Paieška Mūsų lesyklos paukščiai

Mūsų lesyklos paukščiai

Selemonas PALTANAVIČIUS

 

Lietuvoje lesyklas meistrauti pradėta ne taip seniai – prieš šimtą metų. Tačiau mūsų protėviai ir senesniais laikais paukščius mylėjo ir globojo: žiemą ant tvoros statinio užmaudavo kūlį nekultų avižų ar kanapių, paskerdę kiaulę ant šakos pakabindavo nenaudojamus mėsos gabalėlius. Sunkią žiemą kurapkoms būdavo papilama kūlimo atliekų, išvalų, pabirų, o kitiems paukščiam pakakdavo kieme ar ant kelio pribirusių pakratų.

Šiandien lesyklą rasime dažname kieme, palangėje, balkone. Paukščiai jau priprato prie tokios gera valia vykdomos žmonių pagalbos ir rudenį pradeda rinktis lesyklos aplinkoje. Ilgainiui čia formuojasi margas sparnuočių pulkas, kurį dažnai sudaro apie 10 rūšių paukščiai. Beveik visų jų mitybos būdas žiemą panašus: jie pirmenybę teikia maistingoms ir energetiškai vertingoms saulėgrąžoms, nesūdytai mėsai, mažiau domisi kruopomis, juoda duona ir beveik visai nelesa kviečių, miežių, rugių grūdų. Geriausias maistas paukščiams – saulėgrąžų, kanapių, avižų, sėmenų, smulkių kruopų mišinys. Jį galima pilti sausą, galima sumaišyti su nesūdytais riebalais. Taip pagamintas kietos konsistencijos briketas tvirtinamas lesykloje, pakabinamas medyje. Jį reikėtų tvirtai pririšti, nes varnos, šarkos, kuosos, kėkštai linkę maistą neštis į jiems mažiau pavojingas vietas.

Lesyklą gali atstoti nuvalyta aikštelė, kurioje papilama lesalo. Tokią lesinimo vietą mielai lanko tie paukščiai, kurie į lesyklą, esančią palangėje, atskrenda retai: strazdai, alksninukai, čimčiakai, šiauriniai kikiliai, svirbeliai, geltonosios startos, riešutinės.

Nors lesyklas lankančių paukščių įvairovė keičiasi mažai, tačiau žmonės savo lesinamus sparnuočius ne visada pažįsta. Norėdami padėti sužinoti, kokie paukščiai atskrenda lesyklon, „Žaliasis pasaulis“ pateikia rūšių aprašymus ir svarbiausius jų požymius, elgseną, mėgiamą lesalą.

Šiame numeryje rašome apie...

 

...didžiąją zylę

 

Pats dažniausias lesyklos lankytojas, visų pažįstamas ir vadinamas įvairiais vardais – lašinuke, spirgute. Tai vis nuo įpročio lesti palėpėje kabančius lašinius ar specialiai tam pakabintą nesūdytą mėsą.

Didžiosios zylės galvos viršus, pagurklis ir gerklė juodi, nugara gelsvai žalsva. Sparnų ir uodegos plunksnos melsvos ar melsvai pilkos. Labiausiai į akis krenta balti skruostai ir nuo pagurklio per krūtinės bei pilvo vidurį nutįsusi juoda juostelė. Patinėlio juostelė plati, ryškiai juoda, siekianti pauodegį, patelės – neryški ir dažnai pasibaigianti pilvo srityje. Didžiosios zylės snapelis juodas, kojos pilkos, akies rainelė ruda.

Didžioji zylė yra naminio žvirblio dydžio, sveria apie 15 – 20 gramų. Ji labai judri, smalsi, gebanti apžiūrėti ir patikrinti sienų plyšius, atviras palėpes, medžių šovas. Jų gausu ne tik miškuose ar vienkiemiuose, bet ir miestuose. Nors rudeninės migracijos metu keliauja nemažai šios rūšies paukščių, tačiau didelė dalis didžiųjų zylių gyvena sėsliai. Gali būti, kad viena sėslumo priežasčių – paukščių lesinimas ir inkilų kėlimas. Žiemą lesyklas pastoviai lankę ir greta iškeltuose inkiluose nakvoję paukščiai tokiose vietose lieka ir perėti. Per vasarą zylės išveda 2–3 jauniklių vadas, tad išaugina apie 20 zyliukų. Tačiau iki kito pavasario iš šio gausaus pulko lieka tik pavieniai paukščiai. Matyt, tokios gausios vados yra paukščių pasiruošimas kompensuoti dideles netektis.

Lesykloje didžioji zylė dominuoja – lesdama išskleidžia sparnus ir gina maistą. Labai retai kartu galima pamatyti lesančias 2–3 zyles, nes jos yra gana nesutaikomo charakterio. Tik per didelius šalčius jos kuriam laikui  gali prarasti šią savybę ir maitintis drauge. Jos nuo maisto gali nuginti lesančias kitas zylių rūšis (kad ir pilkasias ar juodasias), karklažvirblius,  tačiau neatsilaiko prieš žaliukes ar bukučius.

Didžioji zylė į lesyklą atskrenda labai anksti – dažnai dar neprašvitus. Kadangi žiemos naktis ilga ir paukščiams tenka būti nelesus apie 15–16 valandų, labai svarbu, kad jie maisto surastų iš pat ryto. Dieną jos gali nesilankyti lesykloje, nes papildomai ieško natūralaus maisto medžių žievėje, plyšiuose. Tačiau vakarop, renkantis prieblandai, būtinai vėl atskrenda į lesyklą ir aktyviai lesa.

Žinant prie lesyklos gana agresyvų didžiosios zylės būdą, patartina įrengti vieną netoli kitos 2–3 lesinimo vietas, kad maistą pasiekti galėtų ir kiti sparnuočiai.

Antroje žiemos pusėje, o miestuose – net apie Kalėdas pasigirsta pirmosios pavasariškos didžiųjų zylių giesmės. Tam nereikia didelio atšilimo ar atlydžio – paukščius giedoti gali paskatinti saulutė ir ramesnė, šiltesnė užuovėja.

Didžiosios zylės paprastai pačios pirmosios aptinka naujas lesyklas, jų pavyzdžiu paseka kiti paukščiai. Lesyklas (jeigu jose yra maisto) jos lanko iki pavasario vidurio, kai gamtoje jau būna pakankamai natūralaus maisto.

 

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"