaus vidurinės ir Medeinos pradinės mokyklų. Klausėsi kartu su savo mokytojomis J.Skupiene, D.Bambaliene, M.Mašanauskiene, E.Palikevičiene ir I.Dobrovolskiene.

Ant didžiojo pilkapio viršaus vaikai paruošė Vėlėms simbolinį stalelį, uždegė žvakutes ir jomis papuošė pilkapio šlaitus, sakė gražius žodžius, skirtus protėvių atminimui. Pilkapio šlaituose blykčiojo žvakutės, o mūsų mintys kartu su laužo dūmais ir sakomais žodžiais kilo aukštyn, kur galbūt susitiko su seniai išėjusių karžygių Vėlėmis...

Pagerbę protėvius, pažaidę apeiginį žaidimą “Vėlių varteliai”, padainavome liūdnas Vėlinių dainas apie našlaitėlę, apie toli toli išėjusią giminėlę, motinėlę…    

Šį gražų protėvių pagerbimo ritualą užbaigėme bendromis rudens gėrybių vaišėmis ir lietuviškais žaidimais–rateliais, kaip darydavo ir senovės lietuviai.

Kai kurie mokinukai savo pajautas aprašė kurtuose laiškuose į Vėlių šalelę.

 

Laiškai į Vėlių šalelę

 

Mielas proseneli, aš tavęs labai pasiilgau. Kai tu išėjai iš šio pasaulio, aš nesupratau, kas vyksta. Tai buvo taip seniai. Aš prisimenu, kaip tu (kai aš buvau maža) pakėlei ir pasodinai ant stalo… To, tikriausiai, niekad nepamiršiu. Tą akimirką pajutau iš tavęs meilę man.

Dar ir dabar dažnai galvoju apie tave. Kur tu? Ar gali mus matyti iš ten?..

Močiutė sako, kad tu esi mažas žvirblelis, kuris vasarą prie jos daržo tupi ir čiulba, ulba… Taip būna kiekvieną vasarą, išskyrus šią. Aš šią vasarą tavęs nemačiau… Kur tu? Ką veiki?..

Su meile…

Kristina, 6a kl.

P.S. Visos mano mintys tau. Tik mano širdy…  

*  *  *

Jei sutikčiau prosenelį, aš jo klausčiau, koks jo vardas? Kokie buvo jo tėvai, seserys, broliai?.. Įdomu būtų sužinoti: ar turiu kitų tautybių kraujo?..

Tėvas minėjo, kad jo tėvo tėvas buvo lenkas, o mamos tėvas – rusas…

Bet paklaususi prosenelio, tikriausiai išgirsčiau dar daugiau. Norėčiau sužinoti, į ką iš mūsų giminės aš panaši, norėčiau sužinoti, kaip atrodė prosenelė. Net mama jos nematė, savo močiutės, nes močiutė išskrido į dangų ir nebegrįžo. Prosenelis tikriausiai pasakytų, kad ji buvo… nuostabi, gera, graži, tikra optimistė. Į gyvenimą ji žiūrėjo tik šia diena, o prieš mirtį… tarusi tik kelis žodžius, kuriuos ir težinau. Žodžiai sugraudinantys: “...kad ir kur bebūtum, tu visada mane prisimink”. Šie žodžiai ir lydi mano sesers, mamos, močiutės mintis. Širdį jie suvirpina. 

Prosenelė sirgo, bet buvo stipri, niekam to nesakė, o kai atėjo laikas – ji išėjo. Ir tik viena kentėjo, nes žinojo – toks likimas. Kad ir kaip buvo sunku, ji stengėsi išlikti iki močiutės gimtadienio, bet mirė prieš dvi dienas. Taip ir yra – čia mirties diena, čia – gimimo diena. Ir kai būna močiutės gimtadienis, ji skelbia tostą ne už save, o už mamą…

…O prosenelės žodžiai mane ir graudina, ir suteikia išminties.

Prosenelis, prosenelė… - visa tai mano gyvenimo dalis… Tiek daug jausmų ir vis tiek jie nesutelpa į bet kokius lapus.

Miglė Jeremičiūtė, 5 kl.

*  *  *

Mielieji, Veronika ir Kostai, jūs mane mažą turbūt matėte, o aš jūsų neatsimenu. Dažnai lankau jūsų kapelį. Norėčiau jus dar pamatyti ir su jumis susitikti. Jus tesu matęs antkapio nuotraukose. Jūs buvote gera pora - mano tėtukai jumis džiaugėsi.

Kaip būtų gerai atsukti laiką atgal ir patyrinėti senuosius laikus, kaip gyvenote jūs, jūsų tėvai ir kiti giminės. Pamatęs praeitį, suprasčiau savo gyvenimo tikslą, ką turiu padaryti… Manau, jūs buvote geri žmonės, kurie supratote kitų bėdas, jiems padėdavote… O dabar – debesėliai tesaugo jus…

Didžioji Vėlinių šventė tikrai reikalinga, kad žmonės suprastų gyvenimo esmę…

Robertas Raulinaitis, 5 kl.  

*  *  *

Mielas proseneli, kaip tu laikais? Aš mokausi po biškį ir mano mokslai gerėja - tai geriausia… Mano mama laikosi tvirtai, o brolis - puikiai… Proseneli ir prosenele, duokite mano senelei gerą derlių ir sveikatą.

Atneškite į mūsų šeimą meilės ir džiaugsmo, duokit, jei galit… Būkite ir jūs su mūsų giminės meile.

Eugenija Kondratovič, 5 kl.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"