Paieška Augustavo kanalas

Augustavo kanalas –

sukilimo prieš carizmą liudininkas  

Ramunė TOLVAIŠYTYĖ

 

Prisipažinsiu – nuoširdžiai apsidžiaugiau sužinojusi, jog Baltarusijos Respublikos ambasada kviečia Lietuvos žurnalistus pasidairyti po Gardino sritį ir susipažinti su tais turizmo bei poilsio objektais, kurie galėtų būti įdomūs ir mūsų šalies gyventojams. Ypač džiugino mintis, jog aplankysime naujai atstatytą ir turistų poreikiams pritaikytą Augustavo kanalą. Šio objekto istorija tikrai įdomi, mat glaudžiai susijusi ir su Lietuvos praeitimi.

 

Unikalus vandens kelias

 

Šis nepaprastas kanalas, gamtos jėgų ir žmogaus rankų tvarinys, buvo iškastas prekybos sumetimais. Tam, kad būtų galima būtų iš Lenkijos gabenti prekes į Baltijos jūroje esančius Rusijos uostus, aplenkiant Prūsijos valdas su itin aukštais jų muitinių imamais mokesčiais, reikėjo nutiesti vandens kelią, jungiantį Vyslą ir Nemuną. Šią idėją XIX a. pradžioje pasiūlė tuometinis Lenkijos finansų ministras K. Drutskis–Liubetskis, ir jai buvo karštai pritarta. 1822–aisiais projektui kurti buvo įsteigtos dvi mokslinio tyrimo ekspedicijos: lenkų ir rusų specialistų, vadovaujamų Ignatijaus Prondzinskio bei Aleksandro Virtimbergo. Į rusų ekspediciją taip pat įėjo papulkininkis Karlas Rejesas, hidrotechninių įrenginių kūrimo specialistas. Šių ekspedicijų nariai nuodugniai ištyrė vietos hidrologines ir geodezines ypatybes ir sudarė tikslų vietovės žemėlapį. Bendrąjį projektą reikliai įvertinus techninei komisijai, 1824 metų gegužės 20–ąją Rusijos caras Aleksandras I pasirašė įsakymą dėl kanalo statybos.

Šis unikalus vandenkelis buvo tiesiamas 15 metų. Hidrotechninių įrenginių kompleksas atitiko aukščiausius to meto techninius standartus. Buvo sumontuota 18 šliuzų, 21 šliuzo kamera, 29 vandens praleidimo įrenginiai, nutiesta 14 tiltų, pastatyta nemažai tarnybinių patalpų.

Šliuzai įrengti labai kruopščiai. Jų kamerų sienelės padarytos iš akmens ir apmūrytos plytomis. Šliuzų detalės, turinčios atlaikyti didžiausią krūvį, sustiprintos tašytais akmenimis ir smiltainiu, vartai pagaminti iš ąžuolinės medienos, metalo detalės – iš ketaus. Ypač garsūs yra Kužineco ir Volkušeko šliuzai. Kužineco šliuzas, pastatytas 1827–1828 metais, yra ties 82–uoju kanalo kilometru (čia - valstybės siena tarp Lenkijos ir Baltarusijos). Tai vienos kameros šliuzas, o vandens lygių skirtumas čia siekia 220 cm. Vienkameris Volkušeko šliuzas yra 85–ajame kanalo kilometre ir turi potvynio vandens nutekėjimo vartus. Vandens lygių skirtumas čia – 433 cm.

Navigacinis vandens kelias apėmė 7 ežerus, dalį Čiornaja Ganča upės bei dirbtinį kanalą. Jo ilgis siekė 101,2 km. Netrukus unikalų objektą jau ėmė gausiai lankyti turistai.  

Kanalu buvo pervežamos įvairiausios prekės ir plukdomas miškas. Tačiau Rusijai ir Prūsijai pasirašius susitarimą nutraukti ilgus dešimtmečius trukusį „muitinių karą“, o taip pat pradėjus tiesti geležinkelį Sankt Peterburgas – Varšuva, Augustavo kanalas pamažu prarado savo pirmaeilę reikšmę. Smarkiai nukentėjo jis Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų laikotarpiu, ypač 1944–45 metais.

 

Atgaivinamas kaip turizmo objektas

 

Šiuolaikinės valstybių sienos dalija šį kanalą į lenkiškąją ir baltarusiškąją dalis. Baltarusiškojoje yra 4 šliuzai (Kužineco, Volkušeko, Dombrovkos ir Nemcovo) bei dvi užtvankos.

Lenkai savąją kanalo dalį nuo seno laiko nacionaline vertybe ir garsiu turistiniu objektu. 1968 metais ji įtraukta į Lenkijos istorijos ir kultūros paminklų rejestrą. Čia išvystytas baidarių turizmas.

Baltarusija savosios kanalo dalies rekonstrukcijos ėmėsi nuo 2004–ųjų, kai buvo pasirašytas Prezidento įsakas dėl kanalo parengimo įtraukti jį į UNESCO Pasaulinio paveldo sąrašą. Tada buvo sukurtas baltarusiškosios kanalo dalies atkūrimo projektas ir pradėti pirmieji darbai.

Kanalo rekonstrukciją galima būtų pavadinti „spartuoliška“, - pasakojo mus lydėjęs Gardino srities vykdomojo komiteto Informacijos valdybos viršininko pirmasis pavaduotojas Pavelas Skrobka. – Buvo sutelktos gausios specialistų pajėgos, per porą metų sutvarkiusios 21 kilometro ilgio kanalo atkarpą. Užtat dabar kanalu jau drąsiai plaukioja turistai, kurių gausa tikrai negalime skųstis.

 

Vertinga ekosistema

 

Nuo seno šio kanalo baltarusiškoji dalis garsėja unikalia gamta. Kanalas kerta miško draustinių teritorijas – Augustavo ir Gardino girias. Turtinga biologinė įvairovė yra pavertusi šias vietoves itin vertingomis ekologinėmis sistemomis. Čia yra daug upių, upelių, ežerų ir pelkių. Kairysis Nemuno intakas – Čiornaja Ganča upė pasižymi savo vingiuota vaga bei vaizdingomis apylinkėmis. Jos ilgis Baltarusijos teritorijoje – 35 kilometrai. Netoli kanalo esančiuose žemuose slėniuose teka Slamicos ir Marychos upės, kurių vėsus ir švarus vanduo yra natūrali upėtakių ir kiršlių veisimosi vieta. Anksčiau čia stūksojo didinga pirmykštė Augustavo giria. Dabar šios vietos traukia keliautojus švariais Kavenijos, Kaleto ir Zelionkos ežerais, o gamtininkai itin domisi Sopotskino botanikos rezervatu, tikrai turtingu gausiais gamtos turtais, ypač vaistažolėmis. Kai kurie šiame rezervate vešintys augalai jau nebeauga niekur kitur. Čia taip pat gyvena daugybė briedžių, stirnų, elnių, šernų, vilkų, lūšių, bebrų ir kitų sausumos bei vandens gyvūnų. Ilgiau paklaidžiojus, galima išvysti įvairių rūšių paukščių, netgi juodųjų gandrų, raudonųjų peslių, gulbių nebylių, gervių, pelkinių pelėdų, tulžių, didžiųjų baublių... Apskritai galima drąsiai teigti, kad baltarusiškosios Augustavo kanalo dalies baseinas yra viena iš ekologiškai švariausių vietų ne vien Gardino regione, bet ir visoje Baltarusijoje. Taigi yra visos sąlygos vystyti ekologinį turizmą, o jo plėtra kaimyninė šalis dabar yra tikrai suinteresuota.  

 

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"