Paieška Pralįsti pro kaminą su... makaronais?

Pralįsti pro kaminą su... makaronais?

Kai vaikeliams reikia kalėdinės pasakos

Vacys PAULAUSKAS

Senų seniausias Kalėdų senelis

 

Gyveni žmogau, skaičiuoji metus ir visą laiką kažko lauki. Įsižiebusi ketvirtoji advento žvakelė savo plazdančia ugnele primena – iki Šventų Kalėdų liko vos kelios dienos. Ir nors seniai šventinę nuotaiką kuria tviskantys prekybos centrai ir triukšmingos miestų aikštės, tikroji šventė į mūsų namelius ateis tik tada, kai susėsime prie Kūčių stalo. Gaila, tačiau realybė tokia, kad Kalėdas šventomis mažai kas bevadina. Jų tikroji prasmė iškreipta, nuvertinta ar... iškvėpinta vartotojiškuoju substratu.

Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų visada nekantriai laukia vaikai. Papuošta eglutė ir dovanos ilgai išlieka atmintyje, ypač jei tos dovanėlės gautos iš Kalėdų arba Naujųjų metų senelio rankų. Daug metų man teko tas dovanas dalinti ir džiuginti vaikus. Tai nėra toks paprastas darbas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, tačiau jis labai reikalingas.

 

Nuo akvariumų prie eglutės

 

Viskas prasidėjo labai seniai, kai prie Kūčių stalo susėsdavom užsidangstę langus, o šventiniai renginiai įgaudavo pagreitį belaukiant Naujųjų. Pradėjus mūsų mažąją leisti į Šilalės vaikų lopšelį darželį, susidraugavau su šios įstaigos kolektyvu. Vaikų grupėse stovėjo akvariumai, padėjau juos prižiūrėti. Kartą pasikvietė mane darželio vedėja ir sako: „Pagelbėk, šventės ne už kalnų, o mes neturim Naujųjų metų senelio. Pernai aprengėm vieną auklėtoją. Viskas būtų neblogai, tačiau nei šis, nei tas, kai senelis kalba moterišku balsu. Tu mokytojas, vyras, tau tikrai nebus sunku. Mes viską turim, būk geras, sutik.”

Porą dienų galvojau ir, kai dar kartą paprašė, – sutikau.

Pirmus metus labai jaudinausi, vėliau didelio sunkumo nebuvo. Mokykloje man taip sudėliodavo tvarkaraštį, kad dvi dienas iš eilės galėjau skirti darželiui. Muzikos mokytoja ir kiekvienos grupės auklėtoja supažindindavo su vaikų paruošta programa. Aš turėdavau laiku įeiti ir pasakyti savo paties sukurtą pasisveikinimo kalbą. Toliau viskas vykdavo pagal aptartą scenarijų ir baigdavosi dovanėlių dalijimu. Tvarka, kai tėvai savo vaikams supirkdavo skirtingas dovanas, man rodėsi ne pati geriausia. Tapo daug smagiau, kai visos mergytės gaudavo vienas dovanėles, o berniukai – kitas, tačiau irgi vienodas.

 

Puošnus ir tikras

 

Dvyliką metų bendraudamas su darželinukais įgavau patirties ir supratimo, ko reikia vaikams, jų tėveliams, darželio personalui ir man pačiam. Žavėjo visų bendros pastangos prilyginti vaikų šventę pasakai, kurioje ir senelis turėjo būti pasakiškai gražus ir tikras. Ypatingas dėmesys buvo skirtas aprangai. Riestanosiai batai, kelnės, puošnus apsiaustas, tvarkinga barzda ir ūsai, baltos pirštinės, graži kepurė ir prie viso to priderinta lazda ir dovanų maišas vaikams rodėsi pasakiškai tikroviški ir tokie mieli, kaip ir jų pačių sukurti šventinio vakaro personažai.

Atėjęs grimuotis ir apsirengti drabužėlius rasdavau labai tvarkingus ir išlygintus. Pora moterų padėdavo man tapti gražiu. Prieš išleisdamos pas vaikus iš visų pusių apžiūrėdavo, ar viskas tvarkoje: ar nesusisukusi apsiausto juosta, ar gerai paslėpti po kepure mano tikri plaukai, ar nesimato ko nors, kas pasufleruotų vaikams, jog į jų pasaką įsibrovė apsimetėlis. Mūsų darbo įvertinimas buvo miestelyje tarp vaikų sklindančios kalbos, jog pasitaiko senelių netikrų, tačiau darželinukus visada aplanko tikrasis.

 

Nauji apdarai

 

Metai iš metų naudojami drabužiai susidėvėjo. Mat ne aš vienas jais naudojausi. Darželiui dažnai juos tekdavo skolinti svetimiems kolektyvams, iš kurių šis apdaras parkeliaudavo reikalingas valymo ir remonto. Taigi, buvo nutarta, mane išmatavus, siūdinti naują kostiumą, - be manęs paties niekam jo nebeskolinti. Pagalvojus apie barzdą, tapo aišku – prie naujo puošnaus apdaro ji netiks. Tada darželio vedėja nuvažiavo į Klaipėdos dramos teatrą ir užsakė naują. Naujus rūbus Šilalės buitinis kombinatas pasiuvo greitai, o barzda turėjo būti tik metų pabaigoje, prieš pačias šventes. Tuo metu darželyje pats darbymetis, taigi vedėja į Klaipėdą barzdos parvežti išsiuntė savo paauglę dukrą. Ši sugrįžo nusiminusi, nes buvo visai be reikalo išbarta. Atlikusi užsakymą, moteriškė pasipiktino, kodėl, jos manymu, atvyko piemenė. Sakė, ji visus metus dygsniavusi šią gražią barzdą ir nesupranta, kaip rimta moteris nerado laiko atvykti pati ir jos darbo įvertinti. Pamačiusi, jog jaunėlė be jokių ceremonijų jos kūrinį kiša į kelioninį krepšį šalia kitų savo daiktų, meistrė neteko amo ir vos mergaičiukės neišvijo be nieko. Tik vėliau, išsakiusi visus priekaištus, labai savo darbą mylinti moteris atsinešė dėžę, viską pati supakavo, surišo ir, prisakiusi, kaip kelionės metu tą dėžę laikyti, išlydėjo pro duris.

Naujoji barzda išties buvo puiki. Prie jos radome kruopščiai padarytus antakius ir net klijus jiems priklijuoti. Atėjęs rengtis iš ryto ir po vaikų popietinio miego, barzdą visada rasdavau susuktą ant ,,bigudukų”. Išleista ji krito gražiomis garbanomis ir atrodė labai tikroviška. Taigi, viskas buvo daroma vaikų džiaugsmui ir šventinei nuotaikai sukurti.

 

Darbo vis daugiau

 

... Kiekvienais metais mano veikla plėtėsi. Gal todėl, kad nemokėjau atsisakyti, tekdavo dalyvauti įvairiose eglutėse. Vienos pavykdavo geriau ir patikdavo, kitos būdavo „iš reikalo“. Visada be didelio entuziazmo vykdavau prie miesto eglės. Pati pradžia dar būdavo lyg ir nieko, o vėliau tas chaotiškas saldainių dalijimas arba net jų mėtymas į minią renginį sumenkindavo ir niekais paversdavo gražius organizatorių sumanymus.

Vieną kartą mane priprašė aplankyti namo, kuriame gyvenome, vaikus. Bendrauti su vaikais visada malonu, bet, kai  suaugusieji  pradeda linkėti sveikatos, tenka sprukti pro duris, kitaip iki paskutinio buto tos sveikatos gali neužtekti. Pabandžiau to „malonumo“ vieną kartą ir supratau – šiam darbui esu per silpnas.

 

Užaugo  pagalbininkė

 

Dukra jau buvo pradėjusi lankyti mokyklą, kai pastebėjau, jog ji  gerai įsiminusi „tikrojo“ senelio sakomas eiles. O čia, kaip tyčia, sumanė eglutę vaikams surengti žmonos darbovietės profsąjunga. Atsisakyti pagelbėti negalėjau. Tik pamaniau, jog būtų neblogai, jei dukrytė man padėtų. Atimti iš vaiko pasakos nenorėjau, todėl ji, Batuotas katinas, gavo senelio Šalčio laišką su prašymu, išmokti scenarijų ir padėti pravesti renginį. Kai mane atvežė su mašina, dukrelė pasitiko ir aš pirmą kartą kartu su ja išėjau pas vaikus. Renginys pavyko puikiai, nes mano vaikas ir šį kartą manęs nepažino. Skaudus nusivylimas įvyko lygiai po metų. Dukra turėjo deklamuoti eilėraštį montaže prie miesto eglės ir tai pasakė už save vyresnei draugei. Iš jos ir sužinojo, jog tas „tikrasis“, nuo darželio laikų pamėgtas senelis esu aš. Natūralu, kad vaikas supyko, tačiau mudu greitai susitaikėme. Po to jau turėjau ištikimą pagalbininkę, padedančią vaikams kurti pasaką.

Labiausiai su vaikais mėgau draugauti darželyje, tačiau kartais tekdavo talkinti ir mokykloje. Pradinukams senelis dar reikalingas, o vyresniems tik savotiškas šventės atributas. Čia vienam dirbti neįmanoma, todėl visada prašydavau leisti susirinkti komandą iš pačių kūrybiškiausių vaikų. Dukra ir jos kelios draugės lankė muzikos mokyklą, todėl kartu kurdavom scenarijų. Mūsų pasirodymas pagyvindavo karnavalinio vakaro programą.

 

Nauji rūpesčiai

 

Keliantis gyventi į Vilnių, supratau, kad to bendravimo su vaikais man trūks, ir pradėjau mąstyti, jog dėl viso pikto būtų neblogai turėti nuosavus drabužius. Kažkada mano geroji mama į Šilalę buvo atvežusi nurašytą senio besmegenio ,,balachoną”. Iš jo išėjo pakenčiamas apsiaustas. Žmonos mama pasiuvo kelnes ir padėjo ,,sumodeliuoti” batus. Gražią lazdą pasidariau greitai, o prie barzdos, kokios norėjau, teko ilgai pasėdėti. Išėjo drabužėlis ne firminis, tačiau patogus ir vaikams patinkantis.

Mano triūsas ir Šilalės vaikų darželyje įgyta patirtis nenuėjo veltui. Visur, kur dirbau, pagal galimybes stengiausi padėti. Atsiradus pirmai anūkėlei vėl talkinau – darželyje, klasei mokykloje. Tačiau niekada nebuvau užsakomasis ir dirbantis už suderėtą atlyginimą. Man didžiausias atlygis matyti pasaka besidžiaugiančius vaikų veidus ir bent trumpam padaryti juos laimingus. Dažniausiai tai pavyksta, tačiau yra nutikę ir kitaip.

 

Nesisekė

 

Kartą dalyvavau kalėdiniame vakare socialiai remtiniems vaikams. Jie buvo susodinti kavinėje prie vaikiškomis vaišėmis padengtų stalų. Organizatoriai ir aš galvojome: vaikai tikrai bus laimingi, tačiau jie sėdėjo baikštūs ir susigūžę. Ko gero, jie visi į tokią aplinką pateko pirmą kartą - tai juos varžė. Neatsirado tarp jų nė vieno, mokančio pasakyti eilėraštį ar padainuoti dainelę. Šokti mums sekėsi sunkiai ir visos mano bei organizatorių pastangos išjudinti ir pralinksminti tuos vaikelius norimo rezultato nedavė. Pasivaišinę jie nenuleido akučių nuo dovanų prikimštų maišų ir tarytum sakė, ko tu, nematytas seni, lauki, juk mes atėjome dovanų. Kviesdami pagal sąrašus, tas dovanas padalijom. Kiekvienas gavo po didelį sunkų maišą. Aš pradėjau: galvoti, ko ten tiek prikrauta. Sužinojęs dovanų turinį neapsidžiaugiau. Pasirodo, šalia kelių saldainių ir žaisliuko vaikai gavo aliejaus, miltų, makaronų, cukraus ir kitokių labdaringų produktų. Aišku, labai gerai, kad bent per didžiąsias  šventes prisimenamos socialiai remtinos šeimos. Bet kaip būtų puiku, jei mūsų šalyje to skurdo neliktų ir vaikai nejaustų pažeminimo nors Kalėdų proga...

 

Netikras ir senas

 

Kiekvienais metais, šventėms pasibaigus, sutvarkau savo rūbelius ir pagalvoju – jau užteks, šiemet buvo paskutinis kartas, kai dirbu ne savo darbą. Praėjo tie laikai, kada senelio reikėjo ieškoti su žiburiu. Dabar tuo užsiima aktoriai ir kiti profesionalai, o šalia programų vaikams visiškai nevaikiškai linksminami suaugusieji. Dabar Kalėdų seneliai išradingi ir už gerą atlyginimą sugeba viską, ko tik užsakovas pageidauja. Pasikeitė ir vaikai. Jie gudresni ir daugiau žino, tačiau pasaka jiems vis tiek reikalinga. Kartą einu per Vilniaus SOS vaikų kaimą, o priešais žingsniuoja mažoji Gonorata. Baksteli mergaičiukė man į pilvą ir sako:

„Dėde Vacy, ar tu esi tikras Kalėdų senelis?“

Pastovėjau, pagalvojau ir sakau:

„Kad su barzda tai turbūt tikras.“

„Tai kaip tu toks storas įtelpi pro mūsų namelio kaminą padėti man dovanų“, - užklausė ir nuėjo.

Mano noras - pagaliau išeiti užtarnauto poilsio - neišsipildys ir šį kartą. Prieš porą dienų parvesta iš mokyklos anūkėlė Gabija paklausė: ,,Seneli, gal tu gali per mūsų klasės šventę pabūti Kalėdų seneliu? Tu nebijok, kad tu mano senelis, aš klasės draugams nesakysiu ir tau padėsiu dalyti dovanas”. Tai kaipgi žmogus gali neišgirsti pirmokėlės prašymo ir atsisakyti siūlomos pagalbos. Taigi, nors man seniai nebe trisdešimt ir esu nešiuolaikiškas, vėl sutikau vaikams dovanoti pasaką. Te Šventos Kalėdos padaro vaikus ir mus visus tauresniais, o Naujieji metai būna laimingi. To linkiu aš, netikras, tačiau senas Kalėdų senelis.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"