Paieška Kas yra lerva?
Kas yra lerva?

Prisimenant ir profesorių Stanislovą MASTAUSKĮ.

Henrikas GUDAVIČIUS

Liškiava, Varėnos rajonas

 

Į bestuburių zoologijos paskaitą visi pirmakursiai – būsimieji agronomai renkasi lyg į teatrą. Didelė, niūri Aktų salė, langų daug, bet šviesos maža. Vienoje pusėje už langų tamsuoja rudeniškai paniurusios šimtametės liepos, kitoje – ūžia Kęstučio gatvė. Vakare šioje salėje dega daug mažų elektros lempučių – net žiba didžiuliai gremėzdiški kandeliabrai, ir tada viskas čia atrodo lyg ir iškilmingai. Aukšta scena, plačios palangės, sunkios užuolaidos daro turtingumo ir tvirtumo įspūdį. Bet dieną čia maža šviesos, ir sunku matyti, ką ant juodos lentos braižo jaunas fizikos dėstytojas. Kalba jis labai sklandžiai ir logiškai, tik reikia viską išgirsti ir suspėti sekti jo mintį. Bet jam visai nesvarbu, ar daug yra tokių, kurie suspėja. Egzaminas dar toli… Viskas  pasikeičia, kai ateina entomologijos profesorius Stanislovas Mastauskis. Mažas, storulis, plika galva – tarsi Nikita Chruščiovas, jis žengia sparčiai, smarkiai mojuodamas labai senu, apšiurusiu portfeliu. Įžengęs į salę profesorius stabteli, apžvelgdamas visus sėdinčius ir tarsi nustebęs – ir vėl jūsų tiek daug! O mūsų – pustrečio šimto! Tiek yra pirmajame agronomijos kurse, visi čia ir sėdi, net ir septintoji, rusų grupė, kuriai būti čia visai neprivaloma. Žengia profesorius toliau, mosuodamas brangiu, krokodilo odos portfeliu, žiūri į mus šnairomis ir šypsosi. Šypsomės ir mes, vienas kitas jau juokiasi, matyt, prisiminęs praėjusią paskaitą, o gal pamatęs kokį gražų užrašą savo sąsiuvinyje. Nors tų užrašų mažai kas turi  - ką gi galima užsirašinėti teatre, teikia tik žiūrėti ir klausytis.

Praėjusį kartą klausėmės apie… slieką. Mano sąsiuviny užrašyti du šios paskaitos sakiniai: “Šiandien, mieli mano studentai, kalbėsime apie slieką!!! Slieką visiems teko matyti – jis gyvena žemėje!!!” Ir viskas. Tie šauktukai reiškia, kad profesorius smarkiai šaukė, o baigdamas sakinį, pakeldavo aukštyn ranką su ištiestu rodomuoju pirštu. Tokią valandėlę jis būna labai panašus į pamokslininką, bet ne į katalikų kleboną, o į protestantų pastorių, kuriam pamokslas yra pats svarbiausias ritualas… Įsiropščia profesorius į aukštai iškeltą katedrą, kuri tikrai panaši į pamokslininko sakyklą, išsitraukia iš savo portfelio porą senų, apšiurusių sąsiuvinių, žiūri į mus ir šypsosi. Ir nieko nesako. Salėje – mirtina tyla. Niekas nenori pražiopsoti pirmojo sakinio. Profesorius čepsi lūpomis, bet nieko nesako, nušlepsi laipteliais žemyn, skubriu žingsniu eina scenos pakraščiu, rankoje laikydamas ilgą, gražiai ištekintą lazdą. Per pertrauką zoologijos katedros laborantas prikabino daug visokių plakatų, bet jie kabo aukštai, o profesorius žemas, tai sklaido dabar jis su ta ilga lazda kartoninius plakatus, nepatenkintas raukosi, piktai krenkščia, pagaliau atsisuka į mus, suima lazdą abiem rankom ir iškilmingai praneša: “Šiandien, mieli mano studentai, kalbėsime apie vabzdžius!”… Ir šypsosi. Ir mes šypsomės – teatras prasideda.

Staiga profesorius surimtėja, vėl lipa į katedrą kažką mąsto, net raukšlės aukštoje jo kaktoje atsiranda, ir garsiai klausia: “Ar jūs, mieli mano studentai, žinote, kas yra lerva?..” Niekas tokio klausimo nelaukė. Kažkas prunkšteli, kai kas atvirai juokiasi, o drovesnės mergaitės, susigėdusios nuleidžia galvas. Rodos, laikas būtų jau mums priprasti prie tokių klausimų ir šauksmų, bet, matyt, kiekvieno tokio teatro pradžia yra kitokia. Visi juokiasi. Ir profesorius patenkintas juokiasi - gera paskaitos pradžia! Nėra kur skubėti, ši paskaita truks net dvi akademines valandas…

Ir pradeda profesorius Stanislovas Mastauskis aiškinti mums, kas yra lerva… Staiga nutyla, vėl mąsto, ir vėl garsiai klausia: “O kas yra imago?.. O kas yra lė-liu-kė?.. O kas yra me-ta-mor-fo-zė?”

Trumpai atsakęs į savo klausimus, profesorius ir vėl kalba apie lervą. Ir taria šitą žodį ypatingai pagarbiai, pasiskonėdamas, smarkiai ištęsdamas raidę “e”. Mes jau buvome girdėję, kad lervos yra profesoriaus “arkliukas”, ir per egzaminą užtenka žinoti, kas yra lerva. Gali tu straubliuko neskirti nuo maitvabalio, bet jei žinai, kas yra lerva, jei dar paaiškinsi, ką reiškia metamorfozė – egzaminą išlaikysi. Ir dar buvom girdėję, kad profesorius nemėgsta žodžio “vikšras”, jam rūpi tik lerva, o ištarti tą gražų žodį reikia garsiai, ir, gink Dieve, neprasitarti, kad visos lervos yra panašios.

…Kaip seniai tai buvo! Įdomu, kas dabar sėdi tame niūriame, griozdiškame stalininės architektūros mūre Kęstučio gatvėje? Kai Lietuvos žemės ūkio akademija išsikėlė į Noreikiškes, šie pastatai atiteko Kauno politechnikos institutui. Ir nejaugi visiškai prapuolė šios salės teatrinė aura? Ir niekas neprisimena čia vykusių mono spektaklių, to jauno juoko, kartais iki ašarų… Kiek metų praėjo, o aš ir šiandien prisimenu profesoriaus Stanislovo Mastauskio pasakojimą: maskuojančios spalvos lerva, tūnanti ant augalo, primena mums Gamtos vienovę – kai sukruta žalia lerva ant žalio augalo, mes pamatome, kaip iš augalo atsiranda gyvūnas. Taigi šitaip paprastai galim suprasti, kad metamorfozė yra ne tiktai vabzdžių pasaulio savastis, bet ir visos gamtos svarbiausioji savybė. Viskas kinta beregint, viskas atsiranda, ir toji svarbiausioji evoliucijos tezė – ontogenezė yra filogenezės pakartojimas – yra tiek akivaizdu, kad tiktai neregys gali jos nematyti…

Kalba profesorius iš lėto, bet labai rimtai, kalba pamiršęs savo sąsiuvinius, visus plakatus, pamiršęs savo juokus ir retorinius klausimus, tik nepamiršęs mūsų – vakarykščių moksleivių, suvažiavusių čia iš visos Lietuvos… teatro pasižiūrėti. Atėjome į bestuburių zoologijos paskaitą lyg į teatrą, pasijuokėme nuoširdžiai, pamiršę kinetinę fiziką ir analitinę agrochemiją, ir – klausomės visiškai rimtai.  

…Buvo, iš tiesų buvo taip, prieš keturiasdešimt septynerius metus! Ir kai aš dabar Žemės ūkio universiteto studentams – būsimiesiems ekologams ir miškininkams retkarčiais pasakoju apie tai, jaučiu, kad jie nelabai tiki. Galvoja, kad tuose prisiminimuose yra daug fantazijos. O juk ne vienas buvo toks įsimintinas profesorius. Aš ir geologijos egzaminą atsakinėjau legendiniam profesoriui Viktorui Ruokiui, ir apie biteles klausiausi tyliai kalbančio akademiko Jono Kriščiūno. O žemdirbystės paslaptis tada mums aiškino dar jaunas, bet labai savitas dėstytojas Antanas Stancevičius. Papasakos, būdavo, studentams, kaip jo tėvas ruošia žemę rugiams, nepaminėjęs jokio mokslinio termino, ir gerai. Toks paprastas studento ir dėstytojo susikalbėjimas skatino mąstyti labiau nei vadovėlinės tiesos… Nepamirštamas yra docentas Dominykas Kukenys. Į veterinarijos seminarus jis ateidavo be jokio portfelio ir be jokių popierių. Ir nė kiek nenustebdavo, kad ir ant mūsų stalelių nėra sąsiuvinių. Susirinkdavo visa grupė į Dominyko Kukenio seminarą lyg į kokį šeimyninį pasišnekėjimą, be jokių įsipareigojimų ir baimių. Neskubėdamas jis kalbėdavo apie sunkų veterinarijos gydytojo darbą, papasakodavo keisčiausių atsitikimų iš savo praktikos, leisdavo kalbėti ir mums – prisiminti visus savo šeimos gyvulius ir gyvulėlius. Ir tiktai baigiantis semestrui docentas Dominykas Kukenys prisimindavo, kad yra kažkokia šio seminaro programa, kažkokie konkretūs klausimai. Bet greitai paaiškėdavo, kad beveik visus tuos klausimus jau esame aptarę.  

…O kaip yra dabar, kai mokslas tiek toli nužengė, kai tą pačią minutę, paspaudęs kelis mygtukus, gali pabūti ir Madagaskare, ir Islandijoje? Teko girdėti, kad taip dabar ir yra – profesoriai studentams “rodo kiną”. Kai kurie visą laiką rodo. Pasikeitė, žinoma, ir studentai, viskas pasikeitė, bet kalbant apie visas tas studijų kokybės peripetijas, reikia prisiminti štai ką: Antikos laikais vienas oratorius kalbėdavo be pertraukos keturias valandas, ir jo klausydavosi tūkstantis piliečių, susirinkusių į miesto aikštę. Klausančiųjų buvo todėl, kad buvo kalbančiųjų.

…Vėl galvoju apie profesorių Stanislovą Mastauskį. Ir kai prancūzo Emilio Diurkheimo knygoje “Elementarios religinio gyvenimo formos” surandu aprašymą, kaip vienoje Australijos aborigenų gentyje buvo garbinama kažkokio vabzdžio lerva, kaip buvo šokami tą lervą išaukštinantys ritualiniai šokiai, tasai mano jaunystės profesorius iškyla atminty tarsi koksai žynys prie baltiškojo akmens Moko. Dabar atrodo, kad ir ta jo suokalbiška šypsena, dešimt kartų kartojant tą patį žodį, yra savotiškas ritualas, yra tikro burtininko ženklas.  

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"