Paieška Tirpsta metai, lyg snaigės, tačiau...

Miškininkų veiklos ir gyvenimo puslapiai

Tirpsta metai, lyg snaigės, tačiau...

Rimantas GRIKEVIČIUS

Viktoro Bergo premijos laureatas

 

... 1957-jų rugpjūtis. Tada, lygiai prieš penkiasdešimt metų, tik ką baigęs Vilniaus miškų technikumą, pradėjau darbą tuometinėje Zarasų girininkijoje, kurios buveinė buvo Maldutiškio vienkiemyje. Girininkijai priklausė dalis Gražutės miško ir šilai už miesto vakarinės dalies (Stelmužės, Baltamiškio, Ramoncų, Poguliankos, Taboro, Magučių). Girininku tuo metu dirbo Vytautas Mikalauskas (metais anksčiau baigęs Vilniaus miškų technikumą).

Mano pareigybė - žvalgas, mėnesio atlyginimas – 425 rubliai. Tais metais žvalgo funkcijos buvo panašios į dabartines miško techniko, girininko pavaduotojo: medžių parinkimas kirtimui, atliktų darbų priėmimas, užmokesčio apskaičiavimas ir t.t. Dabar žvalgo pareigybės girininkijose nėra, bet, mano manymu, ji galėtų būti atnaujinta su šiek tiek kitokiomis funkcijomis.

 

Žvalgas...

 

Gražus pavadinimas, reiškiantis miško žvalgymą. Žvalgas turėtų kuo daugiau būti miške ir žinoti viską, kas dedasi girininkijos šiluose. Jis turėtų gerai išmanyti miško gyvenimo įvairias vingrybes.

Nelengvos buvo 18-čio žvalgo pirmosios darbo dienos. Bendrauti reikėjo su solidaus amžiaus žmonėmis. Ir ne tik bendrauti, o ir kai ką nurodyti. Tačiau greitai adaptavausi. Santykiai su eiguliais ir darbininkais buvo geri. (Darbininkų buvo per 10, eigulių – 8.) Girininkijos siela buvo eigulys Timofejus Blynovas. Jis gyveno arčiausiai girininkijos raštinės, tvarkė girininkijos aplinką, prižiūrėjo girininkijos arklį bei nedidelį Maldutiškio medelyną (beje, įveistą 1937 metais), kankorėžių aižyklą (aižydavo kankorėžius). Nors F. Blynovas ir nebuvo baigęs jokių miškininkystės mokslų, tačiau miškų apsaugos, tvarkymo ir kūrimo dalykus išmanė gerai, buvo apsišvietęs, draugiškas ir taktiškas bendravime, labai pareigingas. Vykdant Stelmužės miške valymo kirtimus (jų apimtys buvo didelės), tekdavo savaitei darbininkus vežti iš Maldutiškio į Stelmužę, nes tame krašte miško darbininkų nebuvo. Veždavau dažniausiai pirmadieniais. Eigulys F. Blynovas ateidavo anksti (dažniausiai 6 val.) į girininkiją ir raportuodavo: „Gerbiamas žvalge, karieta kelionei parengta, darbininkai susirinko“. Karieta – tai didelis vežimas su dviem sėdynėm. Vežimą tempdavo nejaunas girininkijos žirgas Juodis.

Penktadieniais vėl vykdavau į Stelmužę - darbų priimti ir darbininkų atvežti. Valymo kirtimuose daugiausia buvo gaminamos kirvamalkės. (Kirviu pagamintos 1–6 cm storio ir 1 m ilgio malkos.) Jos tuo metu turėjo labai didelę paklausą, daug pirkdavo Zarasų pieninė.

Visi girininkijos eiguliai buvo dori, sąžiningi. Ir šiandien, praėjus penkioms dešimtims metų, jų paveikslai prieš mane: Antanas Sinica – aistringas medžiotojas, anekdotų pasakotojas, darboholikas; Petras Dainys – susimąstęs, pilnas idėjų; Antanas Mizeikis – analitikas, visada turintys pasiūlymų ką nors gero padaryti miške. Pranas Abramavičius – neskubantis, prieš pradėdamas bet kokį darbą, gerai viską apmąstantis; Antanas Grigalavičius – energingas, geraširdis; Adolfas Juršys – tikras „profesorius“, dalykiškas ir pareigingas; Jonas Ivanovas – labai draugiškas ir mielas „staroveras“; Bronius Lumpickas – gerumo įsikūnijimas...

 

Miško darbininkai...

 

Sunku jie tada dirbo. Mišką kirto rankiniais pjūklais. Pagamintus rąstus prie kelių traukdavo (vilkdavo žeme) arkliais. (Tik vėliau atsirado traukimo vežimėliai.) Gan griežtai vykdė darbų kokybės reikalavimus. Tai buvo tikri miško žmonės, išmanantys daugelį sudėtingo miško gyvenimo vingrybių.

Pašarkė – nedidelis kaimelis Gražutės miške (dabar ten poilsio bazė). Jame gyveno net trys nuolatiniai miško darbininkai: Stasys Andrijauskas, Edvardas Andrijauskas ir Stepas Andrijauskas. Jų rezultatai - nepakartojami. Verta tame kaimelyje pastatyti paminklinę lentą, nurodančią, kad čia gyveno ypač nusipelnę miškakirčiai.

 

Ąžuolai mainyti į kviečius

 

1957 metais Zarasų rajone kolūkinių miškų buvo apsčiai ir kirto juos intensyviai. Darant kolūkiuose revizijas, savavališkų kirtimų kelmus tekdavo kleimuoti nuo ryto iki vakaro. Ir tai (viename kolūkyje) trukdavo net kelias dienas. Kai kuriuose priemiestiniuose Zarasų rajono kolūkių miškuose buvo nemažai ąžuolų. Visi jie buvo iškirsti ir išvežti į Ukraina, mainais į kviečius. Tuometinis Zarasų miškų ūkio direktorius Aleksandras Gedrimas ėmėsi griežtų sankcijų tiems kirtimams sumažinti, bet visų sumanymų įgyvendinti nepavyko, jį atleido iš Zarasų miškų ūkio direktoriaus pareigų ir perkėlė dirbti į Ukmergės miškų ūkį.

 

Maldutiškyje...

 

Pagrindinė žvalgo susisiekimo priemonė tada buvo nuosavas dviratis. Man juo važiuoti labai patikdavo, ypač malonu būdavo minti į Baltamiškio (už Imbrado) eiguvą, nes važiuojant iš Maldutiškio nuolat keisdavosi kraštovaizdis.

Girininkas Vytautas Mikalauskas gyveno Maldutiškio vienkiemyje, girininkijos pastate (kur dabar svečių kambariai), o žvalgui teko ieškotis buto. Apsigyvenau Apkartų kaime (netoli girininkijos raštinės, pas Plotnikovus). Tai buvo labai dori ir religingi sentikiai. Apsigyvenus pas juos, man pirmiausia pasakė, kad vandenį teks gerti tik iš man skirto puoduko, jų vadinamo „paganaja kružka“, bet tai gyvenimo neapsunkino. Po 50-ties metų apsilankius Maldutiškyje ir nakvojant svečių kambaryje (kur gan ilgai gyveno girininkas V. Mikalauskas) negali nesistebėti, kaip viskas pasikeitė. Karštas vanduo, dušas, tualetas – viskas vietoje, kaimo sąlygomis. O 1957 metais nebuvo karšto vandens, nebuvo dujų, nebuvo kambaryje tualeto. Apie tokius patogumus, kurie dabar yra, Vytautas Mikalauskas tais metais net svajoti negalėjo. Tualetas buvo lauke, vandenį semdavo iš šulinio, o sriubą girininkui jo darbščioji žmona Bronelė virdavo, kūrendama plytą malkomis.

Zarasų girininkijoje kartu su manimi dar kurį laiką girininko pavaduotoju dirbo senesnės kartos atstovas – Vincas Zoluba, buhalterė Pranė Kutkauskaitė, o meistru, tik ką iš kalėjimo grįžęs (buvo nuteistas už „antitarybinę veiklą“) Stepas Šaltis. Pastarasis mėnesio gale visada sudarinėdavo algalapius, nes rašė tiesiog kaligrafišku šriftu. Mūsų santykiai buvo labai draugiški, nors jam tuo metu buvo 55 metai, o man 18.

Maldutiškio vienkiemis per tuos 50 metų stipriai pasikeitė. Ženkliai paaugo tuopos (kai kurios dėl amžiaus jau ir džiūti pradėjo), nebėra medelyno, aplinkui apstu automobiliui tinkamų kelių. Tačiau ir po 50-ties metų ta aplinka - ne svetima. Juk tai mano pirmoji darbo vieta.

 

Tumiškių paviliotas

 

... 1962 metais buvau paskirtas naujai įkurtos Tumiškių girininkijos girininku. Tose pareigose dirbau iki 1967 metų kovo mėnesio 1 dienos. Girininkijoje pavyko suburti labai gerą kolektyvą. Tiek eiguliai, tiek ir darbininkai labai pergyvendavo dėl girininkijos nesėkmių ir kartu džiaugdavomės, kai buvome giriami už gerus veiklos darbo rezultatus. Žmonės dirbo pasiaukojamai. Kazys Biveinis – nuolatinis miško darbininkas, jis niekada neklausdavo kiek jam mokėsi. Jam svarbiausia – daug ir kokybiškai padaryti, su kuo mažesne žala miškui. Priimdamas jo darbus tik stebėdavaisi, kaip galima taip dailiai sukrauti malkų rietuves... Nesvetimas jam buvo ir sudėtingas miško pasaulis. Jis gerai pažinojo daug girios paukščių ir augalų. Tai buvo neeilinė asmenybė. Doras, sąžiningas, labai tolerantiškas kaimo žmogus... Taip galima pasakyti apie Kazį Biveinį, nors jis ir nebuvo baigęs jokių mokslų.

Šviesūs prisiminimai apie girininkijos darbininkus: Stasį Biveinį, Vytautą Šileikį, Antaną Ramanauską, Grigorijų Rybakovą, Samsoną Matušovą, Nikolajų Grigorjevą, Mykolą Raduševą, nuolatines miško želdintojas seseris Emiliją ir Eleną Makauskaites ir daugelį kitų kruopščių sezoninių darbininkų. Eigulių Jono Tureikio ir Juozo Juškos tėviški patarimai labai padėdavo sprendžiant daugelį miškininkystės ir kitos ūkinės veiklos klausimų. Jie buvo mano pirmieji pagalbininkai, kai Drobiškių kaime reikėjo ūkiniu būdu pastatyti mūrinį dviejų aukštų gyvenamąjį pastatą. Negaliu nepaminėti ir eigulio Mykolo Dainio, kuris niekada ant nieko nepyko, niekam neapykantos, pagiežos neturėjo. Mano pirmas pagalbininkas buvo Sibiro gulagų kankinys Petras Petrokas. Su juo mes penketą metų intensyviai vykdėme tūrio ugdymo kirtimus, plynai neiškirtome nė vienos biržės. Veisėme eglės antrąjį ardą pušynuose (gal kai kur ir nelabai sėkmingai), bandėme girioje įveisti liepą, sausinome šlapius miškus, iškirtome daug drebulių su puviniu, veisėme mažus daigynėlius ir auginome pušies, eglės ir beržo sėjinukus. Savavališkų kirtimų girininkijoje kaip ir nebuvo. Pasitaikydavo vienas kitas atvejis, kai storą pušį nukirsdavo skalinių (krepšių šienui, bulvėms) gamybai. Pažeidėjus greit surasdavome ir nubausdavome. Tais laikais be jokių leidimų lipdavome į namų palėpes, tvartų antrus aukštus, eidavome į pirtis ir ieškodavome medienos, pagamintų skalinių. Nebuvo ir didesnių gaisrų, žolės laukuose niekas nedegindavo. Poilsiautojai elgdavosi kultūringai. Sanitariniais kirtimais iškirsdavome visus sausuolius, kirtimo liekanas sudegindavome. Taigi girininkijos miškai buvo gana švarūs, estetiški, o harmonijoje su ežerais (girininkijoje jų buvo daug) miško lankytojui suteikdavo malonų įspūdį. Už tai visuomenė dažnai mus girdavo.

Girininkija palaikė labai gerus ryšius su centriniu Zarasų miškų ūkio kolektyvu. Ten dirbo puikūs žmonės, geri savo srities specialistai, visada patariantys, padedantys sprendžiant girininkijos tiekimo klausimus (tais laikais tai buvo itin aktualu). Toks – ir miškų ūkio direktorius Jonas Baliukonis – nemokantis pykti, visada besišypsantis. Toks – ir miškininkystės „smegenys“, vyriausiasis miškininkas Bronius Subatavičius. Optimistas, visada draugiškai nusiteikęs – miškų ūkio inžinierius Algirdas Šedys. Pasitempęs ir idealiai tvarkingas – miškų ūkio inžinierius Fortūnatas Zovė. Skaičių aibėse paskendęs ir ieškantis racionalaus grūdo – ekonomistas Stasys Karla. Devizu „nėra padėties be išeities“ gyvenantis, optimistas – miško ruošos punkto viršininkas Povilas Vainius. Materialines gėrybes tiekiantis, visiems ir visada padedantis - tiekėjas Augustas Jurkštas. Nuostabiosios dailiosios lyties atstovės: visada su gera nuotaika lankytojus pirmos sutinkančios raštvedės (dirbusios skirtingais metais) – Marytė Čiblytė ir Ona Grigalavičiūtė-Pupelienė; skaičių pasaulio kolektyvas, labai daug draugiškai ir geranoriškai padėję spręsti girininkams įvairius „rebusus“ veiksmuose su skaičiais - vyriausioji buhalterė Stasė Aliejūnienė, buhalterės Valerija Skaldavičienė, Valerija Valskienė, Vanda Puchauskaitė-Macijauskienė, Janina Račienė, Genė Dumbravienė, kasininkė Genė Dainytė-Navickienė. O kur dar atviros sielos žmogus – sandėlininkas Feliksas Novodvorskas (labai anksti iškeliavęs pas Kūrėją), miškų ūkio valytoja Nadežda Gaidukienė.

 

Ilgintis Zarasų...

 

1967 metais išvykus į Vilnių, ryšys su Zarasų miškų ūkiu visai nenutrūko. Pabendraudavome su Broniu Subatavičiumi, daug sumanymų miškininkystės dalykuose turinčiu naujuoju miškų ūkio direktoriumi Jonu Vidžbeliu, miškininkais Jonu Malakausku, Povilu Vainiumi...

Šias prisiminimų eilutes tenka rašyti tais metais, kai mane „pričiupo“ daug jubiliejinių datų, susietų su Zarasų miškų ūkiu: 50 metų kai pradėjau dirbti Zarasų miškų ūkyje, 40 metų kai išvykau iš Zarasų miškų ūkio ir 45 metai, kai buvo įkurta Tumiškių girininkija (1962).

Baigiant šį rašinį norisi atsidusti: patys gražiausi, pilni gerų prisiminimų, emocijų, jausmų iš jau nemažai nugyvento amžiaus buvo metai, kai dirbau Zarasų miškų ūkyje. Atmintyje jie man išliks iki kelionės Anapilin, o gal ir ilgiau, kas ten žino.

Per savo gyvenimą nemažai perskaičiau tariamos miško (gamtos) knygos puslapių, bet susivokiu: dar iki galo toli, nors ir nedaug jau laiko skirta tos gyvenimo knygos skaitymui... Kuo daugiau skaitau, tuo daugiau nežinomybės, tuo norisi daugiau žinoti. Šiuo atveju labai pravartu prisiminti rusų mokslininko, raketų specialisto Konstantino Ciolkovskio žodžius: „Juk niekas negali perskaityti nuo pradžios iki galo visos gamtos knygos! Būties tikslas – skaityti ją kiek galima daugiau. Kuo daugiau vartome jos puslapius, tuo ji įdomesnė ir malonesnė kiekvienam, kas egzistuoja ir mąsto“. To ir linkėčiau Zarasų krašto miškininkams, visiems miško ir gamtos bičiuliams – skaityti pabaigos neturinčią Miško knygą.

... Tirpsta metai, tarsi snaigės, tačiau jas ištirpdo mūsų šiluma, liudijanti artumą: Žmogui ir Gamtai.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"