Paieška Kai gamtoje karaliauja tamsa

Kai gamtoje karaliauja tamsa

Žurnalisto Vytauto LEŠČINSKO pokalbis su etnologe, Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos vyriausiaja specialiste Nijole BALČIŪNIENE

 

Tas tamsus metas – vėlyvasis ruduo, žiemos pradžia – dabar mums atrodo gal tik nepatogus, bet daugiau kokių nors ypatingų pokyčių nelabai pastebime. Turbūt todėl, kad tiesiog esame per mažai susiję su gamta?..

 

Per Vėlines, kaip jau esu minėjusi anksčiau, žmonės pareina iš laukų namo, o visos lietuvių senosios tradicinės šventės, visos gamtinės šventės, ypač kalendorinės, švenčiamos pagal tam tikrus pokyčius gamtoje, kuriuos mūsų protėviai labai gerai žinojo, nes patys buvo lyg suaugę su gamtos vyksmu, su saule, su visa, kas kinta metuose. Lietuviui žmogaus gyvenimas anksčiau būdavo tarsi tapatus gamtos gyvenimui. Ši žmogaus ir gamtos vienovė kaip tik išryškėja kalendorinių švenčių visumoje... Taigi parėjo jau žmonės su darbais į namus, grįžo į pastogę; tamsus metas trunka toliau – kol saulutė pradės grįžti. Prasideda ramus, prasmingas laukimo metas (lot. adventus). Tas ilgiausios nakties ir trumpiausios dienos virsmas, žinoma, yra svarbi šventė, kurią ir vadiname Saulėgrįža. Šio Saulės grįžimo visi laukia, taigi ir darbai savaip rikiuojasi: tuo gamtos ramybės metu, ypač dvi paskutines savaites prieš Kūčias, būdavo laikomasi papročio, jog negalima medžių kirsti, nes jei kirsi, pasirodys dejuojanti žila moteriškė. O tai pranašauja bėdą: tos malkos, atsidūrusios krosnyje, gali padegti tavo namus. Tikėta, jog šiuo metu malkoms kertami medžiai vaitoja, kaip ir ana žila moteriškė. Taigi visokių draudimų atsiranda, ypač pačią Kūčių dieną – nei malkų kapoti galima, nei smarkiai belstis, bildėti, nei girnomis malti grūdų: kad nesutrukdytum gamtos ramybės.

 

Turbūt ne visi darbai buvo draudžiami? Kokius iš jų dažniausiai tamsiausiuoju  metų laiku kaimo žmonės dirbdavo?

 

Atsižvelgdami į šio meto ypatybes, žmonės iki Kūčių bei Kalėdų ir dirbo ramius, nekeliančius triukšmo darbus namuose. Kita vertus, ne vien dirbdavo, bet rengdavo ir tam tikrus susiėjimus. Įdomu, kad, pavyzdžiui, nuo Kalėdų iki Trijų Karalių dar dvi savaites vykdavo šventvakariai. Tada jau darbų nedirbdavo, o tamsųjį metą iki Kalėdų gražių darbelių yra. Sakysim, moterys susirenka į vieną trobą ir audžia, verpia, siuva. Drauge dirba vyrai: kuris virves veja, kuris bučius pina, kuris vyžas narplioja. Visi darbai yra tokie natūralūs, reikalingi, kad ir maži vaikai pritampa – tarp suaugusiųjų žaidžia, bėgioja, o nusibodusiesiems žaisti, žiūrėk, kuri močiutė verpdama pasaką seka. Vadinasi, ir suaugusieji, ir vaikai tarsi kokioje idiliškoje santaikos erdvėje gyvena. Mat tuo metu vaikams taip pat galima didesnį dėmesį skirti, nes lauke jau neliko didelių darbų, vis tiek žmonės daugiau patalpose būna. Be to, anksti sutemsta, užtat troboje kiekvienam visokių darbų atsiranda. Vadinasi, visi elgiasi prasmingai, savo ir visų namiškių labui ką nors nuveikia ir, svarbiausia, gražiai bendrauja. Tas tarpusavio bendravimas, tas būvimas šalia suartindavo šeimas, kaimynus. Anuomet vakarais žmonės laiką leisdavo visai ne taip, kaip mūsų dienomis, kai dauguma prie televizorių prasėdi, o kad vaikai netrukdytų – jiems kompiuterį nuperka.

Senovėje susirinkęs jaunimas eidavo ratelius, dainuodavo. Beje, ratelių buvo daug, bet iki mūsų dienų mažai išliko. Tai, pavyzdžiui, „Grįskite, mergos jievaro tiltą“ – labai senas. Jį einant vyksta gyvas bernų ir mergų dialogas atidainuojant, pokštaujant. Tai yra kaip ir žvalgytuvių metas. Kitas ir dabar žinomas labai senas ratelis yra „Snaudalė snaudžia, verpinį audžia“ – tai tiesiog archainis žaidimas. Tokie pašmaikštavimai, kibinimai, nužiūrėjimai – katrą pasidaboti, katrą pasirinkti, tokį ar kitokį, jaunimo gyvenime vaidino labai svarbų vaidmenį. Tai buvo jaunuolių susipažinimo, artimesnio pabendravimo metas. Susižvalgymas, rinkimasis žaidžiant – lyg ir šeimos kūrimo įžanga. Taigi tais vakarais, kai vyresnieji dirbdavo rimtus darbus, verpdavo ar ausdavo, jaunimas eidavo ne šiaip žaisti. Tie žaidimai anaiptol nebūdavo bereikšmiai, o net labai prasmingi. Juose reikėdavo parodyti išprusimą, kūrybinius gebėjimus. Jei bernų pulkas ką nors šmaikštaus pasako, mergų pulkui reikia stengtis atsakyti ne prasčiau: kiekvienam dalyviui būdavo proga pasinaudoti savo kūrybine išmone.

 

Gal todėl žmonės ir turėdavo laiko tiems visokiems darbams nudirbti, kad nebuvo televizorių, radijo aparatų ir kitokių nūdienės civilizacijos laimėjimų?

 

Iš tiesų, taip galima pamanyti... Be to, tada nė tokio poreikio nebūta. Kaimo žmonių požiūrį į laiko panaudojimą lėmė kitoks, natūralus poreikis: apsirūpinti tuo, ko reikia. Todėl ir įstengdavo moterys viską pačios pasidaryti: pasisiūti, nusimegzti, išsiausti, būsimosios nuotakos – susidėti į kraičio skrynias. Tie šeimos narių, o dažnai ir drauge su giminaičiais, kaimynais atliekami darbai namuose buvo kartu taip pat nepaprastai vertingas bendravimas. Kas dar gali būti žmonių santykiuose gražiau? Mano supratimu tai – tarsi kažkokia nepasiekiama vizija, sakyčiau, vos ne rojus žemėje. Aišku, mes negrįšime į tą laiką, bet, manau, jog daugelis, ypač kas gyvena kaime, dar gali tą mūsų bočių gyvenimo būdą praktikuoti. Kita vertus, kaimuose, miesteliuose kuriasi klubai, bendruomenės, rengiamos šventės, prisimenamos senosios tradicijos. Mane šią vasarą pradžiugino gimtosios Betygalos (Raseinių r.) bendruomenė, kuri rūpinosi aukuro pastatymu, baltų vienybės dienos paminėjimu. Kaipgi nepadėsi, teko Verkių aukurą fotografuoti, gal dar ne vieną senovinę šventę kartu surengsime. Tiesa, savo tėviškėje prie gražuolės Dubysos prieš keletą metų surengiau tradicinę Rasos šventę, kurioje dainavo, apeigas atliko folkloro ansambliai iš Vilniaus. Prisidėjo ir Dubysos regioninio parko direkcija ir Betygalos seniūnija. Manau, kad tokių pavyzdžių yra ir daugiau. Gal keliamės, gal dvasinės vertybės skleidžiasi vis drąsiau šiandienos sumaterialėjusioje, greitu verslu ir plėtra besirūpinančioje visuomenėje.

 

O išėjusiųjų Anapilin vėlės?.. Ar jos taip pat dar šiuo metu prisimenamos, pagerbiamos?

 

Iš tiesų, nors metų cklas kaip ir pasibaigė ir gamta tarsi grįžta į savo pirminę padėtį, bet tuo laiku dar nenustojama bendrauti su vėlėmis. Kai pradedama aktyviai bendrauti Vėlinių metą, tas bendravimas su išėjusiaisiais į aną pasaulį nenutrūksta ir vėliau, būna labai ryškus net Kūčių vakarą bei per Kalėdas. Kuo daugiau ta tema domiuosi, tuo labiau suprantu, jog mūsų protėviai iš esmės bendravo su išėjusiais į anapusinį pasaulį beveik visų kalendorinių švenčių metu. Kūčių vakarą taip pat prisimenami protėviai, jų vėlės. Dažnas lietuvis ir šiandien pastato papildomą lėkštę, stalas nenukraustomas, maistas paliekamas per naktį, kad vėlės galėtų pasisotinti. Iš gilios senovės atėjęs paprotys po balta staltiese pakloti šieno, ant kurio išdėliojama 9 ar 12 patiekalų: avižinis ir spanguolinis kisielius, žuvis, žuvienė, barščiai su grybais, obuoliai, riešutai, kūčiukai su aguonų pienu ir pan. Tikėta, kad Kūčių vakarą visur būną dvasių ir mirusiųjų vėlių, net pas kaimynus neidavo. Išėjusias vėleles pamalonindavo, pamaitindavo ir gyvieji ir mirusieji gyvendavo viename laike.

 

Įsigalėjus krikščionybei, tamsusis metų laikas buvo pavadintas Adventu. Kuo siejasi šis pavadinimas su ankstesnio meto lietuvių tikėjimais, tradicijomis, papročiais?

 

Advento laikas trunka gruodžio mėnesį iki Kalėdų. Pirmąją Advento dieną buvo atliekamos apeigos, turinčios laiduoti gerą būsimųjų metų derlių bei asmeninę žmonių laimę. Katalikybė ją sutapatino su Šv. Andriejaus diena. Ką reiškia žodis adventus? Tai laukimas – laukimas sugrįžtančios Saulės. Todėl šiai senovinei šventei labai dera pavadinimas Saulėgrįžos šventė. Nuo šios dienos saulytė, kiek pastovėjusi trumpėje, kils vis aukštyn. Daugelis tautų gruodžio 25 d. laikė saulės bei augmenijos dievo gimimo diena. Vėliau katalikiškoji tradicija šį laiko tarpą susiejo su Kristaus atėjimo, gimimo laukimu. Advento laikas buvo kupinas paslaptingumo, netikrumo, netgi baimės. Suaugusieji vakarodavo – taip pat su giesmėm, su namų darbais: audimu, verpimu, mezgimu, nėrimu, pančių sukimu, virvių vijimu. Vėjuotais Advento vakarais moterys verpdavo linus, tikėdamosi ilgo ir tankaus pluošto. Trumpiausiomis dienomis mūsų protėviai melsdavosi, aukodavo dievams Žemėpačiui, Žemynai. Šv. Andriejaus dieną merginos burdavo vedybas (pvz., po lova statydavo indą vandens ir ant jo dėdavo „tiltą“ (balaną); ką susapnuodavo per jį einantį, už jo tikėjosi ir ištekėti). Žmonės tikėjo, kad Kūčių naktį kalbą gyvuliai ir bitės, kad vidurnaktį šuliniuose vanduo pavirstąs vynu, kurio išgėręs žmogus tampąs visa žinančiu, net suprantančiu gyvulių kalbą. Dar prisimenama daugybė prosenovinių papročių, tikėjimų. Štai, kad vaismedžiai būtų derlingesni ir gražiai žydėtų, Kūčių vakarą juos apvyniodavo šiaudų grįžtėmis, dzūkai purtydavo obelų šakas. Gražiomis dainomis apdainuodavo ir obelėlę, ir biteles, kiškelį, ir visą supantį pasaulį, kuris buvo vienovėje su žmogumi. Kitądien - jau Kalėdų papročiai: pirmą dieną žmonės namuose būdavo, burdavo ateinančių metų derlių bei orus; paskui į vakarą – jau įvairios linksmybės prasidėdavo; antrą dieną pasirodydavo persirengėliai, prasidėdavo kalėdojimas. Matyt, ši tradicija susiformavo nuo senovės, kada po kaimus vaikščiojo žyniai, išminčiai. Jie, lankydami sodybas, bendravo su gyventojais, juos sveikino sugrįžtančios saulės proga, linkėjo gero derliaus kitais metais. Linkėjimų esmė buvo įkvėpti žmonėms tikėjimą, jog už gerą darbą bus atlyginta derliumi, kuris kaimo žmogui užtikrina gerus visus metus. Ir, matyt, tie žyniai, o paskui jau Kalėda su persirengėliais, simbolizavo taip pat mūsų protėvius, ir perteikdavo magišką galią turinčius linkėjimus bei sveikinimus. Todėl žmonės gyveno nuolatinėje santarvėje ir su protėvių dvasiomis, vėlėmis, ir su gamta. Taigi tie gražūs žynių (vėliau - Kalėdų senio) linkėjimai sutvirtindavo žmones dvasiškai, tuo labiau, kad linkėjimai dažniausiai išsipildydavo. O paskui jau protėvių dvasių lūpomis kalbėdavo persirengėliai: ožiai, avinai, meškos, gervės, giltinės ir kiti. Per kaimus vis traukdavo tokių vaikštynių dalyviai su linkėjimais žmonėms, su oracijomis, su dainomis. Tas smagus kalėdojimo laikas trukdavo visą tarpukalėdį, t.y. iki Trijų Karalių.

 

Dėkojame už pokalbį.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"