Paieška Kaimo veterinaro prisiminimai (4)

Kaimo veterinaro prisiminimai (4)

Senasis Džonas ir jo pensininkai

Džeimsas HERIOTAS

 

...Kol pusryčiavome, aš žiūrėjau, kaip už lango kylančios saulės spinduliuose sklaidėsi ryto ūkanos. Diena vėl žadėjo būti graži, tačiau mūsų senąjį namą tą rytą buvo persmelkusi šalta drėgmė, tarsi mus būtų palietusi vėsi ranka, primenanti, jog vasara jau baigėsi ir atslenka sunkūs mėnesiai.

- Štai čia tvirtinama, - pastebėjo Zigfridas (veterinarijos klinikos vedėjas, - vert. pastaba), rūpestingai atremdamas vietinio laikraščio numerį į kavinuką, - kad fermeriai su savo gyvuliais elgiasi atšiauriai.

Nustojau tepęs sausainėlį sviestu.

- Vadinasi, būna jiems žiaurūs?

- Na, ne visai taip. Tiesiog straipsnio autorius tvirtina, jog fermerio akimis žiūrint, gyvuliai yra tik pelno šaltinis. Būtent pelnas viską lemia, o apie jausmus, apie prisirišimą negali būti nė kalbos.

- Teisybę sakant, jei visi fermeriai pasidarytų panašūs į vargšelį Kitą Biltoną, apie prisirišimą negali būti nė kalbos.

- Teisybę sakant, jeigu visi fermeriai pasidarytų panašūs į vargšelį Kitą Biltoną, prasidėtų tikras pakvaišimas.

Kitas Biltonas buvo sunkvežimio vairuotojas ir, kaip daugelis Daroubio gyventojų, penėjo meitėliuką namų reikmėms. Tačiau kai tik ateidavo metas jį padurti, Kitas imdavo verkti tris dienas iš eilės. Sykį aplankiau jį kaip tik vieną tokią dieną. Žmona ir duktė tvarkė mėsą pyragams ir sūdymui, o pats Kitas nykiai gūžėsi prie židinio ir vis šluostėsi akis. Tai buvo stambus stipruolis, kuriam vieni niekai į sunkvežimio kėbulą sumesti sunkiausius maišus, tačiau tąkart jis įsitvėrė mano rankos ir suaimanavo: „Aš neištversiu, misteri Heriotai! Juk jis buvo visai kaip žmogus, tas mūsų paršelis, visai kaip žmogus!“

- Nesiginčysiu! - atsipjovė Zigfridas storą riekę nuo kepalo, iškepto misis Holl. - Bet juk Kitas - netikras fermeris. O šis straipsnis - apie didelių bandų savininkus. Klausimas pateikiamas taip: ar tie savininkai gali prisirišti prie savo gyvūnų? Ar gali fermeris, per dieną pamelžiantis penkiasdešimt karvių, turėti tarp jų mėgstamiausių, mylimiausių, ar visos jos jam - tiesiog aparatai, gaminantys pieną?

- Taip, įdomu, - atsakiau aš. - Man atrodo, visiškai pagrįstai pabrėžėte gausumo reikšmę. Pavyzdžiui, kalvose gyvenantys fermeriai karvių turi nedaug. Todėl jie visad joms duoda vardus - Žibutė, Gėlelė, o neseniai apžiūrinėjau vieną, vardu Silkutė. Manau, kad smulkūs fermeriai iš tikrųjų pamilsta savo gyvūnus. Tačiau vargu ar tą patį galima pasakyti apie didelės bandos šeimininką.

Zigfridas atsistojo ir saldžiai pasirąžė.

- Ko gero, esate teisus. Todėl šiandien ir siunčiu jus pas labai didelės bandos šeimininką. Į Denebį-Klouzą pas Džoną Skiptoną. Nudilinti dantis. Sunegalavo pora senų arklių. Bet vertėtų pasiimti visą instrumentų rinkinį - gali paaiškėti, jog ligos priežastis visai kita.

...Ferma Denebi-Klouzas, kur aš važiavau, buvo ne šiaip pasiturintis ūkis, o tikras žmogiškojo tikslo siekimo ir atkaklumo simbolis. Puikus senovinis namas, tvirti tarnybos ir ūkiniai pastatai, vešlios lankos šlaitų apačioje, - viskas rodė, jog senasis Džonas Skiptonas pasiekė neįmanomo ir iš neraštingo samdinio virto stambiu žemvaldžiu.

Tą stebuklą jis padarė nelengvai: už Džono pečių buvo ilgas gyvenimas, kupinas alinančio darbo, kuris būtų pribaigęs bet kurį kitą žmogų; gyvenimas, kuriame neatsirasdavo vietos nei žmonai, nei šeimai, nei mažiausiam komfortui. Tačiau net šitokios aukos vargu ar būtų padėjusios jam pasiekti išsvajotąjį tikslą, jei ne stebėtina žemdirbio nuojauta, seniai pavertusi Džoną vietine legenda. „Tegul sau visas pasaulis eina vienu keliu, o aš eisiu savuoju,“ - tokius žodžius esą sakydavęs Džonas. Ir tikrai Skiptono fermos duodavo pelno net pačiais sunkiausiais laikais, kai kaimynai nusigyvendavo vienas po kito.

Pergalė atiteko jam, tačiau, kai kieno nuomone, pasiekęs ją Džonas pralaimėjo. Jis tiek metų kovojo alinančią kovą ir spaudė visas jėgas, nė kiek savęs negailėdamas, jog dabar niekaip nebeįstengė sustoti. Tuo metu jis galėjo mėgautis įvairiausiais gyvenimo malonumais, tačiau jiems vis nebuvo laiko. Kalbėta, jog pats skurdžiausias Džono darbininkas valgo, geria ir rengiasi kur kas geriau nei jis pats.

Išlipau iš automobilio ir stabtelėjau. Apžiūrėjau namą, tarsi jį būčiau pamatęs pirmąsyk. Jau kelintą kartą žavėjausi jo prakilnumu ir dailumu - jie nepranyko, nenublanko, nors namas tame atšiauriame krašte stovėjo jau daugiau kaip tris šimtus metų. Turistai specialiai darydavo didelį vingį, kad galėtų pasigrožėti Denebi-Klouzu, nufotografuoti senąjį ponų namą, aukštus siaurus langus su tankiu švino rėmų rezginiu, masyvius dūmtraukius, kylančius virš samanomis apaugusių čerpinių stogų ar tiesiog šiaip paklaidžioti po apleistą sodą, užlipti plačiais laiptais ant priebučio, kur po akmens arka juodavo sunkios durys, nusagstytos vario vinių galvutėmis.

Pro kurį nors iš tų strėlės formos langų turėtų žvelgti kokia gražuolė su smailėjančia kepuraite ir vualiu, o po aukšta siena su dantytu parapetu galėtų vaikštinėti kavalierius su nėrinių apykakle ir tokiais pat rankogaliais. Tačiau prie manęs paskubomis žingsniavo tik senasis Džonas, savo suplyšusią striukę, nebeturinčią nė vienos sagos, sujuosęs virvagaliu.

- Užeikite vidun, jaunuoli! - šūktelėjo jis. - Privalu atsiskaityti už sąskaitėlę.

Jis pasuko už kampo prie mažųjų kiemo durelių, aš - iš paskos, vis galvodamas, kodėl Jorkšyre apmokamos ne sąskaitos, o sąskaitėlės. Per virtuvę su akmeninėmis grindimis nuėjome į kilnių proporcijų kambarį. Jis buvo įrengtas gana paprastai: stalas, keletas medinių kėdžių ir sudubusi sofutė.

Senis nušlepsėjo prie židinio lentynėlės, iš po laikrodžio ištraukė pluoštą popierių, iš jų - čekių knygutę ir padėjo ją prieš mane. Aš, kaip paprastai, išėmiau sąskaitą, ant čekio užrašiau sumą ir knygutę pastūmiau seniui. Vėjo ir saulės nugairintas, smulkių raukšlelių išvagotas veidas susikaupęs surūstėjo, ir Džonas, palenkęs galvą taip žemai, kad nutriušusios kepurės snapelis beveik lietė plunksnakotį, pasirašė. Kai jis atsisėdo, kelnių klešnės pasikėlė ir atidengė plonas sausas blauzdas ir plikas kulkšnis - į sunkius batus jis buvo įsistojęs basnirčiomis.

Vos įsidėjau kišenėn čekį, Džonas pašoko.

- Mums teks paėjėti iki upelio, arkliukai ten.

Iš bagažinės paėmiau dėžę su instrumentais. Keista! Kiekvieną sykį, kai reikia nešti ką nors sunkesnio, mano pacientai visad atsiduria kažkur tolybėje, ir būtent ten, kur automobiliu nenuvažiuosi. Dėžė atrodė kimšte prikimšta švino luitų; be abejo, ji nepalengvės, einant per aptvertas ganyklas.

Senis nutvėrė šakes, įvarė jas į stambų presuotą šieno luitą, be jokių regimų pastangų užsimetė ant peties ir vis ta pačia guvia ristele patraukė tolyn. Mes ėjome nuo vartų prie vartų, kai kada ganyklas kirsdami išilgai. Džonas nelėtino žingsnio, o aš vos spėjau paskui jį, sunkiai pūškuodamas ir atkakliai vydamas šalin mintį, jog jis už mane vyresnis mažų mažiausia penkiasdešimčia metų.

Maždaug pusiaukelėje pamatėme darbininkus, užtaisinėjančius skylę akmeninėje tvoroje - jos čia visur raižė žalias kalvas. Vienas iš darbininkų atsisuko.

- Koks nuostabus rytelis, misteri Skiptonai! - dainuojančiu balsu linksmai tarė jis.

- Užuot rytu gėrėjęsis, geriau darbą dirbtum! - suniurzgėjo senasis Džonas, bet darbininkas tik šyptelėjo, tarsi išgirdęs saldžiausią pagyrimą.

Apsidžiaugiau, kai pagaliau priėjome slėnį. Rodėsi, kad mano rankos pailgėjo bent keliais coliais, kakta žliaukė pakaitas. O senasis Džonas buvo tarsi nė kiek nepailsęs. Lengvu judesiu jis nusimetė šakes nuo peties, ir šieno luitas šlumštelėjo žemėn.

Į tą garsą mūsų pusėn pasisuko du arkliai. Jie stovėjo vienas prie kito žvyro pakrantėje, ten, kur žalia veja virto mažu paplūdimiu. Jų kaklai buvo suglausti kryžmai, ir abu arkliai meiliai braukė snukiais vienas kito nugaras; dėl to jie ir nepastebėjo, kai mes priėjome. Aukštas status skardis aname krante šią vietelę patikimai saugojo nuo vėjo, o iš kairės ir dešinės ąžuolų ir bukų guotai degė auksu ir raudoniu rudens saulės spinduliuose.

- Puiki jų ganykla, misteri Skiptonai, - tariau aš.

- Taip, per karštymetį čia vėsu, o žiemą - ana jų tvartas, - ir jis parodė žemą tvirtą pastatą su storomis sienomis ir vieneriomis durimis. – Nori - būna ten, nori - vaikštinėja.

Išgirdę jo balsą, arkliai vangia ristele pasuko mūsų link; buvo aiškiai matyti, kokie jie seni. Senatvė buvo ypač ryški jų snukiuose. Kuokštai visai baltų plaukų, įdubusios akys ir tamsios duobės virš jų rodė karšatį.

Su Džonu jie ėmė elgtis net žaismingai: kapstė priekinėmis kanopomis velėną, purtė galvas, jomis užmaukšlindami šeimininkui kepurę ant akių.

- Na, liaukitės! - šūktelėjo Džonas. - Visai pakvaišote senatvėje! - ir jis trūktelėjo kumelę už karčių, o arklį paplekšnojo į kaklą.

- Kada jie nustojo dirbti?

- Na, maždaug prieš dvylika metų.

- Prieš dvylika! - aš suglumęs įsistebeilinau į Džoną. - Ir nuo to laiko jie čia?

- Žinoma. Ilsisi, maždaug kaip pensininkai. Jie kur kas daugiau užsitarnavo, - senis patylėjo, susikūprinęs susibruko rankas į striukės kišenes. - Dirbo sunkiau nei katorgininkai, ir aš dirbau sunkiau už katorgininką.

Jis pažvelgė į mane, ir aš balkšvai melsvose jo akyse staiga sugavau šešėlį tų kančių ir žmogaus jėgas viršijančio darbo, kurį Džonas dalijosi su šiais arkliais.

- Vis dėlto dvylika metų! O kiek jiems iš viso metų?

Džono lūpų kampučiai truputį virptelėjo.

- Jūs - veterinaras, štai jūs ir pasakykite man.

Aš drąsiai žengiau arklių link, ramiai perkratinėdamas mintyse dantų formą, jų nudilimo kampą ir visokius kitokius ženklus, pagal kuriuos galima nustatyti arklių amžių. Kumelė nuolankiai leido pakelti priekinę lūpą ir apžiūrėti dantis.

- Viešpatie! - aiktelėjau aš. - Per gyvenimą nieko panašaus nesu matęs!

Neįsivaizduojamai ilgi kapliai kyšojo atsikišę priekin beveik horizontaliai. Tamsių ruoželių nė padujų nebebuvo likę. Dantų viršus buvo visiškai nusitrynęs. Aš nusijuokiau ir pažiūrėjau į senį.

- Šiuo atveju galima tik spėlioti. Geriau pasakykite pats.

- Taigi, jai, vadinasi, suėjo trisdešimt, o arkliui... arklys bent porą metų jaunesnis. Ji atvedė penkiolika kumeliukų, vieną už kitą gražesnių. Niekada nesirgo, tik su dantimis pasitaikydavo netvarkos. Mes juos jau bent porą kartų nudilinome, dabar, atrodo, vėl būtų metas. Abu liesėja, iš prusnų iškrenta šienas. Arkliui visai prastai - niekaip neįstengia sukramtyti savo porcijos.

Įkišau ranką į kumelės prusnas, nutvėriau liežuvį ir pastūmiau šonan. Kita ranka greit apčiupinėjęs krūminius dantis, aptikau tai, ko ir tikėjausi. Išoriniai viršutinių krūminių dantų kraštai buvo smarkiai išaugę, raižė skruostus, o apatiniams krūminiams lygiai taip pat buvo išaugę vidiniai kraštai ir raižė liežuvį.

- Ką gi, misteri Skiptonai, jai padėti nesunku. Štai tik nudilinsime aštriuosius kraštus, ir ji bus kaip jaunutė.

Iš savo didžiulės dėžės ištraukiau dildę, viena ranka prispaudžiau kumelės liežuvį ir pradėjau dilinti, kartkartėmis pirštais pačiupinėdamas, ar dar ne gerai.

- Na, štai, atrodo, viskas tvarkoje, - pasakiau po kelių minučių. - Smarkiau dilinti neverta, nes nebegalės sukramtyti pašaro.

- Bus gerai, - suniurzgėjo Džonas. - O dabar apžiūrėkite arklį. Jam kažkas išties negerai.

Apčiupinėjau arklio dantis.

Tas pat, kas ir kumelei. Tuoj ir jis bus šaunuolis.

Tačiau brūžuodamas dilde, aš su vis didėjančiu nerimu jutau, jog reikalas kur kas sudėtingesnis. Dildė nelindo burnon per visą ilgį, o vis atsiremdavo į kažkokią kliūtį. Padėjau dildę ir įkišau ranką burnon, stengdamasis pasiekti kuo giliau. Ir staiga apčiuopiau kažką nesuprantamo, kažką, ko ten būti negalėjo - tarsi tiesiai iš gomurio kyšojo stambi kaulo atauga.

Pražiodintą arklį reikėjo atidžiai apžiūrėti. Iš kišenės išsitraukiau žibintuvėlį ir pašviečiau gilyn. Iš karto viskas paaiškėjo. Paskutinis viršutinis krūminis dantis kyšojo toliau nei apatinis, todėl jo užpakalinė šoninė sienelė buvo nežmoniškai išaugusi ir virtusi išlenktu trijų colių ilgio spygliu, kuris nuolat smigdavo į švelnias dantenas.

Tą spyglį reikėjo tučtuojau pašalinti. Mano nerūpestingas pasitikėjimas išgaravo, ir aš sunkiai suvaldžiau beapimantį drebulį. Vadinasi, teks naudotis baisiomis replėmis su ilgomis rankenomis, kurias spaudžia speciali veržlė. Vien tik pagalvojus apie jas, oda nuėjo pagaugais. Negaliu pakęsti, kai šalia manęs kas nors sprogdina oro balionėlius, o toji operacija buvo lygiai tas pat, tik tūkstantį kartų bjauresnė. Aštriomis replėmis nutveri dantį ir imi lėtai sukti veržlę. Netrukus milžiniško spaudimo neišlaikęs dantis ima girgždėti, traškėti. Tai reiškia, kad jis tuoj tuoj nuluš taip pokštelėdamas, tarsi kas būtų iššovęs prie pat ausies. O tada jau laikykis - į arklį tarsi pats šėtonas įsimeta. Teisybė, šį kartą prieš mane stovėjo senas ramus ilgakojis arklys, ir aš galėjau nebijoti, kad jis ims šokti ant užpakalinių kojų. Beje, skausmo arkliai nejusdavo - toji atauga nervo neturi, - jie imdavo siautėti tik dėl kurtinančio pokštelėjimo.

Priėjęs prie dėžės, ištraukiau tas kankinimo reples ir žiodiklį. Žiodiklį uždėjęs ant kaplių, ėmiau sukti sraigtą, kol prusnos atsivėrė visu platumu. Dabar dantis galėjau apžiūrėti kruopščiau, ir, suprantama, lygiai tokią pat ataugą pamačiau kitoje pusėje. Žavumėlis! Vadinasi, man teks sulaužyti du dantis!

Senasis arklys stovėjo nuolankiai, pusiau primerkęs akis, tarsi jau viską gyvenime būtų matęs ir niekas pasaulyje jo nustebinti jau nebegali. Sukaustytas vidinės įtampos, dariau tai, kas būtina. Ir štai pasigirdo tas pasišlykštėjimą keliantis traškesys, arklys plačiai atsimerkė, parodydamas baltymo apvadus, tačiau tik su nežymiu smalsumu - arklys net nepajudėjo. O kai viską pakartojau ir su antru dantimi, nė akių neatvėrė. Teisybę pasakius, kol neištraukiau žiodiklio, buvo galima pamanyti, jog senasis arklys žiovauja iš nuobodulio.

Ėmiau krauti įrankius, o Džonas pakėlė nuo žolės dantų spyglius ir smalsiai juos apžiūrėjo.

- Vargšelis, vargšelis! Gerai, kad jus pakviečiau, jaunuoli. Dabar jam tikrai bus lengviau.

Einant namo, senasis Džonas, atsikratęs šieno ir pasiramstydamas šakėmis kaip lazda, šlaitu kilo dvigubai greičiau nei leidosi žemyn. Aš vos spėjau paskui jį, pūškuodamas ir vis perimdamas instrumentų dėžę į kitą ranką.

Pusiaukelėje dėžė išsprūdo iš rankų, ir tada gavau progos šiek tiek atsipūsti. Senis apačioje irzliai sumurmėjo, bet aš atsisukau ir pamačiau toli apačioje abudu arklius. Jie grįžo paplūdimin ir pradėjo žaisti - sunkiai gainiotis vienas kitą. Po jų kojomis tiško upelio vanduo. Tamsus skardis buvo puikus šio paveikslo fonas - jis pabrėžė sidabrinį upės blizgesį, medžių bronzą ir auksą, sodrią žolės žalumą.

Fermos kieme Džonas nerangiai sustojo. Jis dukart linktelėjo, pasakė: „Ačiū, jaunuoli!“, ryžtingai pasisuko ir nuėjo.

Aš su palengvėjimu pastačiau bagažinėn savo dėžę ir staiga pamačiau darbininką, kuris šūktelėjo mums, kai ėjome prie upės. Jis buvo įsitaisęs saulėtame kamputyje už krūvos tuščių maišų ir, vis taip pat švytėdamas šypsena, traukė iš kariškos kuprinėlės maisto ryšulėlį.

- Vadinasi, pensininkus aplankėte? Ką ir sakyti - senasis Džonas kelią pas juos gerai žino!

- Jis dažnai ten nueina?

- Dažnai? Taigi kiekvieną mielą dienelę! Ar lyja, ar sninga, nors ir audra, - vis tiek eina, nė dienos nepraleidžia. Ir būtinai ko nuneša - grūdų maišą ar šiaudų pakratams.

- Ir šitaip visus dvylika metų?

Jis atsisuko termosą ir prisipylė puodelį juodų juodžiausios arbatos.

- Aha. Tie arkliai jau dvylika metų nieko neveikia, o juk iš odlupių galėtų gauti gražių pinigėlių. Nuostabu, a?

- Jūs teisus, - pasakiau aš. - Nuostabu...

Tačiau kaip iš tikrųjų viskas nuostabu, aš suvokiau tik važiuodamas namo. Prisiminiau rytmečio pokalbį su Zigfridu, kai abu nusprendėme, jog fermeris, turintis daug gyvulių, negali prisirišti prie kurio nors iš jų. Tačiau juk ten, už mano nugaros, Džono Skiptono karvidėse ir arklidėse stovėjo tikriausiai šimtai karvių ir arklių!

Taigi kas jį verčia kiekvieną dieną, koks oras bebūtų, leistis prie upės? Kodėl jis šių dviejų arklių paskutinius gyvenimo metus apgaubė ramybe ir grožiu? Kodėl jis jiems suteikė sotų gyvenimą ir komfortą, nors pats viso to atsisakė. Kas jį verčia, skatina?

Kas, jei ne meilė?

 

Vertė Zenonas BUTKEVIČIUS

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"