Paieška Pasiilgstant žiemojančio paukščio...

Pasiilgstant žiemojančio paukščio...

Pasikalbėjimas su Broniumi Šablevičiumi, 30 metų dirbančiu Aukštaitijos nacionaliniame parke.

 

Mielas Broniau, tarsi upeliukas nugurgia laikas ir susivoki, jog prabėgo net trys dešimtys metų nuo tos dienos, kai pradėjote dirbti tuometiniame Lietuvos nacionaliniame parke. Neseniai būta Palūšėje žmonių subuvimo, kuriame paminėta toji gražioji Jūsų  asmeninės veiklos sukaktis. Neteko būti tada Palūšėje, kalbamės visai kitame Lietuvos krašte, Plateliuose, Žemaitijos nacionaliniame parke. Tačiau ir čia būnant bandykime kai ką prisiminti iš gyvenimo Aukštaitijoje, pabandykite grįžti į pačią pradžią...

 

Tos trys dešimtys metų prabėgo gretai. Man likimas, sakyčiau, buvo gailestingas, galėjau dirbti nacionaliniame parke tai, ką mėgau, ką ir dabar mėgstu. Tiesa, gal kiek blogai, jog tik turėdamas 30 metų tikrai pajaučiau, jog pradedu tapti biologu. Ir juo būta dar tris dešimtis metų.

Kita vertus, žinau, jog negerai žmogui vienoje darbovietėje „stoviniuoti“ net tris dešimtis metų. Juk girdime šnekant: reikia atsinaujinti, reikia keisti darbovietes kas penkeri metai. Tačiau esu jau toks - nemačiau būtinybės atsinaujinti, nes radau čia tikrąją savo darbovietę.

 

Įtariu, jog kas penkeri metai nacionalinio parko direkcijoje vis dėlto žmonės keitėsi, atsisveikino, tik ne Bronius...

 

Iš tikro, specialistų kaita ne tokia jau ir menka. Esame tik trys darbuotojai, kurie dirba nuo 1977 metų: Janina ir Irena Čeponienės ir aš. Visais laikais parke buvo tam tikrų sunkumų, visada galvodavau: dabar yra blogai, tačiau greitai viskas keisis į gerąją pusę, juk ateis specialistai iš universiteto... Ateidavo nauji specialistai. Su aukštaisiais ir be tokio išsilavinimo. Tačiau daugelis jų – tarsi praeiviai, tarsi geležinkelio perone stoviniuojantieji... Atvažiuoja koks traukinys ir jie išvyksta. Visada buvau idealistas, visada laukiau idealistų, tačiau dėl tokio tikėjimo būdavau nubaudžiamas. Nuo 1977 metų neatėjo mano kolegų biologų, kuriems norėtųsi dirbti tiesiog iš idėjos. Gal ir kategoriška taip teigti, tačiau biologas juk yra kitoks, nei kiti specialistai.  Jam neleistina tapti „valandas atidirbančiu, valandomis nedirbančiu“. Jam reikia dirbti (kai to reikia) ir savaitgaliais. Ypač vasaros periodu. Priešingu atveju, tu nesi reikalingas kaip biologas, nes nespėsi su gamtoje vykstančiais įvykiais, pokyčiais. Parko teritorija didelė, 405 kv. km. Labai turtinga gamta, tad vien atliekant pareigą (pagal kokią instrukciją) nepadarysi nieko tokio, kas turėtų išliekamąją vertę. Juk ne vien saugome gamtą, o ir privalome sužinoti, kokias vertybes turime. Jei nežinome, ką saugome, tad kam reikia to saugojimo?.. Vertybes reikia periodiškai, kas 3-5 metai inventorizuoti, skaičiuoti, apžiūrėti, galvojant apie tų vertybių išlikimą. Man pačiam gėda sakyti, jog keletas pačių vertingiausių augalų visai Lietuvai, deja, iš mūsų parko išnyko. Dėl natūralių procesų – keitėsi augimvietės drėgmės, šviesos režimai. Tačiau tai buvo galima reguliuoti, tam reikėjo imtis priemonių. Juk ir parko nuostatuose nurodyta: saugoti ir gausinti gamtos turtus. Kai žmonių širdyje (ar virš galvos) nėra biologo auros, kas privers dirbti daugiau nei nustatytas kasdienis darbo laikas. Tarkime, visą savaitę lyja lietus, o štai savaitgaliu prašvinta, tačiau kas eis į gamtą tada dirbti?.. Ir niekas neprivers žmogui, kuris neturi pašaukimo tai veiklai, eiti į girią sekmadienį, šeštadienį. Nesulaukiau tokių žmonių per 30 metų. Jei surašyčiau visus biologus, su kuriais dirbau, būtų graži „praskrendančių paukščių“ galerija. pats tuos žmones prikalbindavau dirbti, vadinasi, klydau aš, nemokėjau sudaryti komandos. Juk aš esu Aukštaitijos nacionalinio parko Gamtos skyriaus vedėjas, tačiau sau tinkamų kolegų-biologų iki šiol nesurandu...

 

Kirba mintis, jog ir tokios galimybės nebuvo?..

 

Buvo!.. Tik tuo metu nebuvo galimybės atvažiuoti ir dirbti konkrečiai Aukštaitijos nacionaliniame parke.

 

Ir kuo tada turininga Jūsų veikla?

 

Atlieka tik būtiniausius darbus, kurie „nuleidžiami“ iš viršaus: Natura 2000 stebėsenos programų vykdymas (tai atliekame sąžiningai, nes nieko nenurašome „iš lubų“, dirbame ir naktimis (pelėdų, griežlių apskaitos...), nuo vakaro iki aušros. Tačiau Natura 2000 stebėsenos vykdymas, mano giliu įsitikinimu, neturi perspektyvos. Nes tai yra prievartinis darbas. Ne tik mūsų nacionaliniame parke. Tarkime, ar gali atsitiktiniai žmonės dirbti per naktį?.. Jei žmogaus netraukia biologo darbas, atsiras galimybė dirbti neatsakingai.  Galimos didelės paklaidos registruojant paukščius, tad išliekamoji vertė - tik minusinė. Po 30 ir daugiau metų kiti biologai ras mūsų ataskaitas ir tikės klaidingais duomenimis.

 

Liūdnokai kalbate apie pastaruosius metus. Gal sovietiniais laikais, kai gamtininkai jausdavosi nesą po santvarkos ideologine letena, ir padoresnių ar skaidresnių žmonių tarp gamtininkų būdavo (jei suvis galėčiau taip teigti)? Gal dabar esame vartotojiškosios visuomenės letenose, gal esame tarsi paukščiai, nebemokantys savosios kalbos? Matyt ir todėl panašius žmones, kaip Bronius Šablevičius (mano pavardę geriau išbraukti, pertaria pašnekovas, - A.U. pastaba), galime skaičiuoti vos pasitelkę rankų pirštus...

 

Pasikeitė vertybės... Gamtos tyrinėjimas jau nebėra jokia vertybė. Tėvai visai nepageidauja, kad jų vaikai gamtininkais taptų. Jei koks moksleivis pradėjo domėtis varlėmis, jis gali būti išjuoktas ir atstumtas.

 

Tiesiog tamsuolių kaimas, toji Lietuva, juk pasaulyje visokiausių technologijų kūrėjai tik ir gręžiasi patirties į gamtą...

 

Beje, sovietiniais laikais, kai visi tarsi buvo savotiškais vargšais, būta kitokių vertybių skalės, kurioje būta vietos ir klasikos pažinimui, ir atsigręžimams į gamtą. Dabar į ją gręžiasi tarsi kokie apsigimėliai. Pažįstu tokį vilnietį moksleivį Daumantą L., kuris šeimoje gėdinamas, jog pasirinko entomologiją. Daumantą dėl to pašiepia ir klasės draugai. Daumantas dėl entomologijos pamiršo visus popsus, diskotekas, kreipėsi į mane. Siekiu jam padėti, nes matau, jaučiu, kokia tvirta yra šito vaikino valia. Iš tokių tikrai gali išaugti įžymybės. Džiaugiuosi Daumanto energija, didžiuojuosi juo.

 

Turbūt yra ir teigiamo aspekto, kai vartotojiškoji visuomenė niekina tikrąsias vertybes. Jas išpažįstantys tada tik grūdinasi. Išlieka stiprieji, visi pilkosios masės atstovai suverčiami į vartotojiškosios visuomenės cocacolinius katiliukus...

 

Išskydo vertybės. Ir gamtininkų tarpe. Esama daug informacinio triukšmelio, paiko noro iškilti virš visų, pažeminti kitą. Štai ir aš buvau suniekintas dėl uralinės pelėdos atradimo Lietuvoje. Vienas „gudrus“ studentas, neturįs patirties pelėdų tyrinėjime, tiesiog suniekino mane internete vien dėl to, kad parašyta buvo ne vien ornitologams, o platesniam visuomenės ratui, ypač miškininkams. LOD savo svetainėje šį pasityčiojimą iš manęs laikė 4 metus, gal kad visas pasaulis spėtų perskaityti... (Juokiuosi, aišku).

 

Manyčiau, jog tai padaryta, kaip sykis, dėl noro išsišokti, kad būtų girdimas tariamai drąsus riktelėjimas. Nesvarbu, kokią kultūrinę terpę tatai sukuria.

Tačiau grįžkime prie to pavakarojimo Palūšėje, kur buvo paminėta garbinga Jūsų darbinės veiklos sukaktis Aukštaitijos nacionaliniame parke.

 

Džiaugiuosi, jog atvažiavo kolegos iš įvairių regioninių parkų, atvažiavo ir kai kurie girininkai iš Labanoro girios  Malonu buvo girdėti nuoširdžius žodžius. Turiu pasakyti, jog dar tada, kai nebuvo regioninių parkų, išvaikščiojau Labanoro, Zarasų, Sartų ir kitas girias. Tenka dirbti tose vietose ir dabar, kai paprašoma mano pagalbos. (Man garbės tikrai nereikia. Ir jūsų prašau: neminėkite taip dažnai Broniaus Šablevičiaus pavardės.)

Palūšės bibliotekininkė sudarė mano straipsnių sąvadą: esama per 300 publikacijų-pranešimų konferencijose ir spaudoje. Bet štai kas mane slegia. Nematau rezultatų, kai rašome švietėjiškus straipsnius, nes visuomenė jų nevertina, o tai gamtai yra ne į naudą... Labai gaila, jog sovietiniais metais mano rašytieji straipsniai dar turėjo poveikį, o nūnai – kaip žirniai į sieną. Slegia visa tai...

 

Mielas Broniau, ir aš dažnai pagalvoju, jog toks leidinys, kaip „Žaliasis pasaulis“ suvis nereikalingas...

 

...reikalingas, jaunimui labai reikalingas.

 

Jei nuo „Žaliojo pasaulio“ skaitytojų kas suteiktų kokį žodį, norėčiau linkėti tokiam žmogui, kaip jūs, turinčiam gilų tolerancijos jausmą, gilų gamtos pažinimą, gerbiančiam gėrį (nors vartotojiškoje visuomenėje tai yra šioks toks nesusipratimas), turiu pasakyti, jog Jūsų veikla Lietuvai yra tikrai svari. Pamenu, apie Jūsų veiklą kalbėdamas velionis žurnalistas gamtininkas Leonardas Grudzinskas įvardijo maždaug taip: Bronius žvelgia kur kas toliau, nei matosi apsamanoję beržynai, Bronius žvelgia kur kas aukščiau, nei nuskrendantis paukštis, Bronius mato giliuosius šaltinius, jų įspūdingas pradžias... Tegu tatai skamba ir metaforiškai, tačiau yra erdvu. Ir tikrovėje, ir dvasioje.

Eikime, mielas Broniau, savo keliu, tegu atsigręžiantys nuo didesnio (laiko ir erdvės požiūriu) kalno visa tai pamato: keliai ar takai dulkėti, tačiau pėdsakai kuriam laikui lieka.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"