Paieška Miškininkų vieškelį regint...

Miškininkų vieškelį regint...

Žurnalisto Augusto UKTVERIO pokalbis su Lietuvos žemės ūkio universiteto (LZŪU) profesoriumi habilituotu daktaru, Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentu Edvardu RIEPŠU.

 

Lietuvos miškininkų sąjunga, apie kurią norėčiau kalbėtis su Jumis šiame pokalbyje, yra tarsi kokia profesinė miškininkų sąjunga, tačiau su kokia profsąjungine organizacija netapatinama. Ar nesusitapatins ateityje, ar tai netikslinga? O gal tik kažkam nenaudinga?

 

Profesinės sąjungos, be abejo, turi labai aiškius savuosius tikslus, gina savo narių socialinius, ekonominius, kultūrinius ir kai kuriuos kitus interesus. Lietuvos miškininkų sąjunga (LMS) savo darbe vadovaujasi Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymu. Nors veiklos barai tikrai erdvūs: ir miškų politika, ir naujų technologijų diegimas, ir miškininkų gyvenimo kai kurie aspektai, ir miškininkų pareigybių statusas, ir... Savo planus sudarome dviejų metų periodui, nes, kaip sakoma, gyvename nuo suvažiavimo iki suvažiavimo. Juose išrenkama LMS valdyba, LMS prezidiumo nariai, LMS prezidentas, du jo pavaduotojai, atsakingasis sekretorius.

Negalėčiau teigti, jog LMS nemato kasdienos miškininkų veiklos vieškelio. Štai dabar (žinybos vadovų iniciatyva) diskutuota dėl valstybinių miškų valdymo sistemos tobulinimo.

Svarstėme projektus, susietus su valstybiniais miškais, jų valdymu. Kaip gali nesunerimti, kai buvo paskelbta, jog iš šalies miškininkų gretų reikės atleisti apie 700 specialistų. Čia – jau ne vien miškas kertamas būtų... Tai jau būtų susiejama ir su tais, kurie ateityje siektų tapti miškininkais. Neminint, jog būtų šioks toks ir kai kurių miškininkų dinastijų „ištrynimas“... Tai jaučiame mes, dirbantys LŽŪU: keičiasi stojančiųjų kontingentas, jų interesai... Žinoma, esminės pertvarkos vien su kokia viena reforma sieti ir nereikėtų. Visuomenėje esama daug įvairiausių skersvėjų. Jei dar žinosime, jog atitinkamam miško plotui specialistų skaičius mažėja, ir čia atsirastų terpė kai kuriems samprotavimams, diskusijoms... Aišku viena: kai yra menkesnės specialistų pajėgos, ir negerovės miške (nelegalūs kirtimai, ligų ir pakenkimų židiniai, bebrų patvenkiami plotai ir pan.) bus pastebimos taipogi pavėluotai.

Beje, grįžtant prie pasiteiravimo apie profsąjungas, turiu pasakyti, jog kai kuriose urėdijose jos yra, nors... Juk žinote: urėdijos jau senokai miško kirtimus patiki įvairiems rangovams, tad tokios grandies, kaip darbininkai, urėdijose beveik ir nebeliko.

 

Urėdui, žiū, tos profsąjungos gal suvis nereikalingos...

 

Gali būti ir taip. Tačiau demokratiniai principai, pilietiškumas susieti ir su valstybiniais miškais, vadinasi – ir su profsąjungine veikla.

 

Privačių miškų savininkai turi savas sąjungas, tačiau argi Lietuvos miškininkų sąjunga nuo privataus miško yra nusigręžusi?..

 

Dar kartą turiu patikslinti, jog Lietuvos miškininkų sąjungos nariais gali būti tik specialistai, turintys miškininko išsilavinimą (atitinkamą diplomą). Eigulys, tarkime, jei jis turi specialisto diplomą, gali būti LMS narys. O miško kirtėjai, nors ir lankę kokius miško kirtėjui reikalingus kursus, LMS nariais tapti negali. Žinoma, intelektas ne vien nuo diplomo priklauso, kartais vadinamieji paprasti žmonės apie mišką gali pasakyti kur kas daugiau, nei diplomuotas miškininkas. Neminint žmogaus vidinės, dvasinės sferos.

Neatmetu galimybės, jei atsirastų žmonių, neturinčių atitinkamo diplomo, tačiau norinčių tapti LMS nariais, tą sąjungą gali papildyti ir kvalifikaciją turintys miškų darbininkai. Juk laikas viską keičia. Tarkime, norint dirbti su sudėtinga šiuolaikine ir itin brangia technika, darbininkas turi mokytis ir apie tris metus. Toks darbininkas ir pačius kirtimui skirtuosius medžius geba atrinkti, nereikia tuo rūpintis girininkui.

 

Kažin ar greitai LMS susies ir tuos, kurie konkrečiais darbais, veikla pasitarnauja miškui, o ne vien diplomu puošia savo švarko kišenę?..

 

Tikrai neprieštaraučiau, jog esama daug žmonių, dirbančių miškui, tačiau nepriklausančių LMS. Juk anksčiau savamoksliai ir girininko pareigose dirbo. Ir gerai dirbo, nes buvo praėjęs veiklos ciklus – nuo darbininko, eigulio, žvalgo ar meistro.

Tad LMS suvažiavime, manau, galima būtų kiek koreguoti sampratą apie tai, kas yra artimas miškui, kas gali tapti LMS nariu.

LMS įstatai numato kurti LMS bendrijas pagal pareigybes, t.y., atsižvelgiant į profesinę veiklą. Juk yra Miško įstaigų vadovų bendrija (joje – ir dalis urėdų, esama ir mokslininkų; šiai bendrijai vadovauja Vilniaus miškų urėdijos urėdas Raimondas Ribačiauskas), yra Vyriausiųjų miško augintojų (specialistų) bendrija (šiais bendrijai vadovauja Šakių miškų urėdijos urėdo pavaduotojas miškininkystei Romas Kupstaitis); yra Lietuvos girininkų bendrija (jai vadovauja Raseinių miškų urėdijos Padubysio girininkijos girininkas Raimundas Juzikis). Manau, jog dar galėtų būti ir kitokio profilio bendrijos, dirbančios prie LMS, ginančios savosios profesijos interesus. Svarbu, jog aiškėtų kaip vieną ar kitą problemą suvokia skirtingi specialistai: mokslininkas, urėdas, girininkas...

 

Sakoma, jog kiekvienas medis, žiū, sergąs kokia liga. Vieni nugeibsta, nudžiūsta, kiti išgyvena. Ar pačiai Lietuvos miškininkų sąjungai kokie virusai nebaisūs? Kai kas pasišaipo, jog Lietuvos miškininkų sąjunga – tarsi priedėlis prie šalies Generalinės miškų urėdijos. Joje užsakoma muzika, tonai, pustoniai...

Esate profesorius, turite galimybę žvelgti platesniu rakursu, nes specialistai, surišti disciplinos virvele, gali ir dirbti kaip tarnautojai, o ne kaip kūrėjai...

 

Geras samprotavimas... Žinoma, nesame joks Generalinės miškų urėdijos (GMU) padalinys (kad ir perkeltine prasme), nes tada LMS veiklos niekam nė nereikėtų. Turiu pasakyti, jog esama daug atvejų, kai LMS ir GMU požiūriai yra ganėtinai skirtingi. Štai miškų žinybos vadovybė kartu su GMU pateikė projektą dėl valstybinių miškų valdymo tobulinimo, tačiau LMS būta gana kitokių nuomonių. Juk mokslininkai, vadovaujami prof. Romualdo Deltuvo, siūlė 4-5 variantus valdymui, o ne konkretizavo, kas yra labiausiai taikytina. Galop ne iš LMS buvo siūlymas eiti revoliuciniu keliu: arba vienas, arba devyni centrai (dabar esant 42 miškų urėdijoms). LMS pasisakė prieš tokias revoliucines permainas (būta ir kreipimosi, ir pasisakymų tokiose institucijose, kaip LR Seimas). Būta aštraus nesutarimo. Kita vertus, LMS savo sprendimuose vadovaujasi daugumos nuomonės principais. Žinoma, niekas nedraudžia pareikšti ir kokios atskirosios nuomonės (turiu omenyje ir save). Svarbiausi probleminiai dalykai aptariami ir visuomenei pateikiami LMS suvažiavimo, valdybos ar prezidiumo sprendimais.

 

LMS yra įsikūrusi Kaune, GMU – Vilniuje, tad gal ir iš tos situacijos galime suvokti, jog tam tikros (tarkime net ir sveikos) priešpriešos esama: Kaune – mokslo ištekliai, Vilniuje – praktinės pajėgos... Nors vargu ar viską galėtume sutalpinti į kokias formules...

 

Mokslo žmonių esama ir Vilniuje. Apie kokią nors priešpriešą nė nenorėčiau užsiminti. Nes jau minėjau, jog LMS suvažiavimo, valdybos ar prezidiumo sprendimai – balsavimų rezultatas. O ten atstovaujama visa Lietuva. Viešinama tik demokratinė daugumo nuomonė. Tai būtina tada, kai siekiama globalių, šaliai naudingų sprendimų. Tad niekas ir manęs negali kaltinti dėl vienokios ar kitokios LMS pozicijos, kurią sąjungos vadovybė turi ginti viešai.  

 

Visuomenėje miškas yra didelė savastis. Ir tam, kuris į girią suka grybauti, ir tam, kuris su galingu visureigiu jos link suka, siekdamas žvėrį sudoroti... Visus medžių laja priglaudžia, tarsi paguodžia, paakina. Ir visi kiek nustėrsta, kai kažkas apie revoliucijas, susietas su giria, prabyla...

Kokias teigiamas, kokias neigiamas tendencijas įžvelgtumėte šioje išcentrinių jėgų veikiamoje karuselėje?

 

Suprantu, jog nenorite pokalbio baigti kokiu daugtaškiu. Visuomenės ir miško vadinamieji tilteliai yra tiesiog būtini. Ir pačiai visuomenei, ir miškui. Nes giria nėra koks medžio gabalas, tai nepaprastai sudėtinga, daug ką keičianti sistema. Būtent tai norėta pasakyti ir šį rudenį, kai Girionyse miškininkai šalies visuomenei surengė šventę. Į ją buvo pakviesti ir savivaldybių vadovai, ir žurnalistai, ir mokslininkai, ir žalieji, ir medienos perdirbėjai – visi, kurie suinteresuoti, kad šalies miškuose būtų tvarka. (Gaila, jog tuo pačiu metu Varėnoje buvo „Grybų šventė“, reikėjo tokio švenčių dublio išvengti...)

Ką galėčiau pasakyti girios ir žmonių labui? Gal ir pasikartosiu, tačiau vėl priminsiu: LMS nepritarė siūlymui, jog valdyti valstybinius miškus reikėtų ar iš vieno, ar iš devynių centrų. Nes ir projektas nebuvo išbaigtas. Tai juk ne urėdijų ekonomikos problemų „išrišimai“, o ir visuomenės judinimas. Dar kartą priminsiu tai, jog darbo netektų daugelis profesionalių miškininkų. O urėdijų šiandienos ekonominiai rodikliai nėra blogi, tad gal ir apie tokią revoliucinę reformą kalbėti suvis nėra reikalo?.. Dabar medienos kainos kyla, tad urėdijos sukasi gana gerai.

 

Gal problema suvis keista: vadas nesusikalba su urėdais, kuriems kylančios medienos kainos tik ūpą kelia, o kas bus ateityje? Tegu tai spręs kita šalies karta!

 

Vadas, man regisi, tikrai susikalba. Jei jau apie susikalbėjimą nukrypome, turiu pasakyti, jog šiemet LMS kai kurie nariai dalyvavo Estijoje, Saaremos saloje vykusiuose disputuose aptariant kultūros paveldo dalykus, susietus su miškais. Tad miškininkams nesvetimos ne vien tiesioginės miško problemos. Tai, sakyčiau, gerą klausą visuomenės interesams rodantis ženklas.

Nereikėtų apie urėdiją burnoti, jei įsigyjamas ir geras visureigis, nes juk po miškus tenka važinėtis, nes XXI amžiuje, ES gyvename. Negi aš dabar prisiminsiu, jog girininku dirbdamas dviračiu po mišką braškinausi.... Negi tą transporto priemonę dabar į mišką vėl atvarysi?.. Urėdijos yra valstybinės įmonės, kuriose savivalei erdvės tikrai nėra. Nors kai kurių paklydimų visur būna, pasitaiko...

 

Dėkoju už pokalbį.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"