Paieška Šventė saulei prisišaukti

Šventė saulei prisišaukti

Ramunė TOLVAIŠYTĖ

 

Tai – šventosios Liucijos diena, kitaip dar vadinama Šviesos diena. Minima ji gruodžio 13–ąją. Nors ir atkeliavusi iš kitur, ši šventė nėra svetima mūsų kultūrai – dar pagonybės laikais Lietuvoje tamsiausiu metų laiku būdavo uždegamos simbolinės žvakės ir pradedama laukti saulėgrįžos.

 

Etnologų teigimu, šv. Liucijos diena kilo iš Švedijos, o jos atitikmuo mūsų šalyje yra adventas. Išties, juk abiejų švenčių simbolika yra tokia pati – šviesesnio laikotarpio laukimas. Senovės lietuviai, laukdami saulės sugrįžimo, gruodžio 13–ąją įžiebdavo gausybę žvakių. Tą patį padarydavo ir švedai, savo šalyje pagerbdami šv. Liuciją. Juk žiemos saulėgrįža kažkada, kalendoriui neatitinkant saulės metų, būdavo minima gruodžio 13–ąją, kai švenčiama Liucijos šventė.

Vėliau, Lietuvai tapus krikščioniška, imta minėti Liucijos vardines. Tačiau Šviesos diena mūsų valstybėje vis dėlto ilgą laiką nebuvo minima. Tai – švedų tradicija, turinti šimtmečių senumo šaknis. Būtent šv. Liucija Švedijoje pakeitė šventąjį Mikalojų. Mat reformacijai atėjus į Šiaurės Europą, garbinti šventuosius tapo draudžiama, nors tikintiesiems ir buvo sunku to nedaryti. Ypač sunku būdavo apsieiti be tokio šventojo, kaip šventasis Mikalojus, nuo seno laikyto mokinių globėju. Beieškant išeities, barzdotas vyskupas Mikalojus buvo pakeistas vaikeliu Jėzumi, o dovanų dalijimas perkeltas iš gruodžio 6–osios, šv. Mikalojaus dienos, į Kalėdas. Pradžioje Jėzų Švedijos dvaruose tradiciškai vaidindavo mergaitė, aprengta baltais marškinėliais ir užsidėjusi ant galvos degančių žvakių vainiką. Tačiau šis paprotys kaip Kalėdų šventė Švedijoje vis vien neprigijo ir buvo perkeltas į šv. Liucijos (lotyniškai „šviesa“ ) dieną. Plačiau po visą Švediją Šviesos diena paplito tik XIX amžiaus pabaigoje.

 

Mitinė figūra iki šiol tebeskleidžia šviesą

 

Kas gi buvo žmonių dabar taip garbinama šv. Liucija?

Legendos byloja, jog ji maldomis išgydė savo sergančią mamą. Jai pasveikus, jos abi išpardavė visą savo turėtą turtą ir pinigus išdalino vargšams. Dėl šitokių jų veiksmų labai įširdo Liucijos sužadėtinis ir sumanė atkeršyti. Jis apkaltino merginą nederamais veiksmais ir įskundė ją teisėjams, o šie nuteisė vargšelę mirti laužo liepsnose. Tad nenuostabu, kad dabar ji yra laikoma mitine figūra, sušildančia visus savo šviesa bei šiluma žvarbiomis gruodžio mėnesio naktimis.

Nuo pat ankstyvo gruodžio 13–sios ryto švedai pagal seną viduramžių paprotį stengiasi pusryčiauti net septynis kartus: šitaip pasirengiama kaip tik tuo laiku prasidedančiam prieškalėdiniam pasninkui.

Pasninkauti būdinga ir mūsų tautos žmonėms. Prieškalėdinis adventinis pasninkas yra susikaupimo, apmąstymo, apsivalymo laikas, naudingas ne tik sielai, bet ir kūnui. Mūsų seneliai tikėjo, jog būtent per adventą aplinkui klaidžiojančios piktosios dvasios, namus lankančios vėlės, taigi stengėsi jų nesupykdyti ir laikėsi įvairiausių draudimų. O gruodžio 13–ąją itin akylai būdavo stebima gamta. Pagal tai, kokios dienos būdavo nuo šios datos, spręsta, kokie bus metai. Kiekviena diena atitikdavo mėnesio orus.

 

Itin aktyvūs Šviesos dienos renginių dalyviai – mokiniai ir pedagogai

 

Šv. Liucijos diena, kuri, kaip jau minėjome, yra tradicinė švedų šventė, plačiai švenčiama ir kitose šalyse. Tiesa, šios šventės ritualai ir apeigos įvairiose valstybėse yra skirtingos. Netgi atskirose Švedijos vietovėse laikomasi nevienodų tradicijų. Vienur šv. Liucijos procesija primena bažnytinę: priekyje eina mergina, nešdama ant galvos vainiką su degančiomis žvakėmis, o už jos - baltai pasipuošusios jos draugės, irgi su žvakėmis rankose. Kitur eisenoje išdidžiai žingsniuoja vaikinai, rankose nešdami spindinčias žvaigždes. Dar kitur eisena ir suvis modernizuota: jos dalyviai važiuoja motociklais... Žodžiu, vietos fantazijai ir išmonei reikštis šią dieną yra į valias. Paprastai pagrindiniais šios šventės organizatoriais ir dalyviais būna jauni žmonės. Dar gerokai iš anksto šv. Liucijos dienai pradeda ruoštis mokyklos ir mokytojai, lenktyniaudami, kieno gi eisena šiemet bus pati įspūdingiausia.

Italijoje sulig plačiai minima Šviesos švente prasideda kalėdinių ir naujametinių švenčių periodas, besitęsiantis net kelias savaites – iki Trijų karalių. Čia taip pat netrūksta linksmo siautulio ir fantazijos šėlsmo... Puiku, kad ši graži indoeuropietiška tradicija jau ima prigyti ir Lietuvoje. Šventosios Liucijos garbei skirtos giesmės skamba Vilniaus Bernardinų bažnyčioje, į gatves išeina balti angeliukai, linksmindami žmones savo šokiais, vaišinamasi jau prie kalėdine atributika išpuoštų vaišių stalų. O švenčių juk niekados nebūna per daug – juk tai ne kas kita, kaip iš kasdienybės pilkumos išplėštos džiugesnės akimirkos...

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"