Paieška Mano mielieji balandžiai

Mano mielieji balandžiai

Justas VAITKEVIČIUS

Panevėžio r. Berčiūnų pagrindinės mokyklos 6 klasės mokinys

 

Mūsų šeima, gyvenanti Daukniūnuose, augina daug balandžių. Tėtis nuo pat vaikystės myli šiuos paukščius. Juos auginti pradėjo tada, kai jam tebuvo dvylika metų. Tada jis turėjo dvi poras: burbulių ir paštinių balandžių. Jau dvidešimt metų jis prižiūri šiuos sparnuočius, stebi juos, o stebėjimų medžiagą registruoja sąsiuvinyje. Užsirašo, kada kuris paukštis gimęs. Ant kiekvieno mūsų balandžio kojos yra užmautas metalinis žiedelis su sparnuotojo draugo gimimo metais ir numeriu. Balandžius augindamas tėtis patyrė visko: ir džiaugsmo valandėlių, ir nusivylimo, gailesčio akimirkų. Būna, kad paukščiai suserga. Tada juos tenka ypač globoti. Kartais pasveiksta, kartais, deja, ne. Pavojų augintiniams kelia ir priešai. Jeigu į balandinę įsisuka kiaunė ar atskrenda vanagas, gero nelauk.

Aš padedu tėčiui auginti ir prižiūrėti balandžius. Labai mėgstu stebėti, kaip rūpestingai balandžių šeimynos laukiasi mažylių. Abu balandžiai pasikeisdami peri. Kiaušiniai visada būna du. Perėjimas trunka nuo 16 iki 19 dienų, tai priklauso nuo balandžių veislės. Turime keturis kapucinų veislės augintinius, penkis drugelinius, atvežtus iš Lenkijos, penkis povinius, keturis baltus bonus ir du arabiškus sfinksus. Iš viso – dvidešimt gražuolių paukščių. Be jų, yra penki jaunikliai.

Kiekvieną rytą išleidžiame karvelius iš balandinės paskraidyti. Lauke jie suka ratus aplink mūsų namą ir linksmai burkuoja. Kai kurie balti karveliai verčiasi ore. Tai vartikliai. Karveliai yra mūsų namų puošmena ir visų šeimos narių džiaugsmas. Visus mylime, jais rūpinamės.

Sykį, baigiantis žiemai, viena balandė išperėjo du drugelinius jauniklius. Pradžioje ji prižiūrėjo mažylius, o vėliau nebesirūpino, paliko likimo valiai. Kai tėtis pamatė du šąlančius, beveik mirusius karvelius, atsinešė mažylius į namus. Vienas iškart nugaišo, o kitas liko gyvas. Jis buvo dar be plunksnų, tiesiog nuogas. Dėmesį traukė jo plačios akytės, o snapelis buvo pūstas ir ilgas. Paukštelį laikėme dėžutėje prie krosnies, kad nesušaltų. Su tėčiu jį kasdien maitindavome. Pipete mažylį girdydavome šiltu vandenuku. Paukštelis mėgo grūdelius, žirnius, kruopas. Ypač noriai tupėjo savo dėžutėje. Jam ta dėželė – namai. Tėtis kartais leisdavo mažyliui pasivaikščioti.

Kartą buvome išvažiavę į Rokiškį. Paukščiuką palikome vieną. O krosnis nebuvo užkurta. Kitą dieną grįžę radome šaltus namus. Augintinis – taip pat šaltas. Jis necypsėjo. Manėme, kad nugaišo. Bet kai užkūrėme krosnį ir sušilo namai, paukščiukas pradėjo cypsėti. Tėtis iškart jį pamaitino. Karvelis darėsi vis žvalesnis ir linksmesnis.

Dabar sparnuotis jau pasipuošęs didelėmis plunksnomis. Jis gražiai atrodo. Galva plaukuota. Stropiai prižiūrėdami užauginome gražų balandį. Netrukus išleisime jį į balandinę. Tegul džiaugiasi laisve, tegu mokosi skraidyti. Jis suks ratus drauge su kitais karveliais aplink mūsų namą, tarsi sakydamas: „Ačiū, kad mane globojote! Aš noriu gyventi!“

Pagaliau išsipildė ir mano svajonė – tėtis dvi savaites kalė karvelidę mano balandžiams. Kartu nuvažiavome į turgų išrinkti man balandžių. Su mumis vyko ir tėtės draugai, auginantys šiuos paukščius. Jie patarė kokius balandžius rinktis ir kaip laikyti. Man pasisekė, iš turgaus parsivežiau 17 balandžių! Dabar turiu du stojus, keturis pūstinius, du rudašonius paštinius, du boingus su kuodais, penkis gumerius, vieną margutį... Kas rytą aš skubu juos palesinti. Labai džiaugiuosi, kad turiu šiuos augintinius.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"