Paieška Kaimo veterinaro prisiminimai (5)

Kaimo veterinaro prisiminimai (5)

Džeimsas HERIOTAS

           

Sunkus Veslio Binkso gyvenimas

 

Kartą mačiau, kaip Londono policininkas pagrūmojo pirštu niūriam apskurėliui, ir staiga prisiminiau Veslį Binksą - tą atsitikimą, kai jis pro laiškų plyšį, esantį duryse, įkišo žaislinę petardą. Išgirdęs skambutį, tamsiu koridoriumi nuskubėjau atverti durų, ir kai jau buvau prie pat jų, petarda sprogo po kojomis, o aš iš netikėtumo pašokau vos ne iki lubų.

Atvėręs duris apsidairiau. Gatvė buvo tuščia, tačiau ties jos posūkiu, kur žibinto šviesa atsispindėjo Robsono parduotuvės vitrinoje, šmėstelėjo neryškus siluetas ir pasigirdo pašaipaus juoko atgarsiai. Padaryti nieko negalėjau, nors ir žinojau, kad ten kažkur slepiasi Veslis Binksas.

Nukabinęs nosį grįžau namo. Kodėl tas vaikinukas taip atkakliai stengiasi man apkartinti gyvenimą? Kuo aš nusidėjau dešimties metų berniūkščiui? Juk jo niekada nenuskriaudžiau, ir vis dėlto jis mane atkakliai ir apgalvotai puldinėjo.

Beje, šiuo atveju, matyt, nebuvo jokios asmeninės neapykantos. Tiesiog jo akyse aš simbolizavau valdžią, ginančią nusistovėjusią daiktų tvarką, o gal paprasčiausiai buvau labai patogus objektas tokio pobūdžio išdaigoms.

Kartais Veslis keisdavo taktiką ir pro laiškų plyšį prigrūsdavo visokiausio šlamšto, nuskainiodavo gėles, kurias mes augindavome mažyčiame darželyje, arba ant mano automobilio kreida užrašydavo visokiausių žodžių.

Žinojau, jog be manęs jis turi ir kitokių aukų. Teko girdėti jų skundus - vaisių parduotuvėlės savininko, kai obuoliai dingdavo nuo prekystalio, ar konditerio, kai prapuldavo tik ką padėti ant stalelio sausainiai.

Taip, be jokios abejonės, Veslis buvo tikra miestelio žaizda. Apie jo šeimą nieko nežinojau - tik tiek, kad gyvena pačioje skurdžiausioje Daroubio dalyje.

Dažnai regėdavau klajojantį jį laukais ar gaudantį žuvis tuo metu, kai privalėjo sėdėti mokykloje, pamokose. Vos tik jis pamatydavo mane, išsyk riktelėdavo pagiežingą pajuoką, o jei šalia būdavo ir Veslio draugų, visi imdavo net raičiotis besikvatodami. Tai buvo, suprantama, nemalonu, bet vis primindavau sau, kad visa tai - ne asmeniškumas. Tiesiog aš buvau suaugęs, ir šito Vesliui visiškai užteko.

Galutinę pergalę Veslis, be abejo, laimėjo tą dieną, kai nulupo apsaugines groteles nuo angos, vedančios į mūsų namo anglių rūsį. Anga buvo prie pat paradinių durų, ji vos ne statmenai ėjo gilyn.

Nežinau, ar tai buvo atsitiktinumas, ar tikslus apskaičiavimas, bet groteles Veslis nulupo kaip tik vietinės šventės dieną. Šventė visada prasidėdavo didele orkestro eisena.

Dirstelėjęs pro mūsų svetainėlės langą, aš pamačiau, jog žmonės jau rikiuojasi. Elena pasilenkė man pro petį ir apžiūrinėjo ilgas mokinių ir veteranų voras. Šaligatviuose grūdosi vos ne visi miestelio gyventojai.

- Labai įdomu! Nusileiskim ir pažiūrėkim, kaip jie žygiuos.

Išėję prieangin, atsidūrėme visuotinio dėmesio centre. Žiūrovams, esantiems ant šaligatvių, pasitaikė gera proga, belaukiant eisenos, paspoksoti ir dar į kažką. Mažos mokinukės man ėmė moti rankutėmis, žmonės abipus gatvės ir šalia mūsų pradėjo šypsotis, linkčioti galvomis.

Buvo labai lengva atspėti jų mintis: „Ana, iš namų išėjo naujasis veterinaras. Jis tik ką susituokė. O štai ir jaunoji šeimininkė šalia jo.“

Mane apėmė nuostabiai malonūs jausmai. Nežinau, ar visus tik ką vedusius vyrus jie apima, bet tais pirmaisiais mėnesiais po vestuvių manęs neapleido ramus ir tvirtas džiaugsmas. Ir buvau išdidus, jog aš - „naujasis veterinaras,“ jog jau pasidariau miestelyje savu. Dabar aš patikimai stovėjau ant kojų, buvau pelnęs pripažinimą!

Dairydamasis į šalis, atsakinėjau į pasveikinimus lengva, kupina prakilnumo šypsena arba meilingai pamojuodavau ranka, tarsi koks karališkojo kraujo asmuo per iškilmingą pasivaikščiojimą. Tačiau netrukus pastebėjau, jog užstoju Elenai vaizdą, todėl žengtelėjau kairėn, stodamasis ant išnykusių grotelių ir... grakščiai nugarmėjau rūsin.

Vaizdžiau būtų buvę pasakyti, jog aš staiga išnykau visiems iš akių, tarsi žemė būtų prasivėrusi ir mane prarijusi. Tačiau didelei mano nelaimei, šito neatsitiko. Jei būčiau visai prasmegęs, paprasčiausiai būčiau atsidūręs rūsyje, ten apsiraminęs, atsitokėjęs ir išvengęs naujų išbandymų. Deja, staigus angos nuolydis buvo trumpas, todėl mano galva ir pečiai liko kyšoti viršum šaligatvio.

Šis mažytis mano nuotykis sukėlė didelį žiūrovų pagyvėjimą. Eiseną visi laikinai užmiršo. Teisybė, kai kuriuose veiduose šmėstelėjo susirūpinimas, bet netrukus jau visi kvatojosi. Suaugusieji juokėsi nusitvėrę vienas kito, mažosios mokinukės, suardžiusios gražią rikiuotę, tiesiog raitėsi pilvus susiėmusios.

Suparalyžavau ir muzikantus, kurie jau rengėsi pūsti savo trimitus - jie iš juoko vargu ar būtų įstengę papūsti net vaikiškas švilpynėles.

Teisybę sakant, dienos viešumon mane ištraukė būtent du muzikantai, paėmę už pažastų. O mano jaunoji žmona, užuot ištiesusi pagalbos ranką, alpo iš juoko, nusitvėrusi durų staktos.

Kas atsitiko, supratau, tik vėl atsistojęs ant šaligatvio ir pabrėžtinai nerūpestingai valydamasis anglies dulkes nuo kelnių. Kaip tik tuo metu aš ir pamačiau Veslį Binksą: trilinkas susirietęs jis pirštu rodė į mane ir į anglių angą. Veslis buvo visiškai čia pat, ir aš pirmą sykį galėjau kaip reikiant įsižiūrėti į piktąjį šėtoniuką, kuris mane taip kankino. Matyt, aš nesąmoningai žengtelėjau jo pusėn, nes Veslis žaibu dingo minioje, prieš tai dar spėjęs man vyptelėti.

Vakare apie Veslį paklausiau Elenos. Tačiau ji žinojo tik tiek, kad Veslio tėvas metė šeimą, kai berniukui buvo šešeri metai, motina po to vėl ištekėjo, ir jis dabar gyvena su ja ir su patėviu.

*  *  *

Labai keistai susiklosčius aplinkybėms, netrukus pasitaikė proga su Vesliu susipažinti artimiau. Praėjus maždaug savaitei po atmintino smigimo rūsin, kai žaizda, atsivėrusi mano savimeilėje, dar nebuvo užgijusi, dirstelėjau į priimamąjį ir pamačiau, jog ten sėdi vienišas Veslis; vienišas, jei neskaičiuosime lieso juodo šunyčio, gulinčio jam ant kelių.

Tiesiog nepatikėjau savo akimis. Kiek kartų mintyse dėliojau, gludinau žodžius ir sakinius, parengtus būtent tokiam atvejui! Vis dėlto šunelis mane sulaikė: jeigu prireikė profesinės veterinaro pagalbos, juk negaliu pradėti nuo pamokslų! Gal vėliau...

Apsivilkau baltą chalatą ir nuėjau pas Veslį.

- Kuo galiu padėti? - šaltai paklausiau.

Berniukas atsistojo. Iššaukianti laikysena, sumišusi su neviltimi, iškalbingai bylojo, kokių pastangų jam reikėjo čia ateiti.

- Mano šuniui kažkas atsitiko, - suniurnėjo jis.

- Gerai. Nešk jį šen.

Nuėjome apžiūros kabinetan.

- Prašom paguldyti jį ant stalo, - pasakiau aš, ir kol jis kėlė šuniuką, nutariau, jog negalima praleisti progos. Apžiūrinėdamas pacientą, nerūpestingai priminsiu nesenus įvykius. Ne, nebus jokių priekaištų, jokių piktdžiugiškų įgėlimų, paprasčiausiai panagrinėsiu susiklosčiusią padėtį. Jau rengiausi tarti: „Kodėl tu man visą laiką kreti kiaulystes?,“ bet dirstelėjau į šuniuką ir viską užmiršau.

Tai buvo gerokai paaugęs šunytis, gavęs įvairiausių veislių kraujo. Juodą blizgantį kailį jam, matyt, paliko koks niūfaundlendas, o smaili nosis ir nedidelės stačios ausys rodė, jog tarp protėvių būta ir terjero; tačiau ilga, plona lyg virvutė uodega, kreivos priekinės kojytės man pateikė neišsprendžiamą uždavinį.

Šiaip ar taip, šunytis buvo labai mielas, jo snukutis - malonus ir išraiškingas.

Tačiau visą mano dėmesį patraukė geltoni pūlių gumulėliai, susirinkę akių kampučiuose, ir pūlingos gleivės, tekančios iš nosies. Ir dar - šviesos baimė: skausmingai prisimerkęs, šunytis nusisuko nuo lango.

Klasikinius šunų maro atvejus atpažinti labai lengva, tačiau malonumo nepatiri jokio.

- O aš ir nežinojau, kad tu įsigijai šunytį. Seniai turi?

- Gal jau mėnuo. Vienas draugužis pavogė jį iš šungaudžių ir pardavė man.

- Šit kaip! - pamatavau temperatūrą ir nė kiek nenustebau, kai gyvsidabrio stulpelis pakilo iki 40 laipsnių.

- Kokio jis amžiaus?

- Gal devyni mėnesiai.

Linktelėjau galva - pats sunkiausias amžius, kai prikimba tokia liga.

Pradėjau uždavinėti visus prideramus klausimus, nors atsakymus žinojau iš anksto. Taip, paskutiniosiomis savaitėmis šunytis tarsi kiek pritilo. Ne, nesirgo, tiesiog pasidarė liūdnesnis ir kartais imdavo kosėti. Na, suprantama, berniukas sunerimo ir atnešė šunytį man, bet tik tada, kai akyse ėmė rinktis pūliai.

Būtent tokioje ligos stadijoje pas mus dažniausiai ir patenka maru susirgę šunys - kai jau būna vėlu.

Veslis atsakinėjo įtariai ir iš padilbų žvilgčiojo į mane, tarsi kas sekundę laukdamas antausio. Tačiau dabar, kai jį pamačiau iš arčiau, mano priešiškumas greitai išsisklaidė. Pragaro šėtoniukas pasirodė esąs tik berniukas, kuris niekam nerūpėjo. Purvinas megztinis su kiauromis alkūnėmis, nutriušę šortai ir saldžiarūgštis vaikiško, seniai neplauto kūno kvapas, sukėlęs didžiausią mano pasibaisėjimą... Nė į galvą neateidavo, kad Daroubyje gali būti tokių vaikų.

Baigęs man atsakinėti, Veslis sutelkė visas jėgas ir šaute iššovė savo sunkiausią klausimą:

- Kas jam?

Šiek tiek patylėjęs atsakiau:

- Jam maras, Vesli.

- Kas tai?

- Sunki užkrečiama liga. Tikriausiai gavo nuo kito, jau susirgusio šuns.

- Ar pasveiks?

- Tikėkimės. Aš padarysiu viską, kas tik įmanoma.

Pritrūko drąsos pasakyti berniukui, kad jo keturkojis draugas greičiausiai neišliks.

Prisiurbiau injekcijai „makterinio mišinio“, kurį mes tais laikais leisdavome nuo maro, kad būtų išvengta galimų komplikacijų. Didelės naudos iš to mišinio nebūdavo, bet ir dabar, turėdami visokiausių antibiotikų, mes beveik negalime pakreipti ligos norima linkme. Jei pavyksta ligą nutverti jos ankstyvojoje stadijoje, hiperimuninių serumų injekcijos labai padeda, bet juk šunų šeimininkai pas veterinarus retai kada kreipiasi taip anksti.

Nuo dūrio šunelis suinkštė, ir berniukas jį švelniai paglostė.

- Nebijok, Princai, - pasakė jis.

- Taip pavadinai? Princu?

- Aha.

Jis pakuteno šilkines auseles, o šunelis atsisuko, mostelėjo juokinga uodega tarsi virvute ir greit lyžtelėjo jam pirštus. Veslis nusišypsojo, pažiūrėjo į mane, ir staiga nuo murzino veiduko nuslinko niūri kaukė, o juodose pykčio nualintose akyse įžvelgiau neslepiamo džiaugsmo švystelėjimą. Mintyse nusikeikiau: vadinasi, bus dar blogiau.

Pripyliau dėžutėn boro rūgšties ir padaviau berniukui.

- Ištirpink vandenyje ir plauk akis bei nosį. Žiūrėk, jo šnervės visai užkepusios. Jam tuoj palengvės.

Veslis tylomis paėmė dėžutę ir beveik tuo pat judesiu padėjo ant stalo tris su puse šilingo - mūsų įprastinį honorarą už konsultaciją.

- O kada man su juo vėl ateiti?

Aš neryžtingai pažvelgiau į berniuką. Suprantama, injekciją buvo galima pakartoti, tačiau ką tai duos?

Veslis mano dvejojimą suprato savaip.

- Aš užmokėsiu! - sušuko jis. - Užsidirbsiu, kiek reikia!

- Ne tai svarbu, Vesli, - aš paprasčiausiai svarsčiau, kada būtų patogiau. - Kaip manai, jeigu ketvirtadienį?

Jis džiugiai linktelėjo galva ir išėjo.

Dezinfekuodamas stalą jutau slegiantį bejėgiškumą. Dabartiniai veterinarai su šunų maru rečiau susiduria paprasčiausiai dėl to, kad žmonės stengiasi paskiepyti dar jaunus šunis. Bet prieš šešiasdešimt metų tarp šunų tokių laimingųjų pasitaikydavo tik vienas kitas. Marui lengva užbėgti už akių, tačiau jo beveik neįmanoma išgydyti.

Per kitas tris savaites Veslis Binksas tiesiog stebuklingai pasikeitė. Iki tol jis buvo žinomas kaip užkietėjęs veltėdis, o dabar pasidarė darbštumo ir nuoširdumo pavyzdys - rytais nešiodavo laikraščius, padėdavo sukasti daržus, pagelbėdavo pirkliams ginti galvijus į turgus. Tačiau tikriausiai tik aš žinojau, jog visa tai jis daro dėl savojo Princo.

Kas dvi trys dienos su šuneliu jis ateidavo pas mane ir užmokėdavo nepaprastai tiksliai. Suprantama, aš iš Veslio imdavau visiškai simbolišką užmokestį, tačiau visi jam likę pinigai taip pat eidavo Princui - šviežiai mėsai, pienui, džiūvėsėliams.

- Princas šiandien atrodo kaip tikras dabita, - kartą pasakiau aš, kai Veslis atėjo. - O, juk tu jam nupirkai naują kaklasaitį su pavadėliu!

Berniukas kukliai linktelėjo ir įdėmiai pažiūrėjo į mane:

- Jam geriau?

- Nei geriau, nei blogiau, Vesli. Tokia jau ta liga - kamuoja ir kamuoja, mažai tesikeičia.

- O tada, kai... Jūs šitą pastebėsite?

Susimąsčiau. Galbūt jam bus lengviau, jei supras, kokia padėtis yra iš tikrųjų.

- Matai, reikalai klostosi taip: Princas pasveiks, jei jam pavyks išvengti nervinių komplikacijų.

- O kas tai?

- Priepuoliai, paralyžius ir dar chorėja - kai raumenys ima patys trūkčioti.

- Na, o jeigu visa tai prasidės?

- Tada prastai. Bet juk komplikacijos ištinka ne visuomet, - aš pabandžiau raminamai nusišypsoti. - Be to, Princas turi vieną privalumą - jis mišrūnas. Mišrūnams būdingas toks įdomus dalykas - hibridinis atsparumas, kuris padeda atsispirti ligoms. Juk jis neprastai ėda, teisybė?

- Aha!

- Taigi taip darysime ir toliau. Dabar tegul bus dar viena injekcija.

Berniukas grįžo po trijų dienų, ir iš jo veido supratau, kad tverte netveria pranešti man nuostabią naujieną.

- Princui smarkiai pagerėjo! Akys ir nosis visai sausi, o ėda kaip tikras arklys! - jis net duso iš susijaudinimo.

Pakėliau šunytį ant stalo. Taip, jis iš tikrųjų atrodė daug geriau, ir aš pasistengiau išlaikyti džiugią nuotaiką.

- Tiesiog puiku, Vesli! - pasakiau, o smegenis man graužė nerami mintis: jei prasidės nervinė ligos dalis, tai būtent dabar, kai šuo tarsi ėmė atsigauti. Nuginiau tą mintį šalin. - Na, jei jau taip atsitiko, tai nebėra jokio reikalo čia vaikštinėti. Bet gerai prižiūrėk Princą, įdėmiai stebėk, ir vos tik pamatysi ką nors neįprasto, tuoj lėk pas mane.

Mažasis driskius spindėjo iš džiaugsmo. Jis koridoriumi ėjo pasistrykčiodamas, o aš iki sielos gelmių vyliausi, kad čia daugiau nei jo, nei Princo nebepamatysiu.

*  *  *

Tai atsitiko penktadienio vakarą, o pirmadienį visa ta istorija man jau buvo nugrimzdusi praeitin kaip malonus prisiminimas. Tačiau kaip tik tą dieną į priimamąjį vėl atėjo Veslis, už pavadėlio vesdamasis Princą. Aš sėdėjau už stalo ir rašiau darbų dienoraštį.

- Kas atsitiko, Vesli? - paklausiau, pakeldamas galvą.

- Jį ima traukuliai.

Nė nepasukęs į apžiūros kabinetą, tuoj pat pritūpiau prie šuns. Iš pradžių nieko nepastebėjau, bet paskui pamačiau, kad jo galva vos vos trūkčioja. Uždėjau delną tarp ausų ir ėmiau laukti. Taip, štai tie ženklai: labai silpni, tačiau nuolatiniai smilkinių raumenų traukuliai, kurių taip bijojau.

- Manau, kad prasidėjo chorėja, Vesli.

- O kas tai?

- Atsimeni, aš tau pasakojau. Kartais ji vadinama Šventojo Vito šokiu. Tikėjausi, kad Princui ji neprasidės.

Berniukas netikėtai pasidarė labai mažas, labai pažeidžiamas. Nuleidęs galvą, jis stovėjo, rankose gniaužydamas naująjį pavadėlį. Prabilti jam buvo labai sunku, kad jis net užsimerkė.

- Vadinasi, jis neišgyvens?

- Kartais šunys ir nuo chorėjos pasveiksta, - tačiau nepridūriau, jog pats esu matęs tik vieną tokį atvejį. - Turiu tablečių, kurios gali jam padėti. Tuoj jų duosiu.

Pripyliau jo delnan saują tablečių su arsenu, kurių daviau ir tam vieninteliam šuniui, įveikusiam chorėją. Aš net buvau įsitikinęs, jog tada padėjo būtent tos tabletės. Beje, jokių kitų gydymo priemonių, šiaip ar taip, vis tiek nebuvo.

Per kitas dvi savaites Princo liga ėjo tiksliai pagal vadovėlį. Viskas, ko taip bijojau, klostėsi negailestingai nuosekliai. Traukuliai nuo galvos išplito iki kojų, paskui Princas eidamas pradėjo kraipyti užpakalį.

Veslis vos ne kasdien atvesdavo jį man, aš kažką darydavau, sykiu stengdamasis parodyti, jog padėtis beviltiška. Tačiau berniukas atkakliai nenorėjo atsitraukti. Jis dar nuoširdžiau nešiodavo laikraščius, imdavosi bet kokio darbo ir būtiniausiai man sumokėdavo, nors aš ir nenorėjau imti pinigų. Paskui jis atėjo vienas.

- Princo neatvedžiau, - sumurmėjo Veslis. - Jis nebegali vaikščioti. Ar negalėtumėte nuvažiuoti ir apžiūrėti?

Sėdau į automobilį. Buvo sekmadienis ir, kaip visada, trečią valandą gatvės ištuštėjo. Akmenimis grįstu kiemu Veslis nuvedė mane prie namo ir atvėrė duris. Nosin trenkė tvankus kvapas. Kaimo veterinarai greit atpranta nuo poniškų jautrybių, bet tąkart mane vis dėlto ėmė pykinti. Ponia Binks, netvarkinga storulė, užsimetusi kažkokį pavidalo neturintį drabužį, su cigarete dantyse skaitė žurnalą, pasidėjusi jį ant virtuvės stalo, tarp krūvos nešvarių lėkščių, ir tik krestelėjo plaukų suktukais, kai mes įėjome vidun.

Guolyje šalia lango knarkė jos vyras, nuo kurio trenkė alumi. Kriauklę, taip pat pilną nešvarių indų, dengė kažkokios žalios apnašos. Ant grindų voliojosi laikraščiai, drabužiai ir įvairūs skudurai, o viską buvo užvaldęs visu garsu paleistas radijas.

Švari ir nauja čia buvo tik šuns pintinėlė, pastatyta kampe. Nuėjau ten ir pasilenkiau prie šuns. Princas iš paskutiniųjų jėgų išsitiesė, jo liesutėlis kūnas be perstojo krūpčiojo, įdubusios akys, vėl pilnos pūlių, abejingu žvilgsniu žiūrėjo tiesiai priešais save.

- Vesli, - pasakiau aš. - Geriau būtų, jei jį užmigdytume.

Jis nieko neatsakė, o klykiantis radijas nuslopino mano žodžius, kai pamėginau paaiškinti. Pasisukau motinos link.

- Ar negalėtumėte išjungti radijo?

Ji linktelėjo sūnui, šis žengė prie imtuvo ir pasuko rankenėlę. Stojusioje tyloje tariau Vesliui:

- Patikėk, nieko kito nebelieka. Juk negalima leisti, kad jis štai šitaip kankintųsi, kol nusibaigs.

Berniukas nė nepažvelgė į mane, jo akys buvo įsmeigtos į šuniuką. Paskui jis pakėlė ranką prie veido, ir aš išgirdau šnabždesį:

- Tegul...

Nubėgau prie automobilio paimti nembutalo.

- Nebijok, jam visai neskaudės, - pasakiau aš, pritraukdamas švirkštą. Ir iš tikrųjų šunelis tik gailiai atsiduso. Paskui jis išsitiesė, ir lemtingieji traukuliai nurimo visam laikui.

- Aš jį paimsiu, Vesli. Gerai?

Veslis žvilgtelėjo į mane nieko nesuprantančiomis akimis, tačiau įsikišo jo motina.

- Paimkite, paimkite jį! Nuo pat pradžių nenorėjau, kad ta šlykštynė čia gyventų! - Ir ji vėl įsikniaubė į savo žurnalą.

Aš greit pakėliau suglebusį kūnelį ir išėjau. Veslis išsekė paskui ir žiūrėjo, kaip atsargiai guldau Princą bagažinėn ant patiesto juodo chalato. Kai užtrenkiau viršų, jis prispaudė kumštelius prie akių ir ėmė visas krūpčioti nuo aimanos. Apkabinau jį per pečius ir, kol jis verkė, prisiglaudęs prie manęs, aš pamaniau, jog, matyt, jam dar niekada nėra tekę štai taip verkti - kaip verkia vaikai, kai yra kas juos paguodžia.

Bet netrukus jis pasitraukė ir ištepliojo ašaras ant murzinų skruostų.

- Tu grįši namo, Vesli? - paklausiau aš.

Jis sumirksėjo ir pažiūrėjo į mane ankstesniuoju niūriu žvilgsniu.

- Ne-a, - atsakė, apsisuko ir nuėjo gatve. Žiūrėjau, kaip jis, nė nepažvelgęs atgal, perlipo per aptvarą ir pieva nubrido upės link.

Nuo to laiko jis nebenešiojo laikraščių ir niekam nebepadėjo apravėti daržus. Manęs daugiau nebekankindavo, bet Veslio elgesys vis žiaurėjo. Jis padeginėjo daržines, jį buvo areštavę už vagystę, o kai sulaukė trylikos metų, ėmė vogti automobilius.

Galų gale jį išsiuntė į specialiąją mokyklą, ir Veslis visiems laikams dingo iš mūsų krašto. Niekas nežinojo, kas jam atsitiko, ir beveik visi jį užmiršo. Tarp tų, kurie neužmiršo, buvo mūsų policininkas.

- Ar pamenate tą vaikinuką - Veslį Binksą? - susimąstęs kartą paklausė manęs. - Antro tokio beširdžio dar nebuvau sutikęs. Mano nuomone, per gyvenimą jis ničnieko nemylėjo! Nė vieno gyvo padarėlio!

- Aš jus suprantu, - atsakiau. - Tačiau jūs ne visiškai teisus. Gyveno toks vienas padarėlis...

 

Vertė Zenonas BUTKEVIČIUS

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"