Paieška Kas suskaičiuos metų turtą?..

Kas suskaičiuos metų turtą?..

Selemonas PALTANAVIČIUS

 

Apsisuko gamtos metų ratas...

Gyvename tamsiausių naktų, trumpiausių dienų metą. Tačiau nieko blogo neįvyko - sugrįžtame ten pat, kur buvom praėjusio gruodžio gale, tik vienu ratu aukščiau. O šviesa yra kažkur čia pat, visai netoli, ir mes žinome, kad sulauksime jos net nelaukdami. Tačiau mums šviesos labai reikia ir jos visi tikimės: nors blyškios geltonos saulutės, nors paraudusio dangaus pakraščio ar baltu sniegeliu pražilintos dienos.

Gamtoje nebūna stebuklų, joje viskas paklūsta seniems kaip pasaulis ir pasauly patiems teisingiausiems dėsniams. Todėl tamsiojo metų laiko negalime vadinti nelaime, o sugrįžusios saulės – vieninteliu visų mūsų išsigelbėjimu.    Yra dar daug kitų dalykų, labai svarbių mums. Vienas jų dabar – surasti ramybės valandėlę ir apžvelgti visą besibaigiančių metų palikimą. Kaip nebūtų keista, bet nerimstančiame lėkime, skubėjime daugelis mūsų šiuo metu jau neatsimena, koks buvęs šių metų pavasaris, vasaros pradžia, tuo labiau – praėjusi žiema, ką jie mums nešė gera ir ne tik gera. Daug ką dar galima atkurti, prisiminti pagal vienus ar kitus įvykius. Tačiau kaip    greitai viskas keičiasi, kaip lengvai pasimiršta...

Taigi – ar pamenate praėjusį sausį – tokį nežiemišką, veikiau – pavasarišką. Tada pavasariškai giedojo zylės, grojo geniai ir susigundę šiluma ėmė vegetuoti augalai. Labiausiai šiluma buvo paveikusi lazdynus – sausy jų žirginiai išspuro, iš jų byrėjo žiedadulkės. Kai vasario pradžioje stojo tikrai žiemiški orai, paukščiai nutilo, o lazdynų žirginiai susivijo – sakėme, kad jie nušalo, kad tais metais iš jų nieko gero nelauk. Tačiau užbėgant laikui už akių galime pasakyti, kad vasaros gale riešutų derlius buvo kaip reta. Še tau – ir tikėk tokiais ženklais!

Pernykštė žiema truko visai neilgai – nuo vasario pradžios iki pabaigos. O po to stojo pavasaris - be jokių ypatingų žiemos sugrįžimų, be vėluojančių paukščių. Gal todėl jiems užteko laiko viskam – ir dailiam giedojimui, ir anktyvoms dėtims. Kai kurie sparnuočiai perėjo beveik 2 savaitėm anksčiau - sakytum, lyg žinojo, kad pati gegužės pabaiga ir birželio pradžia bus baisiai karštos. Tų poros savaičių karštis tiesiog alino ir žmones, tačiau gamtai iš esmės nieko nepadarė – užteko drėgmės, niekas neišdžiūvo, nesumenko žydėdamas. Vasara buvo puiki, tačiau kai kada taip trūko    saulės ir šilumos. Tačiau sakyti, kad ji grėsė sausromis, potvyniais – negalima. Tiesa, kai kur (kad ir Suvalkijoje)    po lietų vanduo ilgai laikėsi laukuose, o tuo suskubo    pasinaudoti uodų patelės. Greitai šiame sekliame drungname vandenyje išsiperėjo tiek uodų, jog kai kur greitai dingdavo noras uogauti ar ilsėtis. Tose pat balose prisiglaudė pulkai didžiųjų baltųjų garnių – šie paukščiai Lietuvoje tampa vis dažnesni. Ne tik rudens poilsio metu – šiemet dvejose kormoranų ir pilkųjų garnių kolonijose perėjo ir apie 10 jų porų.

Lizduose užaugo po 2–3 baltųjų gandrų jauniklius, kaip nekeista – jie visai neskubėjo išskristi. Beveik visi gandrai pasitraukė tik paskutinę rugsėjo savaitę. O kiti paukščiai taip pat neskubėjo – žieduotojai pamaryje ir Kuršių nerijoje vis laukė jų ir ... nesulaukė. Dėl nežinomų priežasčių rudeninė migracija buvo labai silpna. Keisčiausia tai, kad vasaros gale beveik visai nemigravo devynbalsės, nendrinukės. O gal jos pasirinko kitus kelius? Gal – labai nukentėjo šaltą vasarą? Kad taip galėjo įvykti, liudija suomių ornitologų pranešimai – čia vasara buvo labai lietinga ir šalta, daugelio paukščių (net paukštvanagių) lizduose jaunikliai neišaugo.

Tačiau ruduo ne ką pataisė ornitologų nuotaikas – šiemet Ventės rage sužieduota tik 50 tūkstančių paukščių, kai paprastais metais jų būdavo suženklinama apie 100 tūkstančių.

Kaip jau minėjome – lazdynai derėjo puikiai, o didelėje Lietuvos dalyje sodai buvo tušti: obelys „ilsėjosi“ po šaltos žiemos, pažeidusios žiedinius pumpurus. Tiesa, gamtoje buvo nemažai šermukšnių, ziboldo obuoliukų, gudobelių vaisiukų, todėl tikėtasi iš šiaurės atlekiančio didelio kiekio svirbelių. Bet ir vėl – jie atskrido, tačiau visai retais pulkeliais, negausūs.

Ruduo nepadovanojo grybų tiltų. Teks prisiminti, kiek jų buvo pernai ir Kūčioms baravykų ieškoti iš senų atsargų. Tik jau vėlyvą rudenį kai kas smėlynuose rinko žaliuokes ir pelkėse nuo kupstų braukė raudonas spanguoles. Ruduo buvo gražus – spalvotas, be šalnų, tad lapai nukrito jau gerokai po Visų šventųjų. Tai Lietuvoje būna ne taip dažnai.

Po to matėme šiek tiek sniegelio, vėliau virtusio vandeniu, o dar po to pasibedė žiemos metas. Tik – ne pati žiema. Matyt, šiemet jos dar neregėsime. Bent jau – tikros, baltos ir šaltos. Tačiau manykime, kad ji savo jėgas taupo kitiems metams, ir nuo sausio pražios parodys ką gali. Ne taip ilgai liko laukti – sulauksime ir pamatysime.

Štai kokie buvo tie metai. Kiekvienam jie atnešė ką nors gera. Tačiau tai prisiminti – jau kiekvieno reikalas.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"