Paieška Kokią Lietuvą paliksime ateinančioms kartoms?..

Kokią Lietuvą paliksime ateinančioms kartoms?..

Jonas DAGILIS

 

Lapkričio 23 d. penktadienis. Tą dieną „Lietuvos žinios“ išsamiai aprašė sunkią medžių dalią viename gražiausių Vilniaus rajonų – Žvėryne. Greta pastatų neištverią ir ąžuolai. Tos dienos rytmetį artėdami prie Kauno ir stebėdami per pusmetį pasikeitusį kraštovaizdį, padarėme išvadą, kad ir čia tarp naujų statybų medžiams nei vietos, nei sąlygų žaliuoti. Kol per miestą pasiekėme Lietuvos žemės ūkio universiteto miestelį, teko pastoviniuoti prie sankryžų. Visa tai nulėmė, kad (dar prieš prasidedant konferencijai „Privataus miškų ūkio plėtra Lietuvoje: rezultatai, problemos ir galimybės“) į naują erdvų šio universiteto korpusą, kuris tą dieną buvo užleistas Lietuvos privataus miško savininkams, ėjome su išankstiniu nerimu, tarsi nieko bendra neturinčiu su konferencijos programa. Kas Lietuvos žmones veja į didmiesčius, kur medžiams, mašinoms ir patiems gyventojams ankšta? Tačiau...

Nežiūrint, kad viliojančiais skaičiais savo pranešimą argumentavo LMSA valdybos pirmininko pavaduotojas Vidmantas Jusas, kvietė susirinkusius nebijoti biurokratinių sunkumų ES paramai želdinant miškus gauti, tai susirinkusių neįtikino. Dar daugiau, lyg perdžiūvusių eglišakių ant laužo įmetė LR Žemės ūkio ministerijos atstovas. Kalbėjo apie dabartį, propagavo gražesnę ateitį, nes pagal kelias veiklos rūšis yra galimybė gauti šimtais milijonų skaičiuojamą paramą ugdant miškus – tuo klausytojus dar daugiau suerzino. Nedidelių plotų savininkams parama, kaip ir buvusi, lieka nepasiekiama.

„Kam tokia parama, jeigu gavimo ir įforminimo išlaidos viršija geidžiamas pajamas?“ - pusbalsiu replikavo iš salės.

Nesusilaikė ir LMSA Biržų skyriaus pirmininkas Visvaldas Cemnolonskas. Anot biržiečio, nedidelių valdų savininkai, pavargę nuo biurokratinių trukdžių, parduoda savo valdas, kurias, daug nesiderėdami, superka kokio didesnio kapitalo atstovai. Ant Lietuvos miškų metamas neaiškios kilmės voratinklis. Seimas, ministerijos kapstosi smulkmenose, o teisės aktų, ribojančių vienam savininkui įsigyti nustatytą plotą miškų ar miško paskirties žemių – nėra.

Diskusija įsisiūbavo ne dienotvarkėje numatytu laiku. Replikavo, klausė, priekaištavo delegatai, suvažiavę iš įvairių Lietuvos regionų, įsitikinę, kad ir vėl Žemės ūkio, Aplinkos ministerijos, Nacionalinė mokėjimo agentūra tebesilaiko išbandytos krypties – ES fondų parama ir ateityje smulkiems žemių savininkams lieka nepasiekiama. Stebint konferencijos eigą įspūdis toks, kad tai, kas dabar vadinama „KAIMO PLĖTROS PLANU iki 2013 metų“ privalu pervardinti „Kaimo genocido baigiamuoju etapu“. Tai atitiktų realybę.

Nuslūgus nepasitenkinimo esama tvarka bangai, buvo grįžta prie savo organizacijos aktualijų. Išsamų pranešimą „Dėl privačių miškų savininkų organizacinių struktūrų tobulinimo“ padarė LMSA garbės pirmininkas dr. Stasys Mizaras. Tema taip pat aktuali, nes tokių savininkų jau dabar arti ketvirčio milijono. Jų nuosavybėje apie 740 tūkstančių hektarų miškų. Vieningai veikdami jie galėtų įtakoti teisės aktų rengimą ir tobulinimą, išsireikalauti palankesnes sąlygas pasinaudoti ES fondų parama. Tačiau tai kol kas tik prielaidos, strateginiai tikslai.

Dalykiškai kalbėjo ir kiti konferencijos dalyviai. Bet visa tai priminė situaciją, aprašytą vabalninkiečio Leonardo Žitkevičiaus, emigravusio į JAV, tarkime, tokiuose satyriniuose eilėraščiuose:

Liaudį maudė, maudo, maudys...

Nieks nežino, kas ta liaudis,

Nes ta liaudis, kad ją biesas,

Pats didžiausias liaudies priešas.

Vietoje liaudies sakykime visuomenė ir turėsime dabartinę Lietuvą, kurioje visuomenė meistriškai supriešinama su... visuomene. Juk daliai visuomenės norisi išlaikyti esamas arba atkurti sunaikintas protėvių sodybas, kurias, kaip taisyklė, dar priešbaudžiaviniais laikais statė prie ežerų, upių ir kitose gražesnėse vietose. Dabar daug kur tai draudžiama, motyvuojant saugomų teritorijų statusu, saugomu neva visuomenės reikmėms. Tarytum tie dzūkai, kurių ištisi kaimai pokario metais buvo ištremti ir į Biržų kraštą, jau nebe visuomenės dalis. Daug pamiškių gyventojų kur kas toliau ištremta ir iš Biržų krašto. Kai kurių sodybvietės taip pat apaugo jau brandžiu mišku. Ar daug nukentėtų krašto miškai, jeigu vienas kitas sugalvotų tai atkurti? O prie išlikusių vienkiemių laukuose, vėjų pagairėje pasisodinti mišką, ugdyti tai  - daugybė barjerų. Ūkininkų turimi miškeliai dažniausia už kelių kilometrų. Negana to, ten tvarkytis pagal poreikius, galimybes, riboja įvairios taisyklės, kurios parašytos taip, kaip išsireiškė vienas konferencijos dalyvis: „kol perskaitai punktą iki pabaigos – nebegali prisiminti pradžios“. Apstu tuose dokumentuose prieštaravimų, dviprasmybių. Rekomendacinio pobūdžio patarimai suplakti su privalomais reikalavimais. Visa tai leidžia inspektuojantiems terorizuoti miško savininkus - savo nuožiūra.

Lietuvos kaimas nėra nei prasigėręs, nei nuskurdintas. Tvarkingiau gyvenantys kaimiečiai turi pakankamai santaupų, tik užguiti valdininkų. Ne paslaptis, ne vienas, neatlaikęs įtampos, numoja į viską ranka, skaudančiomis širdimis išparduoda miškus, namus ir kuriasi didmiesčiuose, šalia giminaičių. Ten ir taip ankšta. Jų gyvenimo baigtis aiški: tarp mūrų, asfalto, nuolatinėje grūstyje. Ne mažiau liūdna tokių išeivių gimtųjų vietų ateitis: stambaus kapitalo savininkai, pigiai supirkę, sakykim, tūkstantį hektarų, iš kurių kiekvienam ha kaina pakilo tūkstančiu litų, vien per tai praturtėjo milijonu. Antrą milijoną nesunkiai juristų pagalba pasiims iš ES fondų. Įgudusiems, solidžiai apmokamiems specialistams tai nėra sunku įforminti. Bet ar nuo to bus geriau Lietuvos miškams? Kiek teko patirti, tokių nežinomų savininkų miškuose jokie ugdymo darbai nevykdomi. Vargu tai ar įmanoma, kai valdos po kelis ha (ploteliais) išbarstytos po visą Lietuvą. Bujoja tik karklynai. Todėl čia apibendrinimui vėl geriausiai tinka L.Žitkevičiaus poezija:

Ir suprask, žmogau niekingas,

Kas čia rimtas, kas juokingas,

Kas ta liaudis, kas jo priešas,

Kas nutukęs, o kas liesas...

Bet tai nėra atsakymas į pasiteiravimą: kokią Lietuvą, jos miškus paliksime ateinančioms kartoms?.. Kolchozmečiu, didžiosios melioracijos metais tūkstančiai vienkiemių buvo nugriauti, kaimiečiai suvaryti į gyvenvietes bent jau savame krašte. Dabar, jeigu neįvyks kardinalių pakitimų, tai daroma kur kas stambesniu mastu. Bėga žmonės kas kur ir iš buvusių gyvenviečių.

Tokia nuotaika apniko po Lietuvos miško savininkų konferencijos, po bendravimo neoficialioje aplinkoje su bendraminčiais iš kitų Lietuvos pakraščių.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"