Paieška Bukutis – lesyklos siela

Bukutis – lesyklos siela

Selemonas PALTANAVIČIUS

 

Gamtoje yra nedaug paukščių, kurie visada kristų į akis. Dar sunkiau jų surasti žiemos pradžioje, kai dauguma sparnuočių išskridę, o kiti susitelkę miškuose ar prie  lesyklų. Tiesa, bukučio taip pat geriau ieškoti prie lesyklos, o jeigu nėra sniego – sename parke, sengirėje, kur daug kerpėtų medžių, senų stuobrių. Čia jis laksto medžių kamienais galva aukštyn ir žemyn, nes, ko gero, tik vienintelis paukštis mūsų krašte gebantis taip laipioti.  Bukučio vardas jam labiausiai tinka, nors kai kas jį vadinai vilkučiu ar kitais vardais,  reiškiančiais judrų, vikrų, nenustygstantį vietoje paukštį.

Eurazijoje gyvena keletas bukučių rūšių, kurios savo biologija ir gyvenimo būdu labai panašios. Net ir išvaizda jų gana panaši - kūno apatinė dalis šviesi, beveik balta, nugara ir galvos viršus pilkai melsvi, pro akis nutįsęs juodų plunksnų brūkšnys. Bukučio kojos stiprios, nagai palyginti ilgi, snapas gana ilgas ir stiprus. Šis paukščiukas pats sugeba išsikalti drevę ir prakalti kietą lazdyno riešuto kevalą.

Atrodo, kad bukutis visada yra geros nuotaikos – jis retai kada medžių kamienais bėginėja tyliai; dažniausiai girdėsi ne tik jo nagų skrebenimą, bet ir kliuksėjimą, švilpčiojimą ar pratisą švilpimą. Rudenį šie garsai intensyvūs, o jau antroje žiemos pusėje tampa labai garsūs – ryte, kai vos pateka saulė ir dar nesigirdi šakomis grojančių genių, bukutis jau kliuksi taip, kad girdėti labai toli.

Vienas pirmųjų bukutis ima lankytis lesykloje. Tiesa, vienkiemyje ar miesto centre esanti lesykla jo gali taip ir nesulaukti, tačiau jeigu netoli yra miškas, parkas ar bent skveras, senas sodas, bukutis tikrai pasirodys. Ne mažiau svarbu, kad netoliese būtų tuščias inkilas jam nakvoti ir senų medžių, kurių žievės plyšiuose jis slepia saulėgrąžas. Šis bruožas bukučiui labiausiai būdingas, nes prie lesyklos jis lesa retai – paprastai savo lesalą neša slėpti. Ko gero, jo paslėptomis sėklomis vėliau maitinasi ir kiti paukščiai. Beje, radęs lesyklą, bukutis, sakytum, prie jos pritraukia ir kitus paukščius – jo judėjimas, kliksėjimas, žievės skrebenimas yra geras ženklas kitiems sparnuočiams. Gana stambus (sveria apie 25–30 g), jis lesykloje nusileidžia tik didžiajam margajam geniui ir kėkštui. Kiti paukščiai bukučiui atskridus turi pasitraukti ir laukti savo eilės.

Bukutis labai pastabus – jei netoli lesyklos apsilanko paukštvanagis (kas nutinka ne taip jau retai), jis pakelia tokį triukšmą, kad perspėjami visi paukščiai. Kaip nekeista, į tokius jo signalus ne visada reaguoja pilkosios zylės, kurios dažniausiai ir tampa paukštvanagio grobiu.

Pavasario paukščiai lesykloje lankosi ne visada aktyviai. Tačiau bukutis, anksti rytą pasveikinęs saulę ir pasigarsinęs visai apylinkei, joje yra pats dažniausias svečias. Žinoma, jeigu yra saulėgrąžų, jo mėgstamiausio maisto. Lesa jis ir batoną, žemės riešutus, kapsi mėsą ar mėzdruoti paliktą šerno kailį.

Peri bukučiai visada inkiluose ar drevėse. Jei tai būna didžiojo margojo genio iškalta drevė ar varnėnui skirtas inkilas, jie iš žemių (molio) paruošta mase taip susiaurina landą, kad pro ją vos ne vos landžioja. Skylėtą inkilą jie taip pat užsandarina ta pačia „statybine“ medžiaga. Bukučio lizdas – plonas pušies žievės lopinėlių sluoksnelis. Pilna dėtis – 5–7 kiaušiniai, per tris savaites jaunikliai užauga ir palieka lizdą. Žūsta nedaug bukučių dėčių, o ir pats paukštis ne taip dažnai patenka plėšrūnams. Todėl bukutis pelnytai laikomas vienu dažnesniu mūsų sparnuočių. Džiugu, kad jis visada lankosi ir lesyklose.

 

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"