Paieška Lankydavo medžius, biteles...

Lankydavo medžius, biteles...

Vytautas LEŠČINSKAS

 

„Kūčių, Kalėdų dienos – tai būrimų metas“, - primena etnologė, Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos vyriausioji specialistė Nijolė BALČIŪNIENĖ

Kūčių vakarą sustiprėja visos magiškosios jėgos. Kūčių naktį išnyksta riba tarp šio ir ano pasaulio, tarp gyvųjų ir mirusiųjų, tarp žvėrių, paukščių, medžių...

 

Su gerumo jausmu širdy

 

Viskas, pasak Nijolės Balčiūnienės, mūsų protėviams buvo vientisa, viskas gyva. Ir medis, ir gyvulėlis tvarte, ir vanduo šuliny, kaip ir žmogus – visa, kas yra gamtoje, lyg gyveno vienoj būty, vienoj plotmėj.

„Štai tėtis eidavo Kūčių naktį prie tvarto ir mus, mažas savo dukreles, vesdavosi, kai jį prašydavom, nes vienos eiti bijojom, - prisiminė savo vaikystės akimirkas etnologė. – Tėti, sakom, norime paklausyti, kaip gyvuliukai kalba!“

Prieinam prie tvarto, prikišam ausį.

„Ilgai stovėti negalima, - sako tėtis. -  Kiek pasiklausykit ir greit bėkit trobon.“

„Aišku, išgirsdavom tik, kaip karvės mūkia, avinukai bliauna, kitų gyvulių balsus, bet ir tai atrodė tą vakarą lyg kažkaip nepaprasta, kitaip nei kasdien, - pasakojo Nijolė Balčiūnienė. - Reikia gyventi toje terpėje, tada gal ir pajusi, ką gyvuliai nori pasakyti... Ir mama, ir tėtis, prisimenu, dar sakydavo, kad ir vanduo šuliny virsta vynu tą naktį. Atsimenu, kai Kūčias valgydavom – mama buvo labai gera šeimininkė, tad priruošdavo visko: ir žuvies, kurios tėtis prigaudydavo Dubysoj, ir silkės, taip pat riešutų, obuolių, pupelių, pupų – viskas iš savo daržo, taip pat būtinai – medaus. Ir dar mama darydavo tokį apeiginį valgį – kūčią. Tai pats svarbiausias valgis – tarsi protėvių maistas, skirtas kartu su jais valgyti. Kūčia būdavo pagaminta iš grūdų, riešutų ir medaus. Galima dėti ir ne vienos rūšies grūdų: miežių, kviečių, rugių, žirnių, pupų, aguonų, kanapių ir, žinoma, medaus. Be to, mums, vaikams, labai įdomu būdavo, kaip mama kepdavo labai skanius pyragus, bandeles, kūčiukus, kuriuos šližikais vadindavom. Tėvelis buvo malūnininkas, taigi baltų miltų visada turėjome. Taip pat patikdavo aguonas malti. Trindavom jas gal po dešimt kartų, kad pienas būtų baltas. O aguonų irgi užsiaugindavom savo darže. Užpildavom iškeptus kūčiukus saldžiu, cukrumi prisotintu aguonpieniu – tai jau būdavo tiesiog persivalgymas. Reikėdavo paragauti visų dvylikos ar net daugiau ant stalo sudėtų Kūčių patiekalų“.

 

Tvoros apkabinti, į avilius pabelsti

 

Kaip prisimena Nijolė Balčiūnienė, ne mažesnių įdomybių Kūčių vakarą būdavo ir po nepaprastos vakarienės.

„Kai pavalgydavom, tėtis sakydavo: jei norite burtų, prineškit malkų. Taigi privelkam malkų – darbą padarom, o numetusios glėbį skaičiuodavom kiek atnešėm, porinį skaičių ar neporinį.  Paskui einam tvoros apkabinti – kiek kuri žaginių – porinį ar neporinį skaičių apims. O mes buvom trys dukros: taigi, kiek žentų tėvams galima laukti. Klausydavom iš kur šunys loja, gal iš tos pusės piršliai atvažiuos... Žiemos tada būdavo gilios, sniego daug. Mano vaikystėje, paauglystėje visada Kūčios, Kalėdos būdavo su dideliu sniegu. Tad ir prie tvoros kartais neprieidavom, norėdamos apkabinti ją, nes visa būdavo užpustyta. O jau Kalėdų rytą tėvas visada prakasdavo naujus takus – prie šulinio, prie tvarto, iki vartelių, išeiti į kelią. Dar eidavom su tėveliu aprišti medžių. Tai labai senas paprotys – aplankyti medžius, aprišti, kad kiškiai nenugraužtų. Kartu su tėčiu apeidavom visą sodą, aplankydavom kiekvieną obelį, kiekvieną medį. Tėtis mums dar liepdavo purtyti šakas. Nesupratome tada, kodėl purtom; svarbu, kad sniegas nuo šakų krisdavo ir mums buvo smagu išdykauti. O, pasirodo, tai yra taip pat labai labai senas paprotys: taip daroma, kad kitais metais derlius būtų geresnis. Vienu metu mano tėtis turėjo bites. Jam jos niekada negeldavo. O kai senelis, motinos tėvas, turėjo bites, irgi eidavo jų lankyti. Mat bitutes aplankyti, su jomis pasikalbėti, pabūti, pabelsti į avilį, kad kitą vasarą medaus daugiau prineštų – įdomi to ramaus, tamsiojo metų laiko iš tolimos praeities atėjusi tradicija. Kūčių vakarienė – pati iškilmingiausia taip pat būdavo mano vaikystėje. Tėvas atneša šieno, ant stalo pakloja; ant jo tada tiesiama balta staltiesė. Sudedami visi valgiai, ne mėsiški ir ne pieniški, pagaminti daugiausia iš savo augintų augalų. Uždegama žvakė. Be to, tą vakarą, prieš vakarienę, prisikaitinę vandens, būtinai visi nusiprausdavome kubile. Kitur žmonės į pirtis eina, bet mūsų kaime pirčių nestatė – gal kad Dubysos upė tekėjo šalia, tad vasarą joje kas norėjo maudėsi, o kitais metų laikais maudydavosi kubiluose. Taigi prie Kūčių stalo žmonės sėsdavo nusiprausę, kad jaustųsi švarūs visais atžvilgiais, šventiškai nusiteikę, be pykčio, su gerumo jausmu širdyje. Ir geresniais drabužiais apsivilkdavo.“

Suprantama, Kūčių vakarą orus spėdavo, pranašaudavo, burdavo. Atseit, koks gruodis bus, tai toks – ir birželis. Jei kąsniais snigs, pupos derės. Merginos (ir ne tik jos) tą naktį bėgdavo į lauką ir klausydavosi, iš kurios pusės šunys loja – vadinasi, iš ten atvažiuos piršliai. Prisigalvodavo jaunimas ir kitų pramogų bei burtų. Pavyzdžiui, Kūčių vakarą žvelgdavo į vandenį, kad jame pamatytų savo atvaizdą, taip pat liedavo ištirpintą vašką į vandenį ir žiūrėdavo, kokia figūra iš jo susiformuos, į ką iš pažįstamų vaikinų panaši bus – už to mergelė ir ištekės, arba šiaip koks vaizdas susidarys, iš kurio bus galima spręsti, kas tavęs laukia ateityje. Kad vaikai geriau augtų, juos apsiberdavo grūdais. Burdavo ir iš savo šešėlio; spręsdavo, į ką jis panašus. Ir net dainose minimas elnias devyniaragis eidamas gerti vandens, žiūrėdavo į jame atsispindintį savo atvaizdą.

 

Atneša namams skalsos

 

Prie Kūčių stalo sėsdavo Vakarinei žvaigždei suspindus. Yra daug šaltinių, kuriuose užrašyta, jog kadaise šeimininkas, pasiėmęs duonos kepalą ar dubenį su kūčia tris kartus apeina aplink savo trobą – apsivilkęs švariais baltais marškiniais, kaip senovėjo koks žynys ar išminčius, o paskui beldžiasi. Į duris. Tad viduje šeimininkė klausia: kas ten? Šeimininkas atsako: „Tai aš, Dievulis, su kūčele atėjau. Priimk mane“. Tada atidaro duris, sodina prie stalo, šeimininkas dalija kūčią arba duoną laužia. Vėliau jau tik duoną, kurios duodavo kiekvienam Kūčių dalyviu, ir visi valgydavo.

„Manoma, kad tas daug kur ilgai išlikęs, etnografų aprašytas paprotys simbolizuodavo atėjusius protėvius, su duona kartu atnešusius namams skalsos – kad šeima visus metus turėtų pakankamai maisto ir kad derlius būtų geras, - sako etnologė. – Tai irgi buvo ryšys su protėviais, su vėlėmis. Šeimininkas padėkodavo visiems seniesiems dievams, o ypač Žemynai. Yra išlikusi ir maldelė: „Žemynėle, žiedkėlėle, pakylėk mūsų rankų darbus...“ Tada nuliedavo šiek tiek alaus ar giros. Yra ir daug kitų maldelių, kurios Kūčių vakarą buvo kalbamos. Dar kas įdomu: šeimininkas, aplankęs sodo vaismedžius, vaiskrūmius, avilius, prieš sėsdamas prie stalo, netgi duris pravėręs kartu valgyti kviesdavo ir vėją, ir šaltį, ir bitutes. Tarsi nebuvo skirtumo tarp gyvų ir negyvų gamtos objektų, reiškinių – visi reikšmingi, visi reikalingi. O ugnis – tai daug žvakių, paskui – balana, kuri būdavo beržinė ar kokio kito medžio. Ji labai ilgai turėdavo degti. Ją uždegdavo židinyje ir stengdavosi, kad neužgestų visą vakarą. Paprotys deginti balaną atsirado prieš šimtus metų. Ir dabar per mūsų, romuviečių, Kalėdoms skirtą šventę, duodame dalyviams balanėlių, kad jas sudegintų ugnyje: tai simbolizuoja visokio blogio – blogų minčių bei ketinimų, taip pat nelaimių – sudeginimą, pašalinimą. Tuo būdu lyg ir išsivalo, skaistėja žmogaus dvasia. Tas balanos deginimas yra labai seno tikėjimo atšvaitas. Netgi seno kelmo, vadinamojo blukio vilkimas per kaimą ir jo sudeginimas gale kaimo, taip pat reiškia viso blogio, nelaimių nuvijimą. O ugnies per visus šventvakarius apskritai žmonės stengdavosi negesinti. Ji pati turėdavo užgesti. Ugnies vaidmuo mūsų protėviams buvo labai įdomus ir svarbus.“

 

Ir atvažiuoja šventa Kalėda

 

Tuo tamsiuoju laiku būdavo dainuojamos gražios dainos.

Nijolė Balčiūnienė primena, jog ypač svarbus buvo ir Kalėdos įvaizdis, kuris – tarsi saulė. Pavyzdžiui, yra žinoma daina:

Tai atvažiuoja šventa Kalėda

Gelažių ratais, šilko botagais

Leliumai Kalėda, Kalėda...

Taigi Kalėda jau tarsi kokia moteriškė sėdi ratuose ir dangumi rieda. Ir tarsi moteris dainose apdainuojama, o paskui vėl lyg virsta saule. Saulė minima ir daugelyje kitų dainų. Štai viena iš žinomiausių dainų: „Kalėdų rytą rožė pražydo“. Joje rožė – tai sugrįžtanti saulė. Rožė pražydo – reiškia: saulė patekėjo.  

Be to, mūsų protėviams per Kalėdas ypač svarbus buvo elnio įvaizdis. Apie elnią devynaragį sukurta bene pati gražiausia ir pati archaiškiausia Kalėdų giesmė, apdainuojanti tiesiog visą Pasaulio medį:

Tai ir atbėga bistrus elnelis,  

Leliu Kalėda, Kalėda.

Bistrus elnelis devyniaragis,

Leliu Kalėda, Kalėda.

Ant devinto rago

Kavoliai kabo

Leliu Kalėda, Kalėda.

Ir apdainuojama visa, ką tas elnias išvysta, kas dar ant to rago kabo. Pasak etnologės, elnio totemas yra be galo reikšmingas; daug kur kitur mitologijoje galima rasti elnio vaizdą. Yra žinoma, jog žmonės, siekdami, kad neišsilietų Neris, jos vandeniu plaukti paleisdavo elnio galvą. Tai turbūt būdavo sumedžioto elnio galva, o vėliau gal tik kokia iškamša ar lėlė. Manoma, jog elnias yra to virsmo – perėjimo iš tamsos į šviesą – nešėjas. Jis stiprus, galingas – vos ne ant ragų saulę atneša. Elnias – tai vienas iš archaiškiausių mitologinių įvaizdžių, primenantis seniausias lietuvių kalendorines tradicijas.  

Taigi sugrįžo saulė, ėmė kilti... Dar toks yra dainose minimas įvaizdis – juodas, kudlotas:

O ir atvažiavo juodas, kudlotas,

Aleliumai rūtele,

Juodas, kudlotas.

Juodas kudlotas, jaunas, nežinota...

Geleže kaustytas...

Viržiais viržytas...  

Tas juodo, kudloto įvaizdis yra prosenovinis – lyg tai būtų gero derliaus dvasia, turtas, skalsa. Atėjęs jis iš lietuvių tautos istorijos glūdumų.

„Kai mes, romuviečiai, šią dainą dainuojam, uždedam vienam apeigų dalyviui specialią kaukę“, - aiškina etnologė.

 

Tikros žiemos metas

 

Paskui saulutė vis aukštyn, aukštyn – pamaloninta, gražiai apdainuota, pagerbta; protėvių dievai paminėti, bendras valgymas su vėlelėmis įvyko; tada įsiviešpatauja darna ir prasideda šventvakariai, kurie tęsiasi iki Trijų karalių. Beje, mūsų protėvių laikais penktą dieną po Naujųjų metų taip pat būdavo valgomos kūčelės. O Kalėdų maistas būdavo kitoks negu per Kūčias; su riebiais valgiais, su mėsos patiekalais, pavyzdžiui, šiupinys su kiaulės uodega. O per Naujuosius metus buvo valgomos sočiosios, riebiosios Kūčios; po penkių dienų – dar vienos kūčelės. Štai tada ir pasibaigdavo Kalėdų metas bei visi šventvakariai.

„Yra liudijimas iš septyniolikto amžiaus, jog šventvakariai prasidėdavo Kalėdomis. Pavyzdžiui, 1618 metų vieno užsienio keliautojo pranešime teigiama: „Per dvylika vakarų po Kalėdų lietuviai ilsisi, nedirbdami jokių darbų; jaunimas linksminasi. Šventvakariai baigdavosi sausio šeštą dieną kūčelėmis...“ Per tą laiką saulutė jau būdavo gerokai pakilusi. Vieni sakydavo: per gaidžio pėdą, kiti – tiek, kiek avinas nušoka ir panašiai. Tada pereinama į žiemos ciklą: pasitinkamas viduržiemis, pusiaužiemis. Sausio dvidešimt penktą dieną meška verčiasi ant kito šono, barsukas išlenda apsižvalgyti, ar verta toliau miegoti, ar ne. Paskui, vasario antrąją-trečiąją – Perkūno diena, o netrukus jau ir Užgavėnės“, - pokalbio pabaigoje trumpai apžvelgia žiemos ciklą Nijolė Balčiūnienė.

 

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"