Paieška Jonas STRIELKŪNAS

Jonas STRIELKŪNAS

 

Paskutinė vasaros žaluma

 

Tebesaugo vasarą medžiai

Gatvėj žali,

Nors jau rudo rudenio pradžiai

Melstis gali.

 

Betgi žalia, Viešpatie, žalia

Parkuos visuos.

Ir girdi vaikystės lumzdelį

Ten – debesuos,

 

Kur pakilo tėviškė tavo

Virš tų kalvų

Su žaliuoju šlamesiu javo,

Sielom tėvų.

 

Ir, matydamas žalią spalvą,

Vėlei keli

Savo seną, sunkstančią galvą

Žemės kely.

 

Ieškai vėl nemato tilto,

Nors jau žinai:

Ir eilėraščiai neišsipildo,

Ne tik sapnai.

 

*  *  *

Tai koks gi kipšas ten žydėjo,

Toj pievoj, tam pabaly?

Tai koks gi kipšas tau įliejo

Į širdį tai, ko negali

 

Anei pamiršt, anei palikti

Ant to asfalto, ant akmens,

Kai sausio sniegui imant snigti,

Net atminimai negyvens?

           

*  *  *

Tebestovi ta liepa miestely

Balto bičių dūzgimo pilna.

Kai šienuota prarieda pro šalį

Kietašonė dvasia – mašina.

 

Nieko nemena kėbulas pilkas –

Ten sėdėjus dviejų praeitis.

Vien gyvenimas vejas kaip vilkas,

Rodo pūvančius savo dantis:

 

“Ak, ir tu šį bei tą juk regėjęs!”

Dieve mano, tikrai nežinau...

Ar aš kaltas, kad pučia toks vėjas,

Kad išties čia, berods, gyvenau?

 

*  *  *

Klumpa dienos, klumpa naktys mano

Tartum vergės, varomos per miestą,

Kur tėvai nei broliai negyveno

Kur tiktai kareiva sunkų vėzdą

 

Kelia tau per nugarą užtvoti,

Iš galvos tau atmintį išmušti

Ir išrėkšt gyvybės aistrią votį

Taip, kad nesuspėtum net pajusti,

 

Jog padangė dūžta lyg stiklinė

Švietusios vaikystėj lempos ropė,

Kai geltonais puslapiais tėvynė

Tartum laiptais iš patamsių kopė

 

Į tą pačią galvą, dar nemautą

Nugalėtoj žemėje ant iešmo,

Kur tavęs nieks gyvas neaprauda,

Kur tavęs net vėlės nebeieško.

 

*  *  *

Kai niekas nebeįkvepia

Nei himno, nei maldos,

Gyvenimu lyg įkapėm

Baltai juodom gaubiuos.

 

Tačiau ne mirčiai tykančiai

Aš tuos žodžius tariu,

Kai tūkstančius jau iškenčiau

Baltai juodų parų.

 

Tos spalvos tos kontrastiškos

Sutaikys – ne atskirs.

To liesos rankos atkištos

Bejėgiškai nesvirs.

 

Nors mūzą jau atpratinęs

Nuo himno ir maldos,

Tikiu: ateis sekmadienis

Ir žemė užgiedos.

 

 

Menkas keliautojas 

 

Neaprašiau šalių, kur keliavau,

Kur buvo man ilgu ir buvo gera.

Neparašiau, kad liko atminty

Peizažai rūstūs ir peizažai švelnūs.

 

Neužrašiau, kad liko atminty

Peizažai rūstūs ir peizažai švelnūs.

Neparašiau, jog teko man matyt

Ir suomių akmenis, ir austrų kalnus.

 

Neaprašiau nei Dnepro vandenų,

Nei Peterburgo šiauriškų kalnų.

Nepalikau žmonėms kitų dienų

Jokių didžios istorijos analų.

 

Neparašiau, kaip atlasus varčiau,

Skaičiau senųjų amžių vingų raštą.

Tačiau taip, kaip mokėjau, aprašiau

Aš savo pilką, ūkanotą kraštą.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"