Paieška XXI amžiaus endemijos
XXI amžiaus endemijos

Mokslininkai mano, jog klimato pokyčiai išprovokuos naujų rūšių virusų antpuolius

 

Sveikinimai nuo Nilo krokodilų

 

Pradžia įprasta – temperatūra, galvos skausmas, kaulų laužymas. Pabaiga netikėta – antibiotikai nepadeda, kūnas išbertas, žmogų pykina, o gydytojai tik skėsčioja rankomis – galvojome gripas, o pasirodo Vakarų Nilo karštligė. Kol kaimyninės Rusijos medikai susizgribo, Rostovo srityje mirė keletas dešimčių žmonių, mat ši hemoraginė karštligė sukelia virusinį meningitą. Bet keisčiausia tai, kad šį egzotinį afrikietišką užkratą platina paprasčiausi vietiniai uodai.

Pirmąsyk Vakarų Nilo karštligė Rusijoje kilo 1999 metais, bet tada gydytojai pamanė, jog žmonės ja užsikrėtė nuo savo Egipte atostogavusių tėvynainių. Šiemet Volgograde susirgo jau 380 žmonių, karštligės židiniai užfiksuoti  Astrachanėje, Stavropolyje, Rostovo srityje. Netgi Novosibirske būta trijų užsikrėtimo šia liga atvejų.

Prie rusiškų sąlygų prisitaikė ir maliarija – susirgimas, kuris, vadovaujantis Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos (PSO) duomenimis, kasmet pasaulyje nusineša daugiausia gyvybių. Uodai Anopheles, kalti dėl maliarijos plitimo, apsigyvena Pamaskvės pelkėse, ir dėka netipiškai šilto Rusijos sąlygoms klimato sugeba savo organizmuose subrandinti maliarines plazmodijas. Pasak Aleksejaus Jablokovo, Ekologinių tyrinėjimų centro vyr. mokslinio darbuotojo, klimato atšilimas viso labo puse laipsnio sudaro palankias sąlygas daugintis daugeliui egzotiškų parazitų rūšių.  

Dėl viruso, sukeliančio hemoraginę karštligę su inkstus pažeidžiančiu sindromu, kaltos pelės ir vis tas pats globalinis atšilimas. Pelių, biologų nuomone, dabar esama dešimtis kartų daugiau, ir kas trečia iš jų – užsikrėtusi. O šiltos žiemos leidžia virusui išgyventi tose srityse, kuriose anksčiau peržiemoti nepasisekdavo. Karštligė, pavyzdžiui, buvo užfiksuota Rusijos Voronežo ir Lipecko srityse. Užsikrėsti ja labai paprasta – užtenka tik pajudinti sandėliuose pelių paliktus ekskrementus, ir virusai nuo jų tuoj pat pakyla į orą. Karštligės simptomai panašūs į gripo, ir jeigu gydytojas ne išsyk atkreips dėmesį į tam tikrus ligos eigos subtilumus, pacientui gresia kraujo išsiliejimas ir problemos su inkstais.

Lietuva su Rusija – kaimynės, taigi mūsų šie faktai irgi negali neraminti. Juolab, kad spaudoje paskelbtas dar vienas jaudinantis faktas: anksčiau mūsų žmonėms visiškai nežinomos ligos dabar ėmė pasireikšti kur kas dažniau – vidutiniškai po vieną susirgimą per metus. Iš kur jos? Ir kas mums gresia artimiausioje ir kiek tolimesnėje ateityje?

 

Seni priešai

 

Pirmiausia medikai laukia tradicinės gripo epidemijos – ji planuojama 2008-ųjų sausį-vasarį. Ar įprastinis gripas mutuoja į mirtinai pavojingą paukščių gripą šiuo metu – tikriausiai nepasakys niekas. Tačiau pandemijos su sunkiomis pasekmėmis artimiausiais metais virusologai baiminasi.

Pareiškiama, jog iki 2018 metų būtinai kils gripo pandemija su sunkiomis pasekmėmis. Per pastaruosius 117 metų tokios rūšies nelaimių būta 7.

Be gripo, Rusijos epidemiologai kitais metais tikisi choleros, tuliaremijos, kempinligės ir paukščių gripo ligų protrūkio. Tačiau pirmąją vietą tarp pačių pavojingiausių potencialių žmonijos priešų jie skiria raupams.

„Vienu metu mes laimėjome didelę pergalę prieš raupus, - teigia rusai mokslininkai, - 1980 metais buvusioje TSRS teritorijoje prieš šią ligą vakcinacija buvo nutraukta. Šiuo metu yra išaugusi ištisa neskiepytų žmonių karta, o vakcinos nesama. Tik du raupų viruso pavyzdžiai saugomi Novosibirsko ir Atlantos laboratorijose. Jeigu  beždžiones kamuojantys raupai mutuos, mes būsime bejėgiai. Karta iki 30 metų iš principo neturi jokio imuniteto prieš raupus, o tie, kuriems jau daugiau kaip 45 metai, jau palaipsniui jį praranda. Šiuo metu tiktai viduriukas – trisdešimtmečiai – epidemijos atveju turi šansų išgyventi.“

Ši problema itin jaudina pasaulio medikus. JAV netgi buvo organizuotas strateginis žaidimas “Dark winter” („Tamsi žiema”). Pasak jo sąlygų, grupė bioteroristų pavogė raupų virusus ir apkrėtė 10 tūkst. žmonių. Pasak amerikiečių prognozių, valstybė labai greitai nustotų kontroliuoti situaciją ir galėtų žūti nuo 3 iki 5 milijonų piliečių.

Jei yra išlikę du raupų virusų pavyzdžiai ir yra reali grėsmė kilti raupų epidemijai, argi nelogiška būtų atnaujinti vakcinaciją? 

Pasirodo, dabartinėje situacijoje tai nepadėtų išspręsti problemos – juk nuo raupų skiepyta vaikystėje. Visiškai neaišku, kaip sureaguotų į vakciną neskiepyto suaugusio žmogaus organizmas, jeigu tokia vakcinacija ir būtų pradėta. Naujoji karta – labai alergizuota, ženklus aplinkos užteršimas, tad vakcinacija dabar jau taptų nesaugiu eksperimentu. Be to, vakcinos gamyba – ilgas procesas. Viso pasaulio mokslininkai dabar suka galvas, kaip šią problemą išspręsti.

 

Pažįstami mutantai

 

Šiandien, beje, gydytojai įsitikinę: naujų virusų antplūdis tiesiog neįmanomas. Pasak jų, naujais visi patogeniniai virusai tampa tiktai naujai populiacijai. Ta pati atipinė pneumonija, apie kurios sukūrimą įtarinėjo amerikiečių spec. žvalgybos, seniausiai egzistavo Kinijos Guanduno provincijoje. Žmonės sirgdavo, tačiau masiškai nemirdavo. O atsidūręs Europoje ir Amerikoje, virusas sukėlė labai didelį letalinių baigčių procentą. Anglai, savo ruožtu, 1876 metais atvežė tymus į Fidžio salą – ir 26 proc. jos gyventojų išmirė. Skirtingi organizmai skirtingai reaguoja į vieną ir tą patį ligos sukėlėją. Tas pats koronavirusas (atipinės pneumonijos sukėlėjas) pelėms sukelia kepenų cirozę.

Išeitų, jog virusai tik cirkuliuoja iš kontinento į kontinentą, persikelia iš paukščių, beždžionių ir pelių organizmų į žmonių organizmus? 

Žemėje gyvena 2 mln. rūšių gyvų būtybių, o virusų ištyrinėta tiktai 50 tūkstančių rūšių. Tačiau tai - ne nauji virusai, jie atsirado ne vakar ir ne šiandien. Jie egzistavo visada. Ir pandemijų kaip būta, taip ir bus ateityje. Bet jau nei vienas užkratas negalės užklupti žmonijos netikėtai. 

 

Apie purvo naudą

 

Pirmoji epidemijų modeliavimo programa buvo sukurta maždaug prieš pusę amžiaus. Dabar jau esama trečiosios programos, įskaitančios absoliučiai visus veiksnius – nuo dirvų būklės iki gyvūnų migracijos.

„Prognozės remiasi jau sukauptu patyrimu – duomenys apie buvusias pandemijas apdorojami, ir gaunamas būsimos nelaimės vaizdas, – sako epidemiologinės kibernetikos atstovai. – Tai tarsi žaidimas šachmatais. Juodieji – tai mes, baltieji – gamta, sukurianti naujus virusus, o mes formuojame apsaugos modelį.“

Kiek prireiks vakcinos, kaip toli pasklis liga ir kokiu greičiu ji plis – veiksmų strategija numatoma, atsižvelgiant į realius skaičius ir faktus. Mokslininkų apskaičiavimuose svarbu viskas: gyventojų skaičius tam tikrame mieste ar tam tikroje šalyje, vieno ar kito ligos sukėlėjo inkubacinis periodas, netgi aviareisų periodiškumas. Laboratorijos turi ištisas epidemijų modelių kolekcijas: gripo, paukščių gripo, choleros, raupų, maro ir kitų sukėlėjų. Esama vidurių šiltinės, tuliaremijos, hemoraginių karštligių protrūkio modelių. Norint įsivaizduoti, su kuo ir kokiais mastais teks kovoti, užtenka susipažinti su konkretaus regiono duomenimis ir pradinėmis užkrato sąlygomis.

Įsivaizduokime, kad gripas kilo Honkonge, o jame tuo metu atsidūręs žmogus dar pasičiupo ir paukščių gripą. Dvi gripo formos jo organizme susitiko. Taigi naujas virusas tapo ir užkrečiamu, ir mirtinai pavojingu. O simptomai liko tokie patys, kaip ir sergant paprastu gripu, todėl medikai ne iš karto supras, jog turi reikalų su nauja ligos forma. Tad galima prognozuoti, kokiais tempais ir kokia seka užkratas plis toliau. Kaire, pavyzdžiui, 91-ąją epidemijos dieną bus 3 mln. virusui imlių žmonių, 80 tūkst. susirgusių ir 3 tūkstančiai numirusių.

Jeigu tokius duomenis šalys žinotų iš anksto, galima būtų iki minimumo sumažinti žalingą epidemijų poveikį. Apskaičiuoti, kiek prireiks vakcinos, medicininio personalo, apsaugos priemonių... Vakaruose mokslininkai jau sudarinėja būsimų epidemijų prognozes.  

Pasak rusų epidemiologų, dabartinių ir būsimų epidemijų priežastis – prasta aplinkos kokybė, t.y. – užterštumas. Stambių miestų gyventojų imuninė sistema užimta tuo, kad bando atsilaikyti prieš užterštą aplinką, taigi jai nebeužtenka jėgų dar ir kovoti su patogeniniais sukėlėjais. Kitas nerimo šaltinis – globalizacija, mobilumas, gyventojų tankumas. Ir, pagaliau, kaip bebūtų keista, žūtbūtinė kova prieš virusus taip pat turi neigiamos įtakos. Štai prieš maliariją Indijoje kovota naudojant DDT... Apdorojimo sezono metu uodų neliko ir 10 metų maliarija buvo užmiršta. O vėliau ji sugrįžo – su baisiu mirtingumo ir atsparumo procentu. Kovoti, žinoma, reikia, įžvelgiant silpnąsias viruso vietas ir suprantant, kad imunitetui atitinkamas skaičius virusų būtinas. Kitaip jie atpranta “treniruotis” ir negali pasipriešinti net pačioms banaliausioms infekcijoms. Kartais sveikatai truputis purvo naudinga.

 

Parengė Kostas JANKUS

 

 

Pačios baisiausios epidemijos žmonijos istorijoje

 

480 metų prieš mūsų erą

RAUPŲ EPIDEMIJA. Ji paplito visame Viduržemio jūros regione. Labiausiai nukentėjo Persija, kur liga išnaikino visą armiją, įtraukiant ir patį valdovą Kserksą.

 

431 metai prieš mūsų erą

“FUKIDIDO MARAS”. Nežinomos ligos epidemija, per metus išnaikinusi praktiškai trečdalį Senovės Graikijos gyventojų. Pavadinta istoriko Fukidido garbei, mat jis paliko žmonėms aprašymą šios paslaptingos ligos, numarindavusios žmogų po savaitę kankinusios agonijos.                                                     

551 metai

“JUSTINIANO MARAS”. Epidemija siautėjo Romos imperijos rytinėje dalyje beveik tris dešimtmečius. Per tą laiką nuo ligos žuvo per 20 mln. žmonių – beveik pusė visos imperijos gyventojų.

 

736 metai

PIRMOJI RAUPŲ EPIDEMIJA JAPONIJOJE. Jis vos nenumarino visų japonų protėvių. Kaip mano mokslininkai, būtent dėl jos įtakos Japonijoje paplito budizmas.

 

1090 metai

KIJEVO MARAS. Maro epidemija, pirklių atsivežta iš Rytų, per 2 savaites nusinešė per 10 tūkst. žmonių. Kijevo Rusios sostinė tada ištuštėjo.

 

1348 metai

“JUODOJI MIRTIS”. Europą pritrenkė buboninis maras, atvežtas iš Rytų Kinijos. Tiktai per vienerius metus nuo jo žuvo 15 mln. žmonių – ketvirtis visų Europos gyventojų. 

 

1488 metai

“ANGLIŠKOJI PRAKAITINĖ KARŠTLIGĖ”. Kilo Londone ir per keletą dienų paplito po visą valstybę, sukeldama didelį miestų ištuštėjimą. Mat nežinomos ligos sukėlėjas nužudydavo žmogų per dieną. Iš viso XV-XVI amžiais Europoje buvo kilusios penkios šios ligos epidemijos, o po to “prakaitinė karštligė” netikėtai dingo.

 

1494 metai

PIRMOJI SIFILIO EPIDEMIJA. Ji buvo atgabenta į Senąjį Pasaulį iš ką tik atrastos Amerikos. Sifilis karaliavo Europoje, pasiekė Rusią ir sunaikino milijonus žmonių Indijoje.

 

1518 metai

“ŠVENTOJO VITO ŠOKIO” EPIDEMIJA. Ligonius ištikdavo daugiadieniai beprotybės priepuoliai, verčiantys  juos šokti be atvangos. Numirė dešimtys tūkstančių žmonių.

 

1521 metai

RAUPAI AMERIKOJE. Šios ligos pasekmės baisios – išmirė ištisos gentys. Centrinėje Meksikoje, įvairiais vertinimais, su pasauliu atsisveikino nuo 40 iki 60 procentų gyventojų vien tik per vienerius metus.

 

1664 metai

“LONDONO MARAS”. Buboninio maro epidemija nusinešė kas penkto anglo gyvybę.  

 

1771 metai

“MARO MAIŠTAS” MASKVOJE. Pati didžiausia maro epidemija Rusijoje, sukėlusi didelę paniką ir sukilimus tarp gyventojų. Per mėnesį Maskvoje ir jos apylinkėse mirė apie 200 tūkst. žmonių.

 

1817 metai

PIRMOSIOS CHOLEROS PANDEMIJOS PRADŽIA. Iš pradžių epidemija kilo Indijoje, vėliau didžiulių aukų sulaukta tarp britų gyventojų ir britų kolonijinės kariuomenės karių. Kitais metais cholera prasiskverbė į Kiniją, dar po metų – į Iraną, Turkiją, Arabiją, Užkaukazę. Daugelyje miestų išmirė pusė gyventojų.

 

1918 metai

“ISPANIŠKOJO GRIPO” EPIDEMIJA. Per dvejus metus gripas nužudė per 50 mln. žmonių. Šiandien medikai sako, jog “ispaniškasis gripas” buvo tas pats paukščių gripas, kuriam pasisekė mutuoti į žmogiškąją formą.

 

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"