Paieška Atliekų gamintojo pamąstymai apie švarą ir geresnį gyvenimą

Žaidimai pinigėlio vardan...

Atliekų gamintojo pamąstymai apie švarą ir geresnį gyvenimą

Vacys PAULAUSKAS

 

Modernus išradimas

 

Vos išvydęs pasaulį žmogutis iškart tampa šiukšlių gamintoju. Praėjo tie laikai, kai mažylius vystydavo į palas, kurios kruopščiai išskalbtos plaikstydavosi vėjyje. Vėliau iškočiotos, karštu lygintuvu išlaidytos vėl paversdavo naujagimį dideliu cigarą primenančiu ryšuliu,  iš kurio kyšodavo besišypsantis arba pravirkti žadantis veidukas. Dabar mažiukų į vystyklus niekas nepakuoja, o vaikiukų ir tėvų patogumui sugalvotas modernus išradimas – sauskelnės, kurios,vieną kartą panaudotos, tampa niekam nebetinkama atlieka. Taigi, žmogau, nieko nepakeisi, nori gyventi – turi šiukšlinti.

 

Surinkdavo pypsėdama

 

Šiukšlės mus supa visur, bado akis ir verčia vienaip ar kitaip jų atsikratyti. Tai daroma įvairiai. Man prisimena tie laikai, kai pagal grafiką po kiemus važinėdavo šiukšliavežė mašina. Žmonės, išgirdę garsinį signalą, skubėdavo ,,priduoti” atliekas, nes, nesuskubus laiku, tekdavo vytis į kitus kiemus riedančią mašiną. Dar didesnės problemos nutikdavo, kai, atvykus gyvenimo švarintojai, nieko nebūdavo namuose. Tada įvairaus dydžio ryšuliai savo eilės laukdavo balkone ir, kartais tik po kelių dienų, subrandinę specifinius kvapus, buvo gabenami išvežimui. Šiaip taip buitinių atliekų atsikratęs žmogus su palengvėjimu atsidusdavo ir laukdavo kito sėkmingo karto, kai, išgirdęs pypsėjimą, prie šiukšliavežės pasirodys pirmas ir nereikės sukti galvos sandėliuojant „turtą“ namuose. Dirbantiems žmonėms šis švarinimosi būdas nebuvo patogus. Jis versdavo rikiuoti savo darbus ir pririšdavo prie namų ne visada patogiu metu.

 

Kviečia rūšiuoti

 

Pasirodžius konteineriams, priklausomybė nuo šiukšlių surinkimo grafiko atpuolė. Švarinkis, žmogau, į valias ir būk laisvas. Nori, gali viską išmesti vienu ypu. Esi sąmoningas, netingėk parūšiuoti. Didelių mokslų tam nereikia. Šią užduotį nesunkiai perpranta darželinukai, taigi, turint galvą ant pečių, užtenka gero noro. Tokių pat norų kupini komunalinių atliekų išvežimo organizatoriai ir antrinių žaliavų perdirbėjai. Štai, uždaroji akcinė bendrovė, aptarnaujanti vieną Vilniaus miesto rajonų, mokomajame pranešime mandagiai  primena: ,,Gerb. gyventojai, už komunalinių  atliekų išvežimą mokėsite mažiau, jeigu rūšiuosite antrines žaliavas į joms skirtus konteinerius! Kuo daugiau surinksite antrinių žaliavų – tuo mažiau mokėsite už atliekų sutvarkymą, nes už antrinių žaliavų išvežimą Jums mokėti nereikia. Sukaupus mažiau atliekų bendruose konteineriuose, juos išveš rečiau, mokėsite mažiau.”

Greta mūsų namo bendrų ir antrinėms žaliavoms skirtų konteinerių pastatyta nei daug, nei mažai. Susiruošei vienon pusėn, pakeliui atliekas išmetei į vienus konteinerius. Patraukei priešinga kryptimi, jau po ranka kiti. Tik paskutinį kartą, kai panorau atsisveikinti su visą mėnesį rinkta makulatūra, pamačiau, jog įprastoje vietoje nebėra popieriui skirto konteinerio. Kito ieškoti po visą mikrorajoną laiko neturėjau, todėl mano rūšiavimas nuėjo šuniui ant uodegos. Sumečiau paruoštas antrines žaliavas į bendrą konteinerį ir pagalvojau, ar nebus vežėjams naudingiau susirinkti didesnį mokestį vežiojant bendrus konteinerius, nei užsiimti neapmokamu antrinių žaliavų išvežimu.

 

Priima ne visus

 

Nepatinka man tvarka ir stiklinės taros supirktuvėse. Ten  stovi baterija priimamų butelių pavyzdžių, kuriuos retesniam šio punkto lankytojui prisiminti sunku. Todėl, pribrendus reikalui, susidedu per laiką susikaupusius visus butelaičius ir, kad be reikalo nesudužtų išmetami į stiklui skirtus konteinerius, gabenu priduoti. O čia paaiškėja, kad tų kelių centų verti tik kai kurie išrinktieji, o kitus žmogau dėk kur nori. Tempk vėl namo arba paprasčiausiai išmesk pakeliui. Mano galva, viskas galėtų būti kitaip. Atsiskaičius už apmokėjimo vertą tarą, priimant kitus butelius, užtektų žmogui padėkos, o kultūringas priėmėjas turėtų gauti priemoką už stiklo žaliavos surinkimą. Viltis, kad taip organizavus darbą ženkliai sumažės gamtoje stiklo duženų, ankstoka, tačiau tai būtų žingsnis į priekį. Jis rodytų, jog stiklo žaliava perdirbimui tikrai reikalinga.

 

Naudoti pagal paskirtį

 

Tikriausiai dažnas matėme, kai savaitgalį gamtoje pailsėjusių žmonių mašinos prisigretina prie pastatytų konteinerių ir išmeta parsivežtas šiukšles. Ilgą laiką į tokius žmones žiūrėjau su pagarba ir man visiškai nerūpėjo, kur konteineris stovi. Visada galvojau, gerai, kad vis daugiau nedergia gamtos, kad atliekas gabena į joms skirtą vietą.

...Praėjusį pavasarį su vaikais apsišvarinom stipriai apšnerkštą meškeriojimo vietą prie Žaleso ežero. Jau buvom maišus su surinktom šiukšlėm susikrovę į Vilniaus SOS vaikų kaimo autobusiuką, tačiau pakeliui  pasitaikė netoli vienos užeigos įrengta tvarkinga stovėjimo aikštelė su visiškai tuščiu konteineriu. Nebeliko prasmės ,,tarabanyti” šiukšlių į Vilnių, kai čia pat paruošta vieta joms išmesti. Nedelsiant šiukšlių atsikratėme ir jautėmės su vaikais atlikę gerą darbą. Mano supratimu, atliekų konteineris niekuo nesiskiria nuo viešoje vietoje mieste pastatytos šiukšlių dėžės. Kuo jis pilnesnis ir dažniau ištuštinamas, tuo švaresnė ir mielesnė aplinka. Deja, pasirodo, apsišvarinimo reikaliukai iš tikrųjų yra sudėtingesni, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo.

 

Apsišvarina  veltui

 

Prieš porą dienų man paporino žmona: „Žinai, mačiau, kaip prie mūsų konteinerių privažiavo mašina. Du vyrai, žvalgydamiesi lyg kokie vagys, greitai iškrovė šiukšlių maišus, su kaupu pripildė abu konteinerius ir dingo.”  „Nieko, - sakau, - čia naujo. Analogišką vaizdą vieną sekmadienio vakarą mačiau tuščioje stovėjimo aikštelėje prie Ozo vidurinės mokyklos. Atvažiavo lengvoji ir vairuotojas sukrovė į konteinerį savo šiukšles. Juk daug geriau pripildyti konteinerį, nei jas patėkšti kokioje nors pamiškėje ar vandens telkinio pakrantėje.“

,,Nieko tu nesupranti, - pyktelėjo žmona, - švari gamta gerai, tačiau už tą švarą sumokės ne atsikratę šiukšlių, o mes, tų namų gyventojai, kuriems tie konteineriai skirti”, – pasakė ir bakstelėjo pirštu į sakinį: ,,Sukaupus mažiau atliekų bendruose konteineriuose, juos išveš rečiau, mokėsite mažiau”.

 

Skirtingos nuomonės

 

Taigi, tokios tokelės mūsų padangėje... Patogiose privažiuoti vietose buitinių atliekų konteineriai visada turės didesnę paklausą ir intensyviau bus naudojami. Man atrodo, tuo turėtumėm tik džiaugtis ir išvežimo darbus organizuoti neperkeliant didesnės mokesčių naštos ant niekuo dėtų, sąžiningai visada atsiskaitančių žmonių pečių.

Čia viskas taip atrodo man, eiliniam visokiausių atliekų gamintojui, ir visiškai kitaip – tiems, kurie stengiasi įvairiausiais būdais ,,pagerinti” žmonių gyvenimą. Absurdiški pavyzdžiai akis bado vos ne kiekviename žingsnyje. Anksčiau visus mokesčius už prieinamą kainą buvo galima susimokėti vienoje vietoje su viena atsiskaitymo knygute. Dabar prigalvota tokių ,,palengvinimų” , kurie paprastą procedūrą pavertė sudėtinga ir brangiai kainuojančia.

... Pabandėm iš mus aptarnaujančio ūkio prisišaukti santechniką varvančiam čiaupui pataisyti. Šiaip taip telefonu prisikapstėm iki vadybininkės. Tai ji pradėjo klausinėti, koks vanduo laša. Anot jos, jeigu tai šiltas vanduo, remontuoti turi viena bendrovė, o jeigu šaltas – reikalingas jau kitas meistras. Suprask, norint pakeisti karšto ir šalto vandens kraniukų nesandarias tarpines, reikalingi du ,,specai”. Tokiam sudėtingam darbui ,,santechniko iš Ukmergės” nepakanka.

Taigi, tą mūsų gyvenimą lydinčių nesąmonių aplinkui apstu, tarytum šiukšlių. Šį kartą rašyti užteks. Prie durų nuo ryto pūpso neišneštų šiukšlių maišas, o rytoj teks pratęst supermeistro paieškas, kuriam mažiausiai rūpės, kokios temperatūros vanduo varvena . 

P.S. Pagaliau pasirodė UAB ,,Šnipiškių ūkis” santechnikas. Pasilabinęs informavo, jog vien jo apsilankymas kainuoja 9,30 Lt, o vienos tarpinės pakeitimas ūkio kainoraštyje įvertintas 37 Lt. Paguodęs, gal pavyks apsieiti be šios brangios procedūros, paprašė pasirašyti, jog į iškvietimą atvyko, ir ėmėsi apžiūros. Netrukus išgirdau, kad neatsisuka varžtukas ir darbas toliau neįmanomas. Paaiškinau, jog turiu kuo papurkšti ir galiu tą daikčiuką atsukti. Meistras numojo ranka, pasakė bijantis čiaupo kraniuką sugadinti ir pasuko durų link.

Tą nelemtą varžtelį atsukau be jokio vargo, tačiau meistriuko pavyti nespėjau. Labai jau skubėjo pasilabinti su kitais užsakovais. Kai dirbti nenori arba nesugebi, iš čiaupo lašančio vandens temperatūra tikrai nesvarbi. Svarbu ūkiui už beprasmį „speco“ vizitą uždirbti  nors tuos 9,30 Lt.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"