Paieška Virtuali pažintinė kelionė: Anykščių kraštas

Čia – mano gimtinė, čia – mano namai...

Virtuali pažintinė kelionė: Anykščių kraštas

Ignė ROTAUTAITĖ

 

Ėjau namo siauromis gatvelėmis, kurias žvaigždės apšvietė labiau nei naktiniai žibintai, po kojomis čeženo ir nuolat krito rudeniniai lapai, rodydami kelią namų link. Nosį glostė mieli spaudžiamų obuolių kvapai, sklindantys iš vyno gamyklos. O galvoje sukosi mintys apie naujas temas, kurias galėčiau išdėstyti virtualiame popieriaus lape. Pamaniau, o kodėl gi neparašius apie savo miestą, kurį tikrai žino tūlas lietuvis ir net kai kuris užsienietis. Jei netyčia nežino miesto, tai tikrai girdėjo apie čia gimusius garsius rašytojus. Miestelis iš kitų išsiskiria ne tik daugybe paveldo objektų, bet ir švara, natūraliu grožiu.

Ir kas gi gero tuose Anykščiuose? Vos tik „kirtus“ ženklą, su miesto pavadinimu, nusileidžiame į gilią duobę, kur dvelkia ramybe ir nuolat kvepia obuoliais. Miestelio pradžioje, kur nuolat būriuojasi daugybė autobusų, ant kalno, stovi žalias namas. Ten yra įsikūręs Anykščių Antano Baranausko, Antano Vienuolio- Žukausko memorialinis muziejus, o šalia stovi Antano Baranausko klėtelė. Visai netoli yra garsusis siaurukas. Jo bėgiai veda Rubikių ežero link. Tas ežeras garsėja daugybe salų. Pavažinėję siauruoju geležinkeliu, pavaikštinėję po muziejų ir pamatę veikiantį garvežio modelį, galime vykti prie Laimės žiburio. Užlipus šimtą laiptelių, pro medžių viršūnes atsivers viso miesto kraštovaizdis. Vėliau galime vykti prie Puntuko akmens, kurį tariamai nešė velnias ir pametė vidur miško. Jei labai pasistengsite, jums galbūt pavyks ir užlipti ant didžiojo akmens. Jei ir nepavyks ant jo užlipti, tai tikrai garantuoju dozę natūralaus šviežio ir gryno miško kvapo, juk tai - garsusis Anykščių šilelis.

Tuomet galime aplankyti kitame miesto gale, Šeimyniškėlių (Vorutos) piliakalnį. Kadaise čia stovėjo Karaliaus Mindaugo pilis. Pajutę karžygio dvasią visuomet galite pašaudyti iš lanko ar pabėgioti po neaprėpiamus laukus. Grįžę šiek tiek atgal pasukame Niūronių link. Pakeliui galime užsukti į Jono Biliūno gimtinę, o Niūronyse pavaikštinėti po vienintelį Lietuvoje Arklio muziejų. Kasmet birželį čia rengiama sporto ir etnografijos šventė „Bėk, bėk, žirgeli!“. Taip pat niūroniečiai būtinai patars užsukti į etnografinę aukštaičių sodybą, kurioje galima kepti duonelę, lieti žvakes, dažyti velykinius margučius, iš šiaudų daryti sodus.

Pačiame Anykščių centre stovi aukščiausia Lietuvoje šv.Mato bažnyčia. Tai labai svarbus Anykščių panoramos akcentas. Naktį ją nušviečia daugybė žibintų. Prie bažnyčios yra Antano Baranausko paminklas, o visai šalia sėdi ir Antanas Vienuolis- Žukauskas. Netoli bažnyčios yra įsikūręs Bronės Buivydaitės namelis, virtęs muziejumi. Vasarą čia žydi ir nokina uogas mini sodelis.

Jūs turbūt jau nuvargote, o mes aplankėme tik žymiausius Anykščių paveldo objektus. Dar yra Anykščių koplyčia, Didžiulių sodyba, Inkūnų bažnytėlė... Anykščiuose yra daugybė žiemos pramogų. Ant Kalitos kalno veikia slidinėjimo trasa. Arklio muziejuje galima pasivažinėti arklio traukiamomis rogėmis. Pasiilgę vasaros gali paplaukioti baseine. Čia veikia daugybė pirčių, įrengtos kaskados.

Prie visų šių paveldo objektų vasarą žydi gėlės, aplink nepriekaištinga tvarka. Atvykę užsieniečiai nuolat stebisi neaprėpiama žaluma. Tai vienas iš mažųjų Lietuvos miestų, kuris vis dar gali pasigirti ir didžiuotis nepaprastu natūraliu grožiu.

Baigus kelionę po Anykščius galbūt pagalvosite: ramu, gražu, gera ir įdomu gyventi. Aš labai džiaugiuosi gyvendama būtent čia, juk čia nuolat grynas oras. Čia visuomet smagu grįžti ir iš naujo užuosti tų pačių obuolių kvapą, „paganyti“ akis po neaprėpiamus žalumos laukus.

Virtuali kelionė padėjo tik vaizduotėje pamatyti gražiausias mano miesto ir jo apylinkių vietas. Kviečiu visus atvažiuoti ir patiems įsitikinti tuo grožiu, didybe. Galbūt jūs pastebėsite tai, ko aš nemačiau čia gyvendama visą, dar neilgą savo gyvenimą.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"