Paieška Ernesta VAIZGUTAITĖ

Konkursui "Gamtos pasaka - 2007"


Ar žinote: keliavo Dievo karvytė...

Ernesta VAIZGUTAITĖ

Radviliškio Lizdeikos gimnazija, 2 klasė

 

,,Saugokime gamtą!” – dažnai girdime raginimą. Saugokime? O gal pirmiausia stabtelkime savo kasdieniniame lėkime, apsižvalgykime... Pastebėkime šalia mažą būtybę, išgirskime garsų šurmulyje atskirą garsą, džiaukimės šia paprasta ir kartu tokia žavinga akimirka. Juk iš mažų, atrodo, nereikšmingų dalykų susideda vienas gražus ir nepakartojamas mūsų pasaulis. Tad stabtelkim...

*  *  *

Aš juk mačiau tolumoje kylančią saulę. Mažyčius krištolo žmogučius, bėgiojančius žaliąja žolyte. Ir tik viena maža skausmo kibirkštėlė, paverčianti pasaulį į pilką, niūrų, kuriame vietoj skaidrios rasos - pilki pelenai...

*  *  *

Saulės spinduliukai  mažytėmis kojelėmis bėgioja po raibuliuojančią upę. Deimančiukais pasipuošusios žuvytės šoka tango. Gražu! Gražu? Bet juk tai - mazutas...

*  *  *

Pakalnėje augo vieniša obelėlė. Jos lapeliais širdžiai mielą melodiją griežė padūkėlis vėjas. Saulelė motulė nokino uždraustuosius rojaus obuoliukus. Bet vieną dieną į lieknąjį jos kamieną įsmigo šalto kirvio ašmenys...

*  *  *

Miško palaukėje šėlstantys vaikai suardė dvelkiančią ramybę. Didžiąją pilį pavertė paprasčiausiu kilimu, pribarstytu šakų, šapelių, kuriuo išsigandę bėgiojo kariai...  Neapgynę tvirtovės, jie dabar ieško statybinių medžiagų, norėdami atkurti savo karalystę.

*  *  *

Vėlyvą rudenį šaltis žemę paverčia šaltojo speigo įkaite. Įvairiaspalvis lapų kilimas nusidažo sidabrinėmis spalvomis. Tik viena trapioji gėlelė vis dar kovoja su šalčio bučiniu. Deja, viena ledinė fėja užburia ir ją...

*  *  *

Per dieną švietusi saulė įšildė pilkąjį asfaltą, tad vakarop ant jo pasišildyti susirinko mažieji draugužiai - visokie vabaliukai. Po darbo dienos skubėjo į namus žmonės, net nepastebėdami, kokias žymes paliko jų mašinos, kiek gyvių ryt jau nebeskubės pasveikinti patekėjusios saulės.

*  *  *

Dvi žydraakės žibuoklės glaudėsi girių tėvo šešėlyje, laukdamos, kol jas pasieks saulės spinduliai. Tik jie apkabino ilgaamžį ąžuolą, kuris sugėrė visą šilumos bangą...

*  *  *

Akmenėliais grįstu takeliu keliavo Dievo karvytė. Už kalnų saulė skandino savo šviesą ir šilumą, o ji vis keliavo. Vėjas nešiojo spalvotuosius medžių lapus, padengdamas žemę margaspalviu kilimu, pro kurį mažoji keliauninkė taip ir nepasiekė savo deimantinių svajonių...

*  *  *

Argi neįdomus verda gyvenimas aplink mus? Koks sudėtingas mechanizmas, kurio viena dalelė esame mes, tad pasistenkime, kad jis nesubyrėtų dėl mūsų kaltės.

*  *  *

Ramybės apsuptame slėnyje sklendė paukštis. Čiureno tyliai upelis. Saulės apsuptyje žaidė kiškučiai. Pavieniui prabėgdavo stirnos. Pievoje būriavosi kurapkos, bet kartą įsiveržė metaliniai, šalti, viską niokojantys padarai…

Saulėlydyje geso paskutinės viltys, pažadai. Širdelė vis laukė tavo akių, kurias nusinešė paukštis geležiniais sparnais. Jis buvo šaltas… Kopų smėlis braižė portretą, bet jį nuplovė beribė, gili, žydra, skausmo pilna jūra… Mano jausmus užplūdo smarki audra…

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"