Paieška Knyga apie katiną

Knyga apie katiną,

kuris atėjo per Kalėdas

Dalia Marija BRAZAUSKIENĖ

 

Jei Jus mylite kates, būtinai perskaitykite Cleveland Amory romaną „Katinas, kuris atėjo per Kalėdas“ („Alma littera“, 2006.- 239 p.). Jei nemylite, vis tiek perskaitykite. Gal tada, pamatęs gatvėje nelaimingą, pamestą gyvulėlį, priglausite jį. O gal nuvyksite į gyvūnų prieglaudą ir išsirinksite vieną, kažkieno čia atgabentą ir pasmerktą užmigdymui, jei... jei jūs jo nepriglausite.

Šmaikšti romano dedikacija: „Skiriu šios knygos herojui, geriausiam katinui pasaulyje, išskyrus, žinoma, jūsiškį“. Autorius prieš keletą metų sakosi įsteigęs kovos prieš žiaurų elgesį su gyvūnais draugiją ir pavadinęs ją „Gyvūnų fondas“. Kalėdų išvakarėse jis su savo fondo darbuotoja padėjo daug pastangų, kol sugavo valkataujantį katiną, kurį daugiabučio namo prižiūrėtojas jau buvo įpareigotas sunaikinti. Katinas panėšėjo į katino šmėklą: liesas, purvinas, šlapias, atrodė, kad jam buvo smarkiai sumušta užpakalinė koja ar stuburas ir sužeistas snukutis.

Reikia pritarti trumputei šio romano anotacijai, paskelbtai knygos pabaigoje: „Amerikiečių rašytojo romane išradingai susipina humoras ir filosofija – tiek autoriaus, tiek jo katino“. Visi katino nuotykiai, jo bendravimas su savo gelbėtoju aprašyti su tokiu humoru, kad beskaitant nejučiom pradedi šypsotis, netgi juoktis, o retsykiais apima ir graudulys.

Autorius smulkiai aprašo didelę sumaištį jo bute, kurią sukėlė  parsineštas katinas. O Kalėdų rytą jis jau pasveikino savo gelbėtoją vietoj „Miau“, ištaręs „Iau“. Kai purvinas katinas buvo išmaudytas, paaiškėjo, kad jo kailiukas baltas. Pagal fondo taisykles, autorius turėjo perduoti katiną norinčiam jį globoti, tačiau staiga atsirado tarp jų kažkoks vidinis ryšys ir autorius, atėjusiai katiną pasiimti moteriškei, pradėjo aiškinti, kiek daug vargo jai bus su baltu katinu. Ji suprato, kad autorius nenori katino atiduoti, tad atsisakė sumanymo Kalėdų proga katiną padovanoti savo anūkei. Taigi, katinas liko pas autorių.

Išties įdomu perskaityti romane surinktus įžymiųjų žmonių posakius apie kates: Leonardas da Vinčis - „Gamtos šedevras“, - sakė jis apie katę, Markas Tvenas - „Jeigu žmogų būtų galima sukryžminti su kate, žmogus patobulėtų, o katė pagestų“; Džeromas K.Džeromas - „Katė turi savo nuomonę apie žmogų, ji kalba mažai, bet pasako pakankamai, kad dingtų noras išklausyti iki galo“. Parinkdamas labiausiai palankią katei valstybę jis rėmėsi prancūzų poeto ir romanų autoriaus Teofilio Gotje žodžiais: „Tik prancūzas gali suprasti, kokios žavios ir subtilios yra katės savybės“. Aprašyta ir didžiųjų pasaulio valdovų, karalių, imperatorių, prezidentų meilė ir nemeilė katėms.

Romane atrasite teiginį, kad katė žmogaus gyvenime pasirodė keliais tūkstantmečiais vėliau, nei šuo, arklys, meška, elnias, ne anksčiau, nei 3000 metų prieš Kristų. Iš Nubijos ji pasiekė Egiptą ir ten, pradžioje buvusi šventyklos saugotoja, vėliau tapo dievybe. Jos pirmasis vardas buvo Mieo ir galima manyti, kad ji pati pasakė savo vardą. Egipte katė buvo laikoma Izidės dukra ir artima dievo Ra draugė.

Arabų kraštuose katė stovi aukštėliau už kitus gyvūnus, mat Mahometas turėjo mylimą katę Muezą. Kai ši kartą miegojo ant pranašo rankovės, o jam reikėjo išvykti, nenorėdamas budinti katės, jis atkirpęs tą rankovės dalį, ant kurios katė miegojo. Romane sužinosite kokia pažiūra į katę Indijoje, Birmoje ir Siame, Japonijoje ir Kinijoje.

Tačiau Vakaruose katė kurį laiką buvo laikoma šėtono bendrininke. Biblijoje, kur aprašomi vos ne visi gyvūnai, apie kates beveik neužsimenama, gal dėl to, kad žydai patyrė daug skriaudų nuo egiptiečių, kurie garbino kates. Buvo periodas, kai žmonės buvo kankinami ar net kariami už tai, kad priglaudė sergančią ar sužeistą katę. Baisiausia dalis tuomet teko juodoms katėms. Jos, kaip šėtono įsikūnijimas, buvo žudomos įvairiais būdais. Tačiau prancūzų veterinaras ir kačių istorikas Fernanas Meri atrado legendą, palankią juodajai katei: kiekviena juoda katė turi vieną tobulai baltą plauką ir jei tą plauką rasi – turėsi unikalų sėkmės talismaną.

Aprašymai, kaip katinas buvo nuneštas pas veterinarę, kaip katinui buvo renkamas vardas, visą laiką verčia skaitytoją šypsotis. Ilgai taręsis su katinu, išbandęs daugybę vardų autorius galiausiai atrado katinui priimtiną vardą: Baltasis Lokys. Nemažiau intriguojantis ir pamokantis aprašymas, kaip katinui buvo bandoma sušerti vaistų tabletę.

Autoriui tekdavo kuriam laikui, kol ras tinkamą šeimininką, priglausti benamius gyvūnus. Taigi Baltajam Lokiui teko susidurti su šuniu. Buvo išbandytos Nobelio Taikos premijos vertos pastangos, bet katinas nesutiko su šuns kaimynyste. Teko priglausti ir mažą geltoną katytę, kuri įkyriai norėjo žaisti su Baltuoju Lokiu, bet jos draugystei šis priešinosi visais įmanomais būdais. Šeimininkui teko nusileisti, katytė buvo atiduota mažai mergytei. Teko katinui išgyventi ir sužeisto balandžio kaimynystę.

Nepakartojamas komiškas įvykis Baltojo Lokio gyvenime: buvo pakviesta kačių psichologė, kad padėtų įveikti griaustinio baimę. Ji tikėjosi pripratinti katiną prie griaustinio ir tam atsinešė įrašą su griaustinio garsais. Autorius linksmai aprašo, kaip buvo mėginama įtikinti katiną, kad nebijotų. Tačiau paaiškėjo, kad gyvulėlis nepripažįsta psichologijos mokslo.

Romane aprašytas įdomus epizodas apie tai, kaip „Gyvūnų fondas“ organizavo ruoniukų gelbėjimo operaciją. Kasmet Kanados ledynuose pavasarį, kai ruonės atsiveda sniego baltumo ruoniukus, prasideda tų jauniklių žudymas lazdomis. Šias egzekucijas vykdo vietiniai gyventojai, o pelnosi iš to užsieniečiai verteivos. Netgi Kanados valdžia toleravo tokius veiksmus. „Gyvūnų fondui“ pavyko susukti apie tuos žiaurumus filmą, parodyti amerikiečiams, sujaudinti juos ir sukelti didžiulę protesto bangą. Buvo suburta didelė priešininkų tokiam ruoniukų žudymui grupė, į kurią įėjo daug žymių aktorių (Henris Fonda, Katarina Hepbern, Keris Grantas ir kiti). Jie ėmėsi veiklos, kad Kanada suprastų, jog karas su ruoniukų žudikais yra rimtas. Buvo nuspręsta ruoniukus nudažyti raudonais organiniais dažais, kurie jiems nepakenktų, bet kailiukas jau verteivoms nebetiktų. Lėšos šiai akcijai buvo suaukotos, įsigytas laivas ir ruoniukų gelbėtojai, braudamiesi per ledus, įvykdė savo sumanymą.

Dar viena įdomi gamtosauginė akcija, aprašyta romane – laukinių asiliukų gelbėjimas Didžiajame kanjone. Dar nuo Aukso karštinės laikų, kai juos ten palikdavo neradę aukso ieškotojai, asiliukų prisiveisė daugiau nei penki šimtai. Nacionalinio parko tarnyba siūlė, kad vienintelis būdas kanjone sumažinti asiliukų skaičių – juos šaudyti. Tam pasipriešinę „Gyvūnų fondo“ aktyvistai nusprendė asiliukus po vieną išskraidinti pririšę juos lynais po sraigtasparniu. Visi asiliukai buvo perkelti į Teksaso valstijoje įsigytą fermą.

Romane aprašyti įvykiai baigiasi po metų per sekančias Kalėdas: „Iau! Linksmų Kalėdų!“ – pasisveikino šeimininkas su katinu. Autorius baigiamajame posme rašo: „...tikiuosi, kad tie iš jūsų, kurie niekada nelaikė gyvūno, skubės į artimiausią prieglaudą jo pasiimti. Jei taip padarysite, pamatysite, kad tas gyvūnas kiekvieną savo gyvenimo dieną  teiks jums ne tik džiaugsmą ir draugiją, bet ir ypatingą meilę...“ Taigi, paskaitykite knygą apie katiną, kuris atėjo per Kalėdas.

Ir mūsų šeimoje gyvena katytė Ladė, kurią prieš ketverius metus kažkas įmetė per tvorą į kiemą – mažutėlį, dar beveik aklą kačiuką. Padarėlis gynėsi, iki kraujo sukandžiojo ir apdraskė jį bandžiusį pagauti, o po to, įsprukęs į verandą, labai ilgai slapstėsi ir tik naktį išlįsdavo išlakti paliktą pienuką. Ilgai neradom jo slėptuvės. Dėl tokio elgesio praminėm Bin Ladenu, bet paaiškėjo, kad tai katytė, tad pavadinom Lade. Vėliau ji tapo labai miela, draugiška ir ori, bet randa būdų pabrėžti, kad ne ji, o mes priklausom jai.

Linksmų Kalėdų su savo gyvūnėliais!

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"