Paieška Kaimo veterinaro prisiminimai (3)

Kaimo veterinaro prisiminimai (3)

Kalėdinis kačiukas

Džeimsas HERIOTAS

 

Tas Kūčias sutikau didelėje kompanijoje. Buvome apsistoję „Grand Hotel“ viešbutyje; Viktorijos laikų stiliaus pastatas, visas apkaišytas bokštais bokšteliais, viešpatavo virš Skarboro, nes anie puikūs rūmai buvo pastatyti ant kalvos. Milžiniškoje pokylių salėje susirinko keli šimtai būsimųjų lakūnų. (Dž. Heriotas buvo pašauktas kariuomenėn, - vert. pastaba.) Čia netilo triukšmas ir linksmybės. Tokių Kalėdų man neteko matyti anksčiau, tikriausiai, neteks ateityje. Atrodytų, jog jos turėjo įsiminti nepaprastai ryškiai. Tačiau ne! Vos tik pagalvoju apie Kalėdas, ir atmintin ateina visiškai kitos, labai susijusios su viena katyte.

Pirmą kartą ją pamačiau sykį rudenį, kai buvau atvažiavęs apžiūrėti vieną iš misis Einsvort šunų; tada truputį nustebau ant kilimėlio ties židiniu pastebėjęs juodą padarėlį.

- O aš ir nežinojau, kad turite katę, - pasakiau.

Misis Einsvort šyptelėjo:

- Ji visai ne mūsų. Tai Debi.

- Debi?

- Taip. Mes ją taip vadiname. Pas mus ateina du tris kartus per savaitę, mes ją pašeriame. Nežinau, kur ji gyvena, bet spėju, kad vienoje iš fermų, esančių tolėliau palei kelią.

- Ar neatrodo, kad ji norėtų pas jus likti visam laikui?

- Ne, - misis Einsvort papurtė galvą. - Tai nepaprastai subtili būtybė. Ji tylutėliai įeina, paėda, ką randa padėta, ir tuoj pat išnyksta. Joje slypi kažkas jaudinančio, tačiau ji laikosi visiškai nepriklausomai.

Aš vėl dirstelėjau į katę.

- Tačiau juk šiandien ji atėjo ne tik paėsti?

- Jūs teisus. Kaip bebūtų keista, kartas nuo karto ji prasmunka į svetainę ir keletą minučių patupi prieš ugnį. Susidaro toks įspūdis, tarsi ji surengtų sau kokią šventę.

- Taip... Suprantu...

Be jokios abejonės, Debi laikystenoje buvo kažkas nepaprasto. Ji tupėjo išsitiesusi ant minkšto kilimėlio prieš židinį, kuriame žioravo ir liepsnojo anglys. Ji nesusisuko į kamuoliuką, nesiprausė - iš viso nedarė nieko tokio, ką paprastai šitokiais atvejais daro visos katės, - o tik labai ramiai žiūrėjo tiesiai prieš save. Ir staiga nublukęs kailis, liesi, įdubę šonai padėjo atspėti mįslę. Tai buvo ypatingas atvejis katytės gyvenime, retas ir nuostabus: ji mėgavosi jaukumu ir šiluma, kurių šiaip jau neturėjo.

Kol žiūrėjau į katytę, ji atsistojo ir tylutėliai išėjo iš kambario.

- Štai taip visada, - nusijuokė misis Einsvort. - Debi patupi ne daugiau kaip dešimt minučių, o paskiau išnyksta.

Misis Einsvort, apkūni miela vidutinio amžiaus moteris, buvo toks klientas, apie kurį veterinarai gali tik svajoti: turtinga ir rūpestinga trijų išlepintų basetų šeimininkė. Vos tik įprasta melancholiška kurio nors šuns išvaizda jai pasirodydavo truputį liūdnesnė, ir misis Einsvort kviesdavosi mane. Štai ir šiandien kažkuris iš basetų du kartus pasikasė už ausies, ir jo šeimininkė, apimta panikos, puolė prie telefono.

Taigi mano vizitai pas misis Einsvort būdavo dažni, malonūs, todėl turėdavau daug progų stebėti keistąją katytę. Kartą pamačiau, kaip ji grakščiai lakė iš dubenėlio, stovėjusio ties virtuvės durimis. Kol ją apžiūrinėjau, ji pasisuko ir lengvučiais žingsneliais tarsi praplaukė koridoriumi į svetainę.

Trys basetai išsidrėbę knarkė ant židinio kilimėlio, bet, atrodė, jie jau buvo seniai pripratę prie Debi - du nuobodžiaujančia išraiška apuostė katytę, o trečias tiesiog mieguistai dirstelėjo į jos pusę ir vėl įbedė nosį į puraus kilimo pūkus.

Debi tupėjo tarp jų savo įprasta poza ir susikaupusi žvelgė į žioruojančias anglis. Tąkart pamėginau su ja susidraugauti ir, atsargiai priėjęs, ištiesiau ranką, tačiau katytė nuo jos išsisuko. Bet aš kantriai ir meiliai kalbinau ją ir galų gale ji leido švelnutėliai pirštais pakasyti pasmakrėlę. Vieną akimirką katytė net palenkė galvą ir pasitrynė į mano ranką, tačiau tuoj pat pakilo ir išėjo. Išsmukusi pro duris, ji žaibu metėsi į plyšį gyvatvorėje, porą kartų šmėstelėjo tarp vėjo lenkiamų žolynų ir prapuolė.

- Įdomu, kur ji išeina? - sumurmėjau aš.

- Būtent šito mums taip ir nepavyko sužinoti, - pasakė misis Einsvort, tyliai prieidama prie manęs.

Praėjo tikriausiai trys mėnesiai, ir mane jau buvo pradėjęs imti nerimas, kodėl basetams neatsiranda kokių nors simptomų, kai misis Einsvort staiga paskambino.

Buvo Kalėdų rytas, todėl ji kalbėjo tarsi atsiprašinėdama:

- Misteri Heriotai, prašau, atleiskite, kad jus trukdau šitokią dieną. Juk per šventes visiems norisi pailsėti...

Tačiau net mandagumas negalėjo paslėpti nerimo, kurį jutau jos balse.

- Na, ką jūs! - Kuris šįkart sunegalavo?

- Ne ne, tai ne šunys... Tai Debi.

- Debi? Ji dabar pas jus?

- Taip, tačiau jai darosi kažkas labai negero. Prašau, atvažiuokite kuo greičiau.

Misis Einsvort namai buvo gausiai papuošti sidabriniais blizgučiais; ant bufeto išsirikiavo butelių eilės, o iš virtuvės sklido šalavijais ir svogūnais prikimšto kalakuto aromatas. Tačiau kol mes ėjome koridoriumi, šeimininkės akyse aš pastebėjau gailestį ir liūdesį.

Svetainėje iš tikrųjų pamačiau Debi, bet šįkart viskas buvo kitaip. Ji nebetupėjo prieš židinį, o nejudėdama gulėjo ant šono ir prie jos glaudėsi mažytėlaitis, visiškai juodas kačiukas.

Sutrikęs pažvelgiau į šeimininkę.

- Kas atsitiko?

- Net sunku patikėti, - atsakė misis Einsvort. - Ji nebeateidavo jau keletą savaičių, o prieš dvi valandas įžengė į virtuvę su katyčiu dantyse. Ji vos laikėsi ant kojų, bet katytį nunešė iki svetainės ir paguldė ant kilimėlio. Pradžioje visa tai man pasirodė net juokinga. Tačiau ji atsitūpė prieš židinį, taip ištupėjo visą valandą, paskiau atsigulė ir daugiau nebepajudėjo.

Atsiklaupiau ir delnu pabraukiau per katytės kaklą ir šonus. Ji buvo dar liesesnė, kailis prisivėlęs purvo. Ji nė nepabandė šalin patraukti galvą, kai aš atsargiai pražiodžiau. Liežuvis ir gleivinė buvo nenormaliai pabalę, lūpos - šaltos kaip ledas; kai pakėliau akies voką, pamačiau visiškai baltą konjuktyvitą, ir mano ausyse tarsi pasigirdo laidotuvių varpai.

Apčiupinėjau pilvą, iš anksto žinodamas, ką surasiu; kai pirštai užčiuopė pailgą sukietėjimą, esantį giliai pilvo ertmėje, pajutau ne tiek nuostabą, kiek liūdną užuojautą. Išsisėjusi limfosarkoma. Mirtina, nepagydoma. Pridėjau prie širdies stetoskopą ir kurį laiką klausiau vis silpnėjančių dažnų dūžių. Paskiau išsitiesiau ir atsisėdau ant kilimėlio, išsiblaškiusiu žvilgsniu žvelgdamas į židinį ir veidu jusdamas ugnies šilumą.

Misis Einsvort balsas atsklido tarsi iš labai toli:

- Misteri Heriotai, ar jai kas nors rimto?

Atsakiau ne iškart.

- Manau, kad taip. Jai piktybinis auglys, - aš atsistojau. - Labai gaila, bet niekuo negaliu padėti.

Misis Einsvort aiktelėjo, ranką prispaudė prie lūpų ir su siaubu pažvelgė į mane.

Paskiau virpančiu balsu tarė:

- Tai užmigdykite. Negalima leisti, kad ji kankintųsi.

- Misis Einsvort, - atsakiau aš, - nėra jokio reikalo. Ji miršta. Ir jau nieko nebejaučia.

Misis Einsvort greit nusisuko ir kurį laiką mėgino susitvardyti. Tai jai nepavyko, ir ji atsiklaupė šalia Debi.

- Vargšelė! - verkdama vis kartojo ji ir glostė katytės galvą, o ašaros riedėjo jos skruostais ir krito ant susivėlusių gyvūnėlio plaukų. - Sunku įsivaizduoti, kiek ji iškentėjo! Tikriausia aš galėjau jai padėti - ir nepadėjau.

Keletą sekundžių tylėjau, suprasdamas jos liūdesį, taip nesiderinantį su šventine namų nuotaika.

- Niekas jai nebūt galėjęs padėti daugiau, negu kad padėjote jūs. Niekas negalėjo būti geresnis.

- Tačiau buvo galima pasilikti ją čia, kur jai būtų geriau. Kai pagalvoju, ką ji pernešė ten, šaltyje, mirtinai serganti... Ir dar kačiukas... Kiek galėjo turėti kačiukų?

Patraukiau pečiais.

- Vargu ar kada apie tai sužinosime. Galimas dalykas, kad tą vieną vienintelį. Būna ir taip. Bet juk ji jį atnešė jums?

- Taip, teisybė... Jį atnešė man... atnešė man...

Misis Einsvort pasilenkė ir pakėlė pasišiaušusį juodą kamuoliuką. Pirštu išlygino nešvarius plaukučius, ir mažytėlaitė burnytė prasivėrė, tarsi tardama negirdimą „miau“.

- Iš tikrųjų, ar ne keista? Mirdama ji savo katytį atnešė čia. Kaip kalėdinę dovanėlę...

Pasilenkęs priglaudžiau ranką prie Debi šono. Širdelė nebeplakė.

Pažiūrėjau į misis Einsvort.

- Ji mirė.

Beliko tik pakelti visiškai lengvutį kūnelį, susukti jį į audeklo gabalėlį ir nunešti mašinon.

Kai grįžau, misis Einsvort vis dar glostė kačiuką. Ašaros ant jos skruostų išdžiūvo ir, kai ji žvilgtelėjo į mane, jos akys blizgėjo.

- Dar niekada neturėjau katės!

Aš nusišypsojau.

- Man atrodo, kad dabar ją turite.

Ir iš tikrųjų, misis Einsvort namuose atsirado katė. Kačiukas greit užaugo ir virto išpuoselėtu gražiu katinu, kupinu nesutramdomo linksmumo; būtent dėl to ir buvo pavadintas Padūkėliu. Tai buvo tikra priešingybė nedrąsiai, mažytei motinai. Kupinas nepriteklių valkataujančios katės gyvenimas jam buvo nepažįstamas - puikiais Einsvortų kilimais jis žingsniuodavo lyg karalius, o gražus kaklasaitis, kurį visada nešiodavo, suteikdavo jam ypatingo didingumo.

Aš labai susidomėjęs sekiau jo likimą, tačiau atsitikimas, itin giliai įsirėžęs mano atmintyje, vėl nutiko kaip tik per Kalėdas, praėjus lygiai metams nuo tos dienos, kai jis čia atsirado.

Kaip paprastai per Kalėdas, turėjau daug iškvietimų. Važiuodamas pro misis Einsvort namus, išgirdau jos balsą:

- Laimingų Kalėdų, misteri Heriotai!

Ji išlydėjo svečius ir linksmai pamojavo ranka nuo prieangio.

- Užeikite, išgersite taurelę, sušilsite.

Šildančių gėrimų man jau nebereikėjo, tačiau iškart pasukau prie šaligatvio. Kaip ir prieš metus, namai buvo kupini šventinio šurmulio, iš virtuvės sklido tas pats žavus šalavijų ir svogūnų kvapas, nuo kurio man išsyk pilve ėmė maloniai mausti. Tačiau šįkart namuose liūdesio nebuvo nė žymių - juose viešpatavo Padūkėlis.

Pastatęs ausytes, šaudydamas nerūpestingu blizgesiu tviskančiomis akimis, jis puldinėjo visus tris šunis, švelniai užduodamas letenėle kiekvienam iš eilės ir žaibiškai šokdamas šalin.

Misis Einsvort nusijuokė.

- Žinote, jis juos visiškai nukankino! Neduoda nė minutės ramybės!

Ji buvo teisi. Basetams Padūkėlis buvo maždaug tas pat, kaip ir kokiam manieringam, prakilniam Londono diduomenės klubui linksmas, gyvenimo džiaugsmo kupinas prašalaitis, įsiveržęs vidun. Ilgą laiką basetų gyvenimas buvo ramus, apskaičiuotas: lėti pasivaikščiojimai su šeimininke, skanus gausus maistas ir ramios saldaus miego valandos ant kilimėlių ar minkštų krėslų. Vieną kupiną ramybės ir susikaupimo dieną pakeisdavo kita... Ir štai atsirado Padūkėlis.

- Aš jums tuoj kai ką parodysiu.

Tarusi tuos žodžius, misis Einsvort paėmė nuo lentynėlės tvirtą guminį kamuoliuką ir išėjo sodan. Padūkėlis puolė paskui ją. Misis Einsvort numetė kamuoliuką pievaitėn, ir katinas per sušalusią žolę nukūrė paskui jį. Padūkėlis nutvėrė kamuoliuką dantimis, atnešė atgal, padėjo prie šeimininkės kojų ir nekantraudamas pažvelgė į ją.

Aš aiktelėjau. Katinas, atnešantis numestą daiktą?

Basetai į tą žaidimą žiūrėjo su panieka. Nė už jokius gardumynus jie nesmuktų taip žemai - vaikytis mėtomą kamuoliuką! Tačiau Padūkėlis nenuilsdamas jį atnešdavo vėl ir vėl.

Misis Einsvort pasisuko į mane.

- Ar esate ką nors panašaus matę?

- Ne, - atsakiau. - Niekad. Tai nepaprastas katinas.

Misis Einsvort pagavo Padūkėlį ant rankų ir mes grįžome namo. Ji juokėsi ir glaudė katiną prie veido, o Padūkėlis murkė, patenkintas rangėsi ir džiūgaudamas trynėsi į skruostą.

Jis buvo kupinas jėgų, sveikatos ir, žiūrėdamas į jį, prisiminiau jo motiną. Nejaugi Debi, jausdama besiartinančią mirtį, sukaupė paskutines jėgas, kad galėtų nunešti savo vaikelį vienintelėn jai žinomon vieton, kurioje buvo šilta ir jauku, kur juo pasirūpins? Kas žino...

Matyt, ne man vienam atėjo į galvą toks fantastiškas spėjimas. Misis Einsvort pažvelgė į mane ir, nors ji šypsojosi, jos akyse praslydo liūdesio šešėlis.

- Debi būtų patenkinta, - tarė ji.

Aš linktelėjau.

- Žinoma. Beje, šiandien kaip tik sukanka metai, kai ji savo vaiką atnešė jums?

- Taip, - ji vėl veidu prisiglaudė prie Padūkėlio. - Tai pati geriausia dovana iš visų, kokias tik esu gavusi Kalėdoms.

Vertė Zenonas BUTKEVIČIUS

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"