Paieška Kas ten, po kepure?..

Kas ten, po kepure?..

Pamoka „Grybai miškui – ne stalui“ Tauragės rajono Šilinės girininkijos miške

Kazimiera SAVODNIKIENĖ, Tauragės Jovarų vidurinės mokyklos JMB būrelio “Geniukai” vadovė; Ona GAURYLIENĖ, Tauragės Jovarų vidurinės mokyklos JMB būrelio “Giliukai” vadovė

 

Mūsų mokykloje esančių JMB būrelių “Geniukai” ir “Giliukai” nariai pamoką “Grybai miškui – ne stalui” pravedė Tauragės Šilinės girininkijos miške. To ėmėsi šių eilučių autorės bei talkino Šilinės girininkijos girininkas Bronislavas Ambroza, būrelio “Geniukai” tėvai, bibliotekos bei skaityklos darbuotojos.

Ši paskelbtoji pamokos tema būrelio narius ne tik sudomino, o ir suintrigavo. Pirmiausia buvo kalbėtasi apie grybus, grybavimą - įspūdžiais apie grybų rinkimą dalijosi būrelių nariai. Po to konstatavome: apie grybus žinome nedaug ką, menkai juos pažįstame, renkame tik kelias rūšis.

Bet grybai – nei augalai, nei gyvūnai. Pasidarė įdomu ir smalsu. Nusprendėme, jog reikia eiti į skaityklą, biblioteką - pavartyti gamtos knygas, enciklopedijas. Namuose - pasikalbėti su tėvais, seneliais.

Į kitą užsiėmimą mokiniai rinkosi jau pagilinę žinias. Vieni pasakojo: kai kurios grybų rūšys panašios į augalus, tačiau turi gauti maisto medžiagų, kaip ir gyvūnai - grybai siurbia maistą iš organinių medžiagų, gyvų ar žuvusių, plonų maitinimosi gijų tinklu.

Vaikams pasakojome, jog patys mažiausi grybai egzistuoja kaip pavienės mikroskopinės ląstelės, bet daugelis grybų yra daugialąsčiai organizmai. Tačiau jie dažnai slypi organizmo, kuriuo minta, viduje ir paprastai pasidaro matomi tik tada, kai suformuoja vaisiakūnius. Tad konstatavome: grybai sudaro atskirą karalystę.

Būrelio “Giliukai” vadovė Onutė Gaurylienė 2a klasės JMB būrelio “Geniukai” narius per kitą užsiėmimą nusivedė į žaliąjį kampelį, kuriame auga gėlės, organizuojamos parodos, vyksta renginiai.

“Ir ką gi ten stebėsime?” – pasigirsta.

Visi laukiame. Ogi vazone, šalia kalijos ir amarilių puikavosi tikrų tikriausias miško grybas. Vaikai žiūri ir netiki. Mokytoja pasakojo: pastebėjo, jog kyla kažkoks kauburėlis. Kai jau didokas paaugo, mokytojos susiradome Gedimino Isoko “Enciklopedinę miško knygą”. Skaitėme ir lyginome išdygusį miško grybą su šios knygos grybų skyriaus nuotraukomis. Mūsų manymu, tai - šiurkščioji stambiažvynė (nuotraukoje). Kai gėlės rudenį iš lauko buvo pasodintos į šį vazoną, žemę atvežėme iš miško. Vaikams pasidarė aišku, kad grybiena pateko iš miško su žeme. Apžiūrėjome šiurkščiąją stambiažvynę. Kepurėlė buvo 10 cm, bet užauga iki 18 cm skersmens, ruda, žvynai standūs, pasišiaušę, kampuoti. Kotas - iki 4 cm storio, baltas, senesnis būna rusvas, be žvynų, su lankeliu, galas sustorėjęs. Liepos–spalio mėn. auga eglynuose ir kitur. Jauni vaisiakūniai valgomi. Tik jokiu būdu negalima supainioti su labai nuodinga margąja musmire.

Mūsų grybas augo dvi savaites. Po to kepurėlė ėmė krypti, o kotas linkti. Dabar šiurkščioji stambiažvynė gražiai atrodo ir sudžiūvusi.

... Mokiniai pasakojo, kad vieni gybai iškelia kepures iš samanų ar kerpių, kiti stypso ant kelmų. Grybai kalasi plikame smėlyje, lenda iš žolių, auga ant kerpių, kankorėžių, net spyglių, šakelių. Grybų yra matomų tik per mikroskopą, esama ir milžinų, kurie sveria 15 ir daugiau kilogramų. Vėliau vaikai pasidalijo šiemetinio grybavimo įspūdžiais, pasakojo kokius grybus pažįsta, renka. Būrelio “Geniukai” nariai paskaitė ištrauką iš J. Marcinkevičiaus knygos “Grybų karas”, deklamavo eiles apie grybus.

... Po savaitės mus jau pasitiko Šilinės girininkijos girininkas Bronislavas Ambroza. Pirmiausia papasakojo, kaip reikia nepaklysti miške, kokių laikytis grybavimo taisyklių. Sutarėme, kad grybausime dvi valandas. Mažesnieji “Geniukų” nariai grybavo su savo vadove ir girininku, o vyresnių klasių “Giliukų” būrelio nariai pasklido pavieniui po mišką. (Mūsų nuostabai, kai kurios aštuntokės grybavo pirmą kartą.) Po dviejų valandų susirinkome sutartoje vietoje. Tik vienas kitas buvo įsidėjęs neatpažintą ir nevalgomą grybą. Pintinėse puikavosi pušyniniai baravykai, rudmėsės, keletas tikrinių baravykų, kazlėkai, lepšės, piengrybis paberžis, pušyninis raudonviršis, voveraitės, įvairių rūšių ūmėdės. Pailsėję iš girininko sužinojome, kad grybai neturi chlorofilo, todėl minta tik esančiomis organinėmis ir mineralinėmis maisto medžiagomis. Jie ardo fanerą, trobesius, gadina tepalus, lakuotus baldus, žaloja knygas, popierių, audinius, paveikslus, sukelia žmonių ir gyvulių ligas. Bet tarp grybų ir medžių bei žolių yra tam tikras ryšys – mikorizė. Medžiai ir žolės teikia grybams angliavandenius, o grybai skaido organines nuokritas į mineralines medžiagas, o kartais sunaudoja medžių šaknų išskiriamas nuodingas medžiagas. Manoma, kad grybo apimtos augalų šaknys geriau paima maisto medžiagas iš nederlingos dirvos, o tai medžiui naudinga, tuo pačiu grybai gauna įvairių organinių medžiagų.

Parneštus grybus mamoms vaikai padėjo nuvalyti. Iš jų buvo paruošti valgiai.

Būrelio „Geniukai“ nariai piešė, aplikavo grybus. Suorganizavo darbų parodą, geriausius atrinko konkursui.

Paskutinio užsiėmimo metu vyko pamokos „Grybai miškui – ne stalui“ apibendrinimas. Mokiniai dalijosi įspūdžiais, patirtais užsiėmimų metu, atsinešė įvairių patiekalų iš grybų. Ant stalų salotinėse buvo virti ir kepti, sūdyti ir marinuoti, konservuoti grybai, įvairios salotos, kepiniai ir padažai. Vaikai buvo dėkingi mamoms už suruoštas vaišes iš grybų. Liko tik konstatuoti: grybai – ne tik puikus maistas, vaistas, o ir nauda miškui.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"