Paieška Profesorių Tada Ivanauską menant...

Obelynės rūdys – žmonių rūdys

Profesorių Tada Ivanauską menant...  

Augustas UKTVERIS

 

1921 metais Tadas Ivanauskas iš parceliuojamo Marvos dvaro nupirko 8 hektarus žemės. Čia ir pradėjo kurti visiems gamtos gerbėjams žinomą Obelynę. Tai buvo lyg ir pavyzdys aplinkiniams valstiečiams. Profesorius anksti keldavosi, kasdavo duobes medeliams, juos skiepydavo, naikindavo piktžoles. Tado Ivanausko žmona Honorata puoselėjo gėlynus. Ilgainiui Obelynė tapo profesoriaus draugų, muzikantų, poetų ir kitų žmonių mėgstama sambūrio vieta. Dabar čia įkurtas profesoriaus memorialinis muziejus. Profesorius palaidotas netoliese esančiose Tabariškių kapinaitėse.

 

Prieš porą metų, 2005-aisiais, visi, kurie gerbia šviesų žymaus gamtininko Tado Ivanausko atminimą, buvo nustėrę... Pusė profesoriaus puoselėto sodo Obelynėje, keturis hektarus, įsigijo naujieji lietuvaičiai. Visi kraipė galvas: kas bus. Buvo suvis proziška: virto profesoriaus obelys, kurios jau paplitusios po visą Lietuvą. Naujieji lietuvaičiai sumanė tame įsigytame plote statyti namus. Tačiau visuomenė pasišiaušė: sunaikintas toks paveldas, išniekintas didžio žmogaus atminimas! Nepavyko statybos... Neseniai lankydamasis Lietuvos žemės ūkio universitete (LŽŪU) sužinojau, jog šios aukštosios mokyklos vadovybė siekė ir siekia išsaugoti Obelynės savitumą. Tai žinodami, naujieji lietuvaičiai atkurnėjo į šios Alma Mater vadovų kabinetus: pirkite tuos keturis hektarus, jei jie tokie reikalingi... Pinigėlio daug paprašė naujieji lietuvaičiai, tad rektoriui Romualdui Deltuvui nieko kito nebeliko: parodė duris.

Negalėčiau pasakyti, ar teko dar kartą rektoriui panašiai elgtis, tačiau klimatas dėl Obelynės nūnai lyg ir atšilo. Tuo patikino LŽŪU Miškų fakulteto dekanas doc. Edmundas Bartkevičius. Tiesa, jis kiek nuogąstavo:

„Jei pavyks tiems vyrukams įsiūlyti sklypą, esantį greta Obelynės, mainais į tuos 4 hektarus, bus šis tas pasiekta. Tačiau Obelynėje gyvenantys Baltuškevičiai – ne jauni žmonės. Tad permainos galimos ir toje pusėje, kurioje sodas dar neiškirstas...“

Beje, tądien Obelynei didesnio dėmesio nebuvau numatęs skirti, nes susiruošiau dalyvauti Kauno moksleivių aplinkotyros centre vykusioje Kauno apskrities mokinių ir mokytojų tiriamųjų darbų konferencijoje, skirtoje profesoriaus Tado Ivanausko 125-osioms metinėms. Konferencija pavadinta Tado Ivanausko ne kartą išsakytais žodžiais: „Pamilti gamtą per jos pažinimą“. Beje, ir pats Kauno moksleivių aplinkotyros centras yra tarsi kokia pagarbos sala, įamžinanti didį profesorių. Šioje sueigoje sutikau ir Obelynėje įsikūrusią Tado Ivanausko įdukrą Eleonora Baltuškevičienę, jos vyrą Algirdą Baltuškevičių, nuostabųjį Tado Ivanausko atminimo puoselėtoją, Obelynės išsaugojimo iniciatorių docentą Algirdą Navasaitį...

 

Kauno moksleivių aplinkotyros centro direktorė Marioleta Matelienė dėkojo Eleonorai Baltuškevičienėi už centrui dovanotas nuotraukas, paimtas iš prof. Tado Ivanausko archyvų. Jomis buvo išdabintos salės, kurioje vyko renginys, sienos.

„Gamta duota mums, ją tik pasiskolinome iš ateities kartų. Tad reikia jai skirti visą šilumą, kuri atitektų ateities kartoms. Jei tai pasiseks, gal kas po 100 metų mums dėkos už tai, ką šiandien darome. Kad siekėme, jog žaliuojančiuose miškuose būtų daug paukščių, gyvybės... Ateities nėra be dabarties, tad mes rūpinkimės tuo, ką turime“, - prieš pradedant renginį sakė Marioleta Matelinė, tarsi nusakydama ir prof. Tado Ivanausko nueitą kelią.

Gausiam moksleivių ir pedagogų būriui Eleonora Baltuškevičienė kalbėjo:

„Kauno moksleivių aplinkotyros centras yra ir Obelynės puoselėjimo šalininkai. Dalinkimės augalėliais, būkime kartu. Atvažiuokite kartu su mokytojais į Obelynę kuo dažniau. Nes čia profesorius Tadas Ivanauskas puoselėjo aplinką, veždamas po sėklelę. Kai profesorius dirbo Medicinos institute, visada kviesdavo savo kolegas, studentus, vesdavosi į tą vietą, kur pasodino pirmuosius ąžuolus. Apglėbdavo tuos medžius su savo bendradarbiais, gėrėdavosi. Atvažiuokite visada į Obelynę, kad pamatytumėte profesoriaus Tado Ivanausko sodintuosius medžius. Būsiu dėkinga jums, jei, kaip ir docentas Algirdas Navasaitis, puoselėsite ir globosite Obelynę. Profesorius Tadas Ivanauskas paskutinėmis savo gyvenimo dienomis man sakė: „Jeigu tau kada nors bus sunku Obelynėje, visada kreipkitės į docentą Algirdą Navasaitį. Jis iki šiol nepamiršta mūsų, gina Obelynę. Dėkinga būsiu, jei ir Kauno moksleivių aplinkotyros centrą lankantis jaunimas nors menka dalele prisidės prie to, ką profesorius Tadas Ivanauskas sukūrė.“

 

Kiek išsikalbėjome ir su docentu Algirdu Navasaičiu. Mokslininkas neslepia to emocinio sukrėtimo, patirto 2005 metais. Algirdas Navasaitis priminė ne taip jau seniai mus palikusio profesorius Česlovo Kudabos tokius žodžius: „Kai pažiūriu į akmeninį Tado Ivanausko paminklą, sakau sau: ar nesunkus buvo tavo, profesoriau, gyvenimas.“

Girdėdamas kito profesoriaus tokį gyvenimo įvardijimą, sakau Algirdui Navasaičiui apie akmeninius žmones, iškirtusius Tado Ivanausko sodą. Algirdas atitaria kitoniškai: esą, nereikia juodinti nuostabaus gamtos tvarinio – akmens, tie žmonės nesą panašūs į žmones, tiesiog – rūdys... 

Algirdas Navasaitis tyliai kalbėjo:

„Keista dabar matyti žmones - šaltus ir abejingus. Profesorius Tadas Ivanauskas to nesuvokė, kaip ir nebendravo su žmonėmis, paveiktais kokių godumo rūdžių, kuriems aplinka neegzistuoja.

Profesoriaus Tado Ivanausko gyvenimas Lietuvai suteikė, sakyčiau, ypatingą vagą. Profesorius buvo visiškai paprastas žmogus, nors ir buvo baigęs kelias aukštąsias mokyklas. Nors mokėsi Sorbonos universitete, nors dirbo Viduržemio jūros gamtinėse stotyse, pažinojo visą augalija ir gyvūniją, niekuomet nebuvo koks pagyrūnas, o kuklus žmogus. Kokią meilė, gamtos suvokimo, pažinimo grūdą paliko mums profesorius Tadas Ivanauskas!.. Jam buvo brangus kiekvienas vabalėlis... Ir kiekvienas žmogus, su kuriuo mokėjo bendrauti, jį paveikti.“

Docentas Algirdas Navasaitis įsitikinęs, jog nebus Obelynės, kaipo komplekso, jei nebus atkurtas iškirstasis sodas. Gaila, žinoma, tos pomologinės dalies, tačiau galima atsodinti, panaudojant tas veisles, kurios buvo. Juk iš tos vietos plito tos veislės po visą Lietuvą: vadinamieji alyviniai obuoliai, populiari veislė buvo beržinykų ananasas. Ji buvo patikrinta Lietuvos gamtinėse sąlygose. Profesorius išplatino rudens dryžuotųjų obelų veislę (liaudyje grabštainais vadinamų). Buvo ir ankstyvųjų obelų veislės: Melba ir kt. Obelinė kriaušė taipogi profesoriaus išvesta... Tačiau viskas, galima sakyti, buvo iškirsta.

„Jei valstybė nori kiek prisiminti tikrą gamtosaugininką Tadą Ivanauską, turėtų į jį atsigręžti. Turime prie Kauno tikrai lankytiną objektą. Prieš penketą metų, kai vaismedžiai dar nebuvo iškirsti, vokiečiai atvykę labai žavėjosi tuo sodu. Reikėtų galvoti apie tai, kad Obelynė liktų kaip valstybės saugoma teritorija. Lietuvos žemės ūkio universitetas žada kompensuoti tiems savininkams, kurie iškirto sodą, kad kitur išsikeltų“, - pasakojo doc. Algirdas Navasaitis.

 

Gražiai prisiminimais apie Tada Ivanauską tądien gyveno ir Eleonoros vyras medikas Algirdas Baltuškevičius. Jis tarsi nužėrė penkias dešimtis metų, prisiminė 1957-uosius, kai kartu su Eleonora atvyko į Obelynę. Pavaikščioti takais, alėjomis. Tomis alėjomis vaikščiodami Baltuškevičiai užaugino du sūnus, turi ir keturis vaikaičius. Viena iš vaikaičių – Miglė Baltuškevičiūtė - dalyvavo ir minėtame Kauno moksleivių aplinkotyros centro renginyje. (Miglė tądien buvo parengusi pranešimą „Dažniausiai gyventojų auginami kompanioniniai gyvūnai“.)

Algirdas Baltuškevičius kalbėjo:

„Buvau gydytojas praktikas, dėsčiau ir studentams, buvau docentas. Teko ir pačiam klausyti ir prof. Tado Ivanausko biologijos paskaitų. Iš jų, iš bendravimo šeimoje apie profesorių Tadą Ivanauską tikrai liko puikūs atsiminimai. Juk gyvenome kartu ir viename bute, neminint jau lankymosi Obelynėje. Profesorius buvo labai draugiškas, o jei ko prašydavo, tai sakydavo: „Gal norėtum nupjauti šitą šaką... Gal kartu mudu iškastume šitą kelmą...“ Mano vyriausias sūnus, taipogi Tadu vadinamas, buvo vedamas profesoriaus už rankos: einame medelio sodinti, kai pasodinsi, medelis užaugs, pamatysi, koks gražus bus...“ Ir tikrai, ąžuolas Obelynėje auga, o ir sūnui yra arti 50 metų. Be abejo, tame sode buvo ir skaudžių metų – turiu omenyje 2005 m., kai pusę Obelynės iškirto...“

 

Algirdas Baltuškevičius tądien pasidžiaugė, jog 2007 m. spalio 4-ąją šalies kultūros ministras savo įsakymu suteikė Obelynei kultūros paminklo statusą. Tačiau žmogus visada, pasirodo, nepraranda vilties privatizuoti ir didžio gyvenimo pėdsakus. Privatizuoti ir ištrinti. Privatizuoti, ištrinti ir save paversti rūdžių kauburėliu. Kad jį išgainiotų giedresnių permainų vėjai...

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"