Paieška Pratinkimės prie ekologiško maisto!

Pratinkimės prie ekologiško maisto!

Mat jį teks ėsti

Zenonas BUTKEVIČIUS

 

...Trobelė. Vakaras. Spragsi balana ar skurdžiai šviečia spinksulė. Šalia drungnos duonkepės krosnies prie močiutės glaudžiasi vaikai.

- Seniai seniai gyveno toks karalius Akropolis, karalienė Maxima, ir turėjo jie princesę vardu Rimi...Visko jų karalystėje buvo, pienas medus upėmis tekėjo...

Štai šitokią naują lietuvių liaudies pasaką sukūrė Ričardas Heinbergas. Ne tik lietuvių - viso pasaulio.

O tą pasaką, tik kitokiais žodžiais, išspausdino D. Britanijos laikraštis „Daily Telegraph“, atpasakodamas mokslininko pranešimus kongresuose, pasitarimuose, simpoziumuose. R. Heinbergas - vienas iš žymiausių naftos išteklių žinovų, buvęs D.Britanijos Naftos tarybos patarėjas. Suprantama, jo susidomėjimo akiratis daug platesnis - dujos, gėlas vanduo, maisto gamybos galimybės ir ištekliai, žmonijos gyvenimo pokyčiai, susiję su klimato kaita.

Beje, tai neišvengiama: jei jau imi galvoti, kas atsitiks tada, kai svarbiausi dabartinės energijos ištekliai išseks, klausimas veja klausimą, problema problemą.

O R. Heinbergo „arkliukas“ - būtent ta viršūnė, nuo kurios pradėsime leistis žemyn. Visiems aišku: kalbėk nekalbėjęs, teisinkis nesiteisinęs, tačiau Žemę iščiulpsime sausai, iki paskutinio lašelio, kaip tą saldainį su likeriu ar išganytoją paryčių buteliuką...

Jeigu iki to laiko (o jis netolimas) nerasime naujų patikimų ir labai dosnių energijos šaltinių, visa mūsų civilizacija katastrofiškai keisis. Maždaug taip, kaip keitėsi vikingų gyvenimas Grenlandijoje, kai tą žaliąjį kraštą vėl užklojo ledynai. Tik vikingai turėjo kur bėgti, trauktis - į Islandiją ar net Norvegijon. O mums bėgti nėra kur. (Beje, ta pačia proga - kodėl tada, prieš tūkstantį metų, Grenlandijoje tirpo ledynai, nors fabrikų pasaulyje niekur nebuvo? Gal kas žino, kodėl paskiau ledynai vėl atsikovojo pozicijas?)

*  *  *

R. Heinbergo scenarijus niūrokas, tačiau gana realus. Trumpai tariant, jis pranašauja, jog būsime priversti grįžti į natūralųjį ūkį, kuris sunyko maždaug prieš 150 metų.

Iki XIX amžiaus, iki industrinės revoliucijos praktiškai visi maisto produktai buvo gaminami ir realizuojami vietoje. Badmečiai lankydavosi reguliariai, bet riebiųjų metų pasitaikydavo gerokai daugiau nei liesųjų.

Prasidėjus industrinei revoliucijai, išradus vidaus degimo variklį, pritaikius naujus žemdirbystės, gyvulininkystės metodus staiga padidėjo dirbamos žemės plotai, atsirado nepalyginamai daugiau maisto produktų, net jų perteklius, todėl visą pasaulį apraizgė naujas milžiniškas prekių pervežimo tinklas.

Praėjusio šimtmečio antrojoje pusėje modernesnė maisto produktų gamyba buvo įskiepyta Trečiojo pasaulio šalyse, ir produkcija greit padidėjo net tris kartus.

Tai buvo pelninga ir tarytum humaniška verslo šaka, todėl į šalutinius kaštus (aplinkos degradavimą, miškų naikinimą, kuro, gėlojo vandens naudojimą, nuodingųjų chemikalų gamybą) buvo beveik neatsižvelgiama.

O ką darysi? Nuo pramoninės revoliucijos pradžios Žemės gyventojų skaičius buvo padidėjęs šešis kartus, o vien per XX amžių išaugo net tris kartus. Nors pjovėmės kaip pasiutę, abu dideli karai, daugybė mažųjų, taip pat įvairūs genocidai nusinešė gal šimtą milijonų, gal dar daugiau gyvybių. Niekas nepadėjo, nes valgio ir medicinos priežiūros buvo vis daugiau.

Jungtinių Tautų duomenimis, šiuo metu daugiau kaip milijardui žmonių nuolat trūksta gero, nepavojingo sveikatai geriamojo vandens. Numatoma, jog per artimiausius dešimtmečius šioje srityje situacija smarkiai pablogės. Mat vien per praėjusį šimtmetį gėlojo vandens vartojimas padidėjo net šešis kartus (nors gyventojų, kaip minėjau, - „tik“ tris kartus).

*  *  *

Ir R. Heinbergo, ir daugelio kitų specialistų nuomone, blogio svorio centras dabar pasistūmėjęs ne kur kitur, o į žemės ūkio sferą. Norint suvaldyti krizę, reikia pačių radikaliausių priemonių. Ir ne atskirame kontinente ar šalyje, bet visame pasaulyje.

Kokios tos priemonės?

Štai čia ir ėmiau skaniai juoktis - pasirodo, Fidelis buvo teisus sakydamas, jog Kuba - pavyzdys pasauliui, kelrodė žvaigždė.

Iš tikrųjų.

Kol Tarybų sąjunga išlaikė ir veltui tiekė degalus, dirbo ir atsilikę fabrikai, veikė ir tarybiniai ūkiai, užkloję visą salą. Žinoma, gyventa kukliai, kartais pusbadžiu, bet, kaip dabar paaiškėjo, nėr to blogo, kad neišeitų į gera. Kubos gyventojai per porą dešimtmečių palieknėjo vidutiniškai dešimčia kilogramų (Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje - maždaug tiek pat pariebėjo). Pritrūkęs žibalo, Fidelis apgriovė visai neefektyvią tarybinių ūkių sistemą, šeimoms padalino po gabaliuką žemės, paragino burtis į kooperatyvus. Triušius, vištas leido laikyti net miestuose, priemiesčiuose įteisino žemdirbystės sklypelius. Agrocheminių medžiagų anksčiau Kuboje ploto vienetui būdavo naudojama daugiau nei JAV, o dabar su žemės ūkio kenkėjais kovojama biologiniais metodais, kitaip sakant, rankomis. Traktorius, sunkvežimius daug kur pakeitė buivolai. Nepraėjo nė penkiolika metų, ir žemės ūkio gėrybių pasigaminama 90 proc. daugiau nei anksčiau.

Štai taip.

Tik R. Heinbergas užmiršta, jog pas mus ananasai, bananai kiaurus metus neauga, jog kartais būna šaltokos žiemos. Kubos modelis, žinoma, viliojantis, bet su tam tikromis išlygomis...

„Žemės ūkio sistema, išsiverčianti be iškastinio kuro, - tai ne kokia nors tolima utopinė idėja, - sako R. Heinbergas. - Tai neišvengiama, skausminga ir milžiniška problema, pareikalausianti tokio kūrybinio žmonijos susitelkimo, kokio iki šiol dar nebuvo“. Ir prideda: „Nepriklausomai nuo to, ar imsimės priemonių dabar, ar sėdėsime sudėję rankas, po šimto metų visi valgysime tai, ką šiandien vadiname „ekologiškai švariais produktais“.

R. Heinbergas pabrėžia, jog biokuro galimybių vizija - labai klastinga, apgaulinga. Tam tikslui tektų atiduoti milžiniškus naujus žemės plotus ar dalį jų atimti iš maistui auginamų augalų. Jis nemato išeities nei vėjo, nei Saulės energijoje - bendroje poreikių sistemoje ji užims tik menką dalį.

*  *  *

...Prisimenu neseniai vykusią „alkanųjų“ eiseną Vilniuje. Tūkstančiai piktų veidų. Viena gana kultūringa moteriškė sakė: „Pensijos lyg ir užtektų kukliam gyvenimui, bet dabar, kylant kainoms, ko širdis geidžia jau nebenusipirksiu.“ Pikto veido vyras tūžmingai pareikalavo varyti šalin vyriausybę, kad ateitų nauja, jį tinkamai prižiūrėsianti, aprengsianti, pamaitinsianti.

Pagalvojau: juk čia kalba nepatenkinti ar net įsiutę pilvai. Pilvo kalba - visada garsesnė ir įtaigesnė nei blaivi mintis iš galvos.

Tie pilvai išvijo į gatves, streikus Prancūzijos, Vokietijos gyventojus. Šiek tiek suvaržyti save? Atsižvelgti į pasaulio ekonomines realijas? Jokiu būdu!

Visi kalbame apie katastrofas, kurias sukels klimato kaita, apie senkančius energijos išteklių šaltinius, apie oro, vandens taršą ir daugelį kitų dalykų, bet niekas viešai ir rimtai nesvarsto pačios didžiausios problemos: kaip sustabdyti nereguliuojamą žmonijos gausėjimą? Juk per artimiausius porą dešimtmečių tų nepatenkintų pilvų turėtų padaugėti dar bent pora milijardų. Kodėl visi tą nutyli ir meluoja sau, priežasčių ieškodami kitur? Juk apie visa tai prieš du šimtus metų rašė Tomas Maltusas. Trumpai tariant, jo svarbiausią mintį galima apibrėžti taip: nereguliuojant gyventojų skaičiaus, žmonijos laukia pražūtis. Žinoma, tą anglų ekonomistą prakeikė ir marksizmas, ir visos bažnyčios.

R. Heinbergas problemų epicentrą perkelia į žemės ūkio sferą. Man atrodo, jog nereikia išradinėti dviračio. T. Maltusas kažkada pasakė, o mes privalome pakartoti: problemų epicentras buvo ir liko vis gausėjančiuose pilvuose.

Taigi R. Heinbergo scenarijus labai apčiuopiamas, gerai matomas ir gana realus. Nors ir niūrokas.

Kiti, palankesni mūsų pilvams scenarijai, siūlantys naujus pigios energijos šaltinius, - dar tolimose tirštose miglose. O laikrodis jau skaičiuoja minutes.

...Matau to scenarijaus detalę - koks nors šimtametis, dar šiek tiek prisimenantis mūsų dieneles, grauždamas ekologiškai švarų svogūną, svajoja apie rytdieną, kai sūnus iš miško parneš pelėdą. Ne, geriau didįjį apuoką...

Trobelėje smilksta spinksulė ar spragsi balana.

O vaikučiai, sutūpę prie močiutės sijono, blizgančiomis akimis klausosi pasakos apie karalių Akropolį, piemenėlį Jonuką, nugalėjusį slibiną, už tai gavusį princesę ir karalystę, kurioje augo nuostabūs vaisiai, išmaudyti chemijoje, - bananai, apelsinai... Kažkur jie vis dar auga, bet toli, už jūrų marių...

...Tuo tarpu aš buvau aklas kaip kurmis, nesuprasdamas slypų pirkimo ir sodybų statymo paežerėse tikrosios esmės: tą daro žmonės, gerai numatantys ateitį. Darže - svogūnas, miške - pelėda, ežere - žuvis. Ir tegul visi prasmenga skradžiai žemę.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"