Paieška Tautos kraujuojanti žaizda

Tautos kraujuojanti žaizda

Dr. doc. Juozas LAPIENIS

 

Jau  daugelį metų imdami į rankas skaitytojų pamėgtą savaitraštį ,,Žaliasis pasaulis”, kone kiekviename numeryje aptinkame iškalbingų fotoreportažų, probleminių straipsnių apie Lietuvos gamtą, jos grožį ir dvasingumą kuriančius žmones. Rašinių autorius – Vytautas Leščinskas. Ne vienam maga žinoti: kas gi tas taip produktyviai, talentingai rašantis žmogus, nuolat besibeldžiantis į skaitytojų širdis? Tuo labiau, kad yra ir proga: ką tik dienos šviesą išvydo Vytauto Leščinsko romanas ,,Žmonės iš sutemų”, kurį išleido leidykla „Žaliasis pasaulis“.

Žurnalistas, fotografas, prozininkas Vytautas Juozas Leščinskas gimė 1941 m. balandžio 2 d. Lazdijų raj. Savanorių kaime. 1960 m. baigė Leipalingio vidurinę mokyklą; 1961-1964 m. tarnavo sovietinėje kariuomenėje, iš kurios grįžęs studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. 1969 m. baigė studijas; dirbo pedagoginį darbą Vilniaus mokyklose. 1977 m. ėmė dirbti žurnale „Sveikatos apsauga“. Tais pačiais metais perėjo į kito žurnalo – „Šeima“ –  redakciją; buvo Pedagogikos ir psichologijos, vėliau – Kultūros skyriaus, po to – Šeimos ir visuomenės problemų skyriaus redaktorius. „Šeimoje“ dirbo iki 1992 m. 

Nuo 1992 iki 1998 m. buvo laikraščio „Žvilgsnis“ redaktorius. 1999-2003 m. – laikraščio „Geležinkelininkas“ redaktorius. Taip pat per tą laiką įvairiu metu redagavo žurnalus „Žmogus“, „Paslaptys“, laikraščius „Fantomas“, „Europos centras“, kai kuriuos kitus leidinius.

Šiuo metu daugiausia bendradarbiauja su laikraščių „Žaliasis pasaulis“, „Lietuvos profsąjungos“ redakcijomis; šiuose leidiniuose spausdinami jo straipsniai įvairiomis temomis – socialinėmis, aplinkosauginėmis bei kitomis, taip pat literatūros kūriniai – novelės, humoreskos ir kt.

Pirmas V. Leščinsko grožinės literatūros kūrinių – humoristinių novelių – rinkinys „...Ir moterys...ir vyrai“ buvo išleistas 1995 m. 1998 m. išleista apysaka „Moteris prezidentui“. 2000-aisiais pasirodė dar viena knyga – trumpų apysakų, novelių rinkinys „Keistoji šatenė“.

Naujausia knyga – romanas „Žmonės iš sutemų“ – išleista 2007 m. Tai ketvirta Vytauto Leščinsko knyga. Kas gi gvildenama šiame romane?

,,Dar iki valstybingumo ištakų lietuvių tautos istorija buvo itin gausi svarbių įvykių, lūžių, kuriems vykstant mūsų protėviai ne tik sugebėjo ginti kraštą nuo priešų, bet ir puoselėti savitas tradicijas, taurias dvasines vertybes. Šiomis genetiškai susiformavusiomis vertybėmis sumaniai remiasi rašytojas Vytautas Leščinskas knygoje „Žmonės iš sutemų“. Ši Vytauto Leščinsko knyga – svarus indėlis į kūrinių apie netolimos praeities įvykius skrynią. Bet kartu ir rizikingas žingsnis. Rašyti apie dar kraujuojančią tautos žaizdą, neužmirštą ir itin skausmingą praeitį atsakingas darbas. Autorius imasi jo drąsiai ir labai rimtai, pasitelkęs ne tik rašytojo vaizduotę, bet ir istorinius faktus, įvykius. Taip rašyti gali ne prašalaitis, o žmogus, visa esybe išgyvenęs tuos įvykius, buvęs daugelio jų liudininku.

Į akis krinta sodrus žodynas, vietomis pavartojami žaismingi dzūkų pasakymai ir  kitataučiams būdinga leksika. Tiesa, kai kam gali kilti mintis, kad autorius, vaizduodamas pokario įvykius, sutirština spalvas. Tačiau taip atrodys nebent jaunesniam skaitytojui, nepatyrusiam Lietuvos kaimo gyvenimo ankstyvaisiais sovietinės okupacijos metais realybės ar tiesiog neturinčiam pakankamai žinių apie šį laiko tarpą. O žinant, kad Vytautas Leščinskas gimęs ir augęs Dzūkijoje kaip tik anuo metu, galima neabejoti vaizduojamų įvykių tikroviškumu, kaip ir šios knygos literatūrine bei istorine verte.

Knygoje „Žmonės iš sutemų“ apstu dzūkų šeimos išgyventų ar matytų įvykių, patirtų negandų: tai stribų bei svetimos valstybės kariškių savivalė, žmonių trėmimas, baimė, skaudžios netektys. Gal ir meilei, švelniems žodžiams vietos lieka nedaug todėl, kad kare dažnai kalba ginklai. Užtat, sprendžiant iš profesionaliai aprašomų kovų epizodų, autorius yra geras karo meno bei ginklų žinovas. Ir gimtojo krašto biografas.

Autorius remiasi ir istoriniais faktais, ir amžininkų prisiminimais, juos kruopščiai dėlioja, daro įdomių įžvalgų, smulkiai aprašo detales. O tai tik dar labiau pagyvina tekstą, sudomina. Žodžiai ir įvykiai liejasi prieš akis tarsi realiame gyvenime.

Aišku, kad ši knyga ras kelią į skaitytojų širdis. Ji primins mūsų tautos tragiškai didvyriškus gyvenimo ir kovų metus, ko, mano galva, ir siekė rašytojas,”- taip rašytojas Jonas Užurka pristato šį romaną skaitytojams. (Vytautas Leščinskas ,,Žmonės iš sutemų”, Vilnius, 2007, p.203-204).

Perskaičiau romaną vienu ypu. Jau pirmosios eilutės skaitytoją pagauna ir nebepaleidžia: ,,Virš duobės ėmė švilpauti kulkos. Praplyšo patrankos. Kiekvienas jų trenksmas supurtydavo molduobės kraštus. Ant galvų biro apdžiūvę grumstai; kartais kaukšteldavo ir akmenukas. Ėjo į pabaigą trečia para, kai žmonės dieną naktį kiūtojo duobėje, gelbėdamiesi nuo fronto, kuris nesitraukė nei vienon, nei kiton pusėn. Pasislinks kiek šen ar ten, o duobė vis tiek lieka vidury“.

Ir taip per Levickų šeimos, jų kaimynų, pažįstamų likimus patenkame į nuožmiausio Antrojo pasaulinio karo ir pokario sūkurį, kai buvo naikinamos ne tik materialinės, bet ir dvasinės vertybės, kai ranką kėlė brolis prieš brolį, kaimynas ėjo prieš kaimyną, kai dieną šeimininkavo vieni – okupantai su stribais, o naktį kiti – partizanai. Kodėl vieni, negailėdami gyvybės kovojo už laisvę, vaikų ir tautos ateitį, o kiti, tegul ir nedaugelis, tapo kolaborantais, išdavikais, padėjo okupantams tremti žmones į Sibirą? Nors romanas tiesiogiai ir neatsako, tačiau skatina susimąstyti. Ar rašyti apie dar iki šiol tautos kraujuojančią žaizdą, kaip sako rašytojas Jonas Užurka, reikia? Vėl priminti tūkstančių išgyventus skausmus, netektis! Juk yra norinčių, kad užmirštume ir Sausio 13– tosios įvykius ar net ištisus mūsų tautos istorijos puslapius. Atsakymas vienareikšmis: reikia. Reikia, kad tai daugiau nesikartotų! Kad jaunimas, gimęs jau po karo, teisingai įvertintų laisvės kainą, kad augtų patriotų kartos, kurios ryžtingai gintų tėvų žemę, kalbą, papročius. Nė kiek  neabejoju, kad tam pasitarnaus ir rašytojo Vytauto Leščinsko romanas ,,Žmonės iš sutemų”.

 

2008 m. sausio 8 d. 18 val. Vilniaus mokytojų namų svetainėje  (Vilniaus g. 39) įvyko rašytojo Vytauto LEŠČINSKO romano „Žmonės iš sutemų“ pristatymas.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"