Paieška Neminint krokodilų...

Neminint krokodilų...

Pasikalbėjimas (belaukiant šv.Kalėdų ir Naujųjų metų švenčių plevenimo) su Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktore Rūta BAŠKYTE.

 

Teko kiek nugirsti, jog praėjusią vasarą atostogas leidote Nepale, kurioje kiek (pamirštant lietuviškuosius gobšus, seiles varvinančius prie vis dar gražiųjų ežerų ir drumstosios Baltijos) „tarėtės“ ir su tokiais mūsų Planetos tvariniais, kaip drambliai. Kadangi tai dideli gyvūnai, gal ir didesnį  prieškalėdinį bei priešnaujametinį pokalbį pradėkime būtent apie juos.

 

Tiesą sakant, drambliai man yra vieni iš mieliausių gyvūnų. Visada turėjau noro juos iš arčiau pamatyti, pažinti. Lankantis Nepale, to pakako. Pirmosiomis dienomis, kai buvojome Karališkajame Čitvano nacionaliniame parke, įsitikinome, jog drambliai yra vietos žmonėms tiesiog kaipo darbo priemonė: ir žemę apdirbant įkinkomi, ir turistai aptarnaujami, ir nešulius, statybines medžiagas gabena... Daugelis vietos gyventojų tiesiog neįsivaizduoja ką be dramblio veiktų. Nuo seno buvo gaudomi šie jauni gyvūnai džiunglėse, dresuojami, kad būtų galima su tais prijaukintais keturkojais įvairius darbus dirbti.

Minėtame nacionaliniame parke įsteigta šių gyvulių ferma. Vien dėl to, kad nebūtų žalojama laukinių dramblių populiacija. Tad mielieji ilganosiai nuo mažens yra pratinami prie žmogaus.

 

Gyvūnų teisių gynėjams taipogi galėtų nosys ištįsti: drambliai išnaudojami ir niekinami...

 

... ir apie karves taip pat galima pasakyti, juk karvė – taipogi kadaise žmogaus prijaukintas gyvūnas.

Kita vertus, Afrikos šalyse daug kur drambliai yra tapę naminiais ar pusiau naminiais. Tie gyvuliai, kurie auginami fermoje, manyčiau, jog laisvėje vargu ar išgyventų...

 

Tataigi... Nebevarysi kokio prijaukinto gyvulio – karvės ar dramblio – į mišką. Tačiau koks prokuroras Jus ne į mišką, o net į Nepalą išginė?..

 

Svajonės pamatyti kitas šalis. Žinoma, pagrindinis tikslas – ne pasimatymai su drambliais, o važiuoti į Himalajus, į kalnus. Teko pakeliauti tikrais Himalajų kalnais. Juos pirmąkart išvydau pernai. Ir tikrai žinojau, kad vėl sugrįšiu. Dabar galiu pasakyti, jog vėl teks važiuoti prie Himalajų. Tai kalnai, kurie tikrai rašytini didžiąja raide, kurie iš tikro yra kur kas daugiau, nei galime įvardinti žodeliu kalnai.

 

Mūsų šviesuolė rašytoja Jurga Ivanauskaitė, ko gero, neatsitiktinai ir yra prasitarusi: jei Himalajai tavęs nepavergė, gal tu nieko ir vertas esi..

 

Aš sau daug kartų esu bandžiusi atsakyti: o kuo tie Himalajai yra skirtingi nuo kitų kalnų? Tačiau ir iš nuotraukų nesunku atskirti Himalajus nuo kitų kalnų. Gal ir gerai, kad važiavome į Karališkąjį Čitvano nacionalinį parką, esantį Nepalo pietuose. Ten – ir lygumų kraštas, tačiau Himalus išvysti kaipo sieną, itin stačius. Važiuoji lyguma, staiga priešais – siena, didžiulė siena. Didingi kalnai. Beje, ir slėniai Himalajuose labai platūs. Ir tarpekliai saviti. Atsiveria tiesiog panoraminiai vaizdai. Gali nuo aukštumos išvysti vaizdą 10-20 km atstumu.

Iki keturių-penkių kilometrų aukščio zonose gyvena žmonės, o aukščiau – turistų, žygeivių trasos.

 

Kiek laiko atseikėjote žygiams po Himalajus?

 

Nepale buvome 18 dienų, iš jų 13 parų praleidome kalnuose. Keliavome.

 

Susivokiu: dvasiai buvo peno, o kojoms?..

 

Buvo ir šioks toks sveikatos patikrinimas. Tenka ir tobulinti, valyti savo fizinį kūną. Net ir dvasiniu, psichologiniu požiūriu vertinant. Išmoksti į viską žvelgti kitaip, perkainoti, dar ir dar kartą vertinti vertybes.

 

Na, o grįžus į Lietuvą gal nutiks ir taip: ateis į Jūsų kabinetą koks naujasis lietuvaitis (siekiantis pramušinėti įvairiausius ledus ir kojomis, ir galva, ir pinigine), tėkš ant stalo kokį „savitą“ namo projektą, visai netinkantį vienai ar kitai saugomai teritorijai. Ir žvelgsite tada į tą naująjį lietuvaitį tarsi nuo aukščiausio Himalajų kalno, ir matysite, jog tasai lietuvaitis tėra suvis nedidelis ir nereikšmingas taškelis... O jei jau taip vaimėsis, tai ir sunkumų Jūsų darbe nebeliks?

 

Tokių minčių mano galvoje tikrai nebuvo... Tačiau kalnuose mintys apie žmogų, kaipo Visatos valdovą, gana greitai išblukinamos. Nes kalnuose jautiesi tikrai dulkele, labai priklausoma nuo gamtos stichijos. Ypač, jei nesi treniruotas, jei, vietinių akimis, esi visai nebloga šaltiena, tiesiog tešliai... Kai pasižiūri į vietinius žmones, kurie kalnuose dar ir apie 100 kg krovinį tempia, susivoki, jog europietis yra labai išlepęs... Tiesa, pradžioje nešikus tapatinome su šerpais, tačiau paaiškėjo, jog šerpai yra tiesiog etninė grupė, gyvenanti kalnuose.

 

Tad kalnuose praleidote lygiai 13 parų. Pirmoji diena – kalnai, paskutinioji – kalnai, vidurys – o kalnai! Ar nepabodo?

 

Atsidūrus Lukšoje, 2,8 km aukštyje, pradėjome kelionę po kalnus. Tai buvo šeštoji buvimo Nepale diena.

 

Tatai... O kokie restoranai laukė, hamakai, supamosios kėdės?..

 

Tik arbatos namai, kur ten kalnuose restoraną pamatysi... Maždaug po šešių parų ir bet koks apetitas dingo. Kalnai tiesiog ėmė gręžti organizmą. Tik vėjas ir reginiai, tolumos. Nakvynės – arbatos namuose. Vietos gyventojai savo namus tarsi yra pavertę svečių namais. Kuo aukščiau, tuo viskas elementariau ir paprasčiau. Kambariai nakvynei yra dviviečiai, gultai – mediniai. Čiužinukas, pagalvė ir nuosavas miegmaišis. Ir viršuje - deganti lempa, tarsi žvakė.

 

Susivokiu, jog buvote tiek dienų vedžiojami po kalnus rūsčiuosius, tarsi ir atgailaujant už nuodėmes Lietuvoje padarytas...

 

Ko gero – taip, nes kasdien tik į penktą aukštą įkopiu, o čia – kasdien kopti aukštyn, vėl leistis, vėl – kopti... Didoka avantiūra...

 

Nebuvau Himalajuose, tačiau bandau memlenti šitaip: nubundi eilinį rytą – kojas maudžia, galvai irgi ne rojus, nes juk deguonies Dievulis ar nebus už nuodėmes kiek paėmęs... Ir rūstauji patsai ant savęs: koks nelabasis į šitą galerą nutrenkė!

 

Kilo ir tokių minčių. Ne vien dėl savęs, nes kitus į tą galerą nuvedžiau. Negalėjau viena važiuoti, reikėjo grupę keliautojų surinkti. Tiesa, man pačiai baisoka kiek buvo pačią pirmą dieną, kai 2,5 val. keliavome iki pirmosios nakvynės vietos. Kas buvo kalnuose, suvokia, ką reiškia ėjimas aukštyn, žemyn... Tačiau trasa mums buvo parinkta tikrai ne kaip kokiems drąsiems alpinistams. Gal todėl nei kojas, nei galvą man tikrai neskaudėjo.

 

Gerieji šerpai  kiek pagailėjo?..

 

Tempą kiekvienas galėjo pasirinkti pagal save.

 

Gal atsirado lietuvaičių grupėje ir tokių, kaip viena moteris, kuri, išėjusi iš Nidos bažnytėlės, po vargonų muzikos koncerto, savo draugui burbėjo: su tavimi dar gal ir draugausiu, o su J.S.Bachu – niekada?!.

 

Tikrai šitaip nebuvo. Gal ne vienas ir nušlifavo savuosius spyglius, nes reikėjo ir patalkinti, ir suprasti vienas kitą. Kalnuose žmogus privalo stebėti tam tikrus ženklus, juos suvokti.

 

Vis tiek pamanau, jog visą dieną kopiant ar leidžiantis mėlynosios akys, mylėjusios kalnus, ar nepapilkėja?

 

Turiu pasakyti, jog buvo ir dvi dienos aklimatizuotis. Tad pavyko dar ir matyti: kalnai iš tiesų buvo gražūs. Norėjosi dažniau ne eiti, o sustoti ir grožėtis. Mat koks viršūnių užkariavimas ar kokie sportiniai atskyriai tikrai manęs nedomino. Norėjosi pajausti kalnus, pamatyti jų grožį, pabūti toje stichijoje dalelyte. Ant vienos iš viršūnių stovėdami ir Everestą matėme.

Aišku, dešimties žmonių Lietuvos grupėje daug bendravome. Tiesa, vieni kitus kiek pažinojome ir prieš kelionę, nemažai kalbėjomės ir apie pasirengimą žygiui į Himalajus. Buvome ir kalnuose esančiame budistų Tenbuči vienuolyne. Dalyvavome pamaldose, buvo įdomu.

Karališkajame Čitvano nacionaliniame parke esančiame informaciniame centre susipažinome ir su vietos gamtinėmis, kultūrinėmis, istorinėmis vertybėmis, žmonų papročiais, namų apyvokos reikmenimis.

Susipažinome ir su įvairiomis Everestą įveikusių alpinistų istorijomis, rekordais.

Teko pabendrauti ir su vietos gyventojais, kurių dauguma mielai diskutuoja, kurių, sakyčiau, dar nėra „iškvėpinusi“ civilizacija.

 

Gal kas iš Nepalo patirties atrodo panaudotina, įdiegtina ir Lietuvos saugomose teritorijose, kuriose – tik kai kurios kalvelės?..

 

Lietuvos saugomų teritorijų maršrutuose trasos, sakyčiau, yra pernelyg ilgos, vargu ar kas tiek nori keliauti. Būdama Himalajuose, būdama ir Prancūzijoje suvokiau, jog eko žygis yra ne vien ekologinis, o ir ekonomine prasme vertinamas. Galėtume savo saugomose teritorijose žmonėms pasiūlyti maršrutus su kai kuriomis galimybėmis nakvoti. Kad ir palapinėse. Juk žygeiviai norėtų keliauti gal net dvi savaites, o ne kelias valandas. Tiesa, Lietuvoje esama nedaug teritorijų, kuriose papuoli į ekstremalias gamtines sąlygas, tačiau kai ką taip pat galima išnaudoti.

Patraukė Himalajuose ir požiūris į atliekas. Prie visų trasų yra didžiulės dėžės atliekoms. O keliaujantys į Everestą sumoka didžiulį užstatą, kuris gražinamas, kai atliekas alpinistas pargabena atgal. Kita vertus, keliauja ne tie, kurie iš savojo džipo neprisiverčia išsiropšti.

 

Himalajai, be abejo, didinga... Tačiau mes pokalbį pradėjome apie didelius gyvūnus. Ar draugaujant su jais neteko patirti kokio nelauktojo krikšto apeigų?..

 

Drambliai man buvo geri. Nors ir „nužėrė“ nuo savo nugaros į upę, kurioje, kaip paaiškėjo vėliau, būta krokodilų. Gal jie nuo dramblių kiek nutolsta...

Šiaip jau mūsų drambliukas buvo tikras gerietis. Sąžiningai vykdė tik dresuotojo komandas.

 

Ir kokią svajonę tas didis dramblys galėtų Jums įgyvendinti, tarkime, Kalėdų ir Naujųjų metų proga? Na, jei jau nesate egoistė, tegu tas dramblys dovanas neša visai šalies saugomų teritorijų sistemai.

 

„Galėtų dar nunešti į kokią egzotinę šalį...“ – taria Rūta Baškytė, ilgai žvelgdama į juodus debesis, pakimbančius virš automobilio, riedančio Žemaitijos link. Sakau Rūtai ir „Žaliojo pasaulio“ palinkėjimą: tegu saugo drambliai ir Lietuvoje bent nuo mūsų šalies politinių krokodilų!

 

O!.. Krokodilams tikrai simpatijos nejaučiu!

 

Suprantu, suvokiu Jūsų, kaipo vegetarės, šiokį tokį krokodilų smerkimą... Tuo labiau, jog Lietuvoje tikrų krokodilų buveinės vietų niekas kol ir neįvardijo... Kol koks didysis atšilimas neprasidės...

 

Postringavimų kelio link vedė žurnalistas Augustas UKTVERIS.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"