Paieška Viršūnėj ritasi blausi šviesos vilnis

Viršūnėj ritasi blausi šviesos vilnis

Vytautas BAŠKYS

 

Gruodis – trumpos dienos, ilgi vakarai ir ilgos naktys. Saulė pasirodo retai, žemę ima kaustyti šaltis. Poetas Alis Balbierius įvardija: „Sutemose ūbauja pelėda, apkibusi vis tuo pačiu šalčiu“. Nuo naktinio paukščio vieniems nejauku, kitiems tai sutelkia dėmesį, padeda regėti, girdėti, jausti...

Pelėdos povyza, rimtis ir dėmesys yra tai, dėl ko tas paukštis vadinamas išminties simboliu. Jos plunksnos labai purios, minkštos ir švelnios. Pelėdos medžioja tik naktį. Vikri medžiotoja tyliai priskrenda prie aukos, kurios krebždesį gali išgirsti tamsią naktį, kai nebepadeda net skvarbus persekiojamojo žvilgsnis. Tuoktuvių metu (vasario mėnesį) pelėda garsiai tuksena snapu ir tyliai plaka sparnais. Tokie paukščio savitumai traukia meninės kūrybos dėmesį. 

Pelėda mėnulio šviesoje spokso ir iš dailininkės Dalios Dokšaitės paveikslo. Prieblanda, susikaupimas tampa minties ir vaizdo meditacija. Tokioje dangaus ir minties sąsajoje Robertas Keturakis įžvelgia: „Tiek daug pradingo / tamsoj, kurios viršūnėj ritasi blausi / šviesos vilnis“. Žiemos rūką tapyboje ir įvaizdį eilėraštyje galima tapatinti kaip atitikmenis, nes nebėra atskirų, sustingusių, uždarų ir apsiribojančių bruožų. Tokia kultūros prigimtis, kad neįmanoma kalbėti nevartojant įvaizdžių.

Žvilgsnis nukrypsta į Visatą. Pelėdos ūke ištisus metus matomas Grįžulo Ratų žvaigždynas. Indų raštuose (Vrihat) Sapta Rish) – Septyni išminčiai. Mūsų žemiškoje išmintyje - Lazdynų Pelėda. Ji buvo viena labiausiai skaitomų rašytojų - graudžios istorijos teikė viltį, kad blogis bus nubaustas. Gėris, kaip pažinimo siekių tikslas, siekia pačias civilizacijos ištakas.

Poetai net paprasčiausiems gamtos dalykams randa įvairiausių įvaizdžių, sureikšmina, suteikia šiek bei tiek dieviškumo, bet tuo jautrumu gamtą prisijaukina. Tai nėra šiaip žodžiai. Jie atkreipia dėmesį į tai, kad daug ką gamtoje galime apmąstyti ir suprasti tarsi kitos erdvės požiūriu. Edita Nazaraitė regi pelėdos skrydį virš mėnulio sidabruotos pievos: „Amžinybei sustings / pelėdos plasnojimas / virš veidrodžio pievos“.

Pelėda yra ir pasaulinės filosofinės minties meninis įvaizdis, kuris įprasmina istorinę filosofijos paskirtį. Minerva – romėniškas senovės graikų Atėnės, išminties deivės, mokslo ir amatų globėjos, mitologinis variantas. „Minervos pelėda pradeda skraidyti tik sutemus“, - palygino Hėgelis. Vokiečių filosofas Heideggeris Atėnuose atsidavė deivės Atėnės globai. Jo prašymas deivės globos tapo metodine priemone suprasti slaptingąją Graikijos meno prigimtį, o kartu atskleisti nušvitimą, kaip galią regėti tai, kas dar neregima.

Dieviškos paramos prašymu siekiama sėkmės kūryboje, nes deivės spindesys atveria kūrybinės minties nušvitimą. Mąslus deivės žvilgsnio spindėjimas (kaip spindi, tarkim, jūra, mėnuo ar žvaigždės) nukreiptas į ribą, tačiau ne į tą, kurią visi įžiūrime, bet į kitą, kurią tik nujaučiame. „Ir nuojauta tiesos (brangesnė man už tiesą) ten kaupėsi ir nedūlės“, - tarsi atitaria poetas Robertas Keturakis. Čia tarsi pasireiškia ir deivės šviesa, kurią nusako poetė Onė Baliukonytė: „Žemyna, auštant pagimdyk mane / Nei vyšnios pumpurą iš spindulio ir purvo. / Leisk tapti būsimo žydėjimo gera žinia“.

Kaip tik toks prigimtinės pasaulėjautos dvelksmas sutelkia dėmesį į ištakas, kurios tebeveikia, tebelydi mus. Deivės esybė tiesiogiai susijusi su gamtos kūrybiniu persikūnijimu, o tuo pačiu byloja kitokią pažinimo erdvę, kuri įkvepia ieškoti naujų įvaizdžių, padeda sukurti ką nors naujo, leidžia rastis menui.

Dėl jausminių ryšių su gamta praradimo poetas Robertas Keturakis taria: „Bet vis tiek man atrodo - netekom kažko tyro ir būtino“. Tačiau deivės Gabijos įvaizdis padeda pakilti, įgauti naują formą, įtvirtinti naujas, savitas temas. Tokia Gabijos liepsna, kaip kultūrinės raiškos sakralinis įvaizdis, atveria prigimtinės gamtojautos gelmę. Poetas čia retoriškai prabyla: „Išsaugoki, Praamžiau, ąžuolą, pilnatį ir žmogų, kuris galės išgirsti ir suprasti, ką mums bylos iš ąžuolo iššokusi liepsna“.

... Gamtos fenomenologija bando paaiškinti skirtingas patirtis. Iškalbinga yra tai, kad analizė čia nieko neduos, bet yra būdas atnaujinti tradicinę gamtojautą. Anot poeto: „...šaknys nuneša tenai, kur nėra nei šviesos, nei tamsos“.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"