Paieška Žmogus gyvas, kol prisimenamas

Žmogus gyvas, kol prisimenamas

 

“Iškilmingai prisiekiu prieš Dievą ir prieš protėvius.” Taip pagal Madagaskaro konstituciją prasideda priesaika, kurią ištaria naujasis prezidentas. Šioje priesaikoje atsispindi vienas iš pačių svarbiausių šios valstybės ypatumų – išėjusiųjų Anapilin kultas. Todėl Didžiojoje saloje, kaip vadinamas Madagaskaras, iki šiol plačiai paplitęs “famadichanos” kultas.

 

Pažodžiui šis žodis verčiamas kaip “suvyniojimas” į naują savaną, o platesne prasme – perlaidojimas. Krikščionybės paplitimas turėjo tik paviršutiniškos įtakos apeigai, kuri kildinama nuo senų senovės. Paprasčiausiai ties laidojimo rūsiais iškilo kryžiai. Nežiūrint į globalizaciją, sulyginančią nacionalinius skirtumus, famadichanos kultą saloje praktikuoja visų visuomenės sluoksnių atstovai. Daug kas jame stebina europiečius. Štai ką pasakoja Liudmila Kartašova, Madagaskaro bičiulių klubo prezidentė, kuriai pasisekė metus praleisti šios šalies universitete.

Indijos vandenyno saloje, esančioje prie pietrytinių Afrikos krantų, viskas unikalu. Tai sakytina ne tik apie florą ir fauną (85 proc. ji endemiška, t.y. niekur pasaulyje nesutinkama), bet ir tautos papročius, tarp jų ir famadichaną.

Čia visada vadinama įžeidimu, jeigu Madagaskaro gyventojas nėra palaidotas šeimyniniame kapų rūsyje. Jeigu jau kam nors likimas lėmė numirti svetimame krašte, artimųjų pareiga – pervežti jo palaikus į Tėvynę. Madagaskariečiai sako: “Gyvi būdami, mes gyvename viename name, o numirę - viename  rūsyje”.

Pasak senovės protėvių, numirėliai lieka giminės nariais ir daro įtaką gyviesiems. Taigi famadichana – galimybė parodyti išėjusiems, jog jie, kaip ir anksčiau yra mylimi.

Kruopščiai suderintas ritualas prasideda nuo mirusiojo ištraukimo iš kapo. Jis nuplaunamas, iš naujo suvyniojimas į šviežią savaną ir sugrąžinamas į kapavietę. Kapavietė – tai žemėje esantis akmeninis rūsys, dažniausiai iš granito. Atidaryti jį galima ne anksčiau negu praėjus metams po paskutiniojo palaidojimo: kūnas privalo suirti, ištraukiami griaučiai. Famadichana atliekama sausuoju sezonu, birželį – rugsėjį.

Madagaskare tai – žiemos mėnesiai, kai yra pasibaigę lauko darbai. Tuo metu miega visa gamta, ir tai atitinka mirties įvaizdį – tylą ir šaltį. Tiesa, tyla šiuo požiūriu santykinė. Tuo metu Madagaskaro sostinės Antananarivo apylinkėse galima sutikti triukšmingas virtines žmonių, kurie šiek tiek “trūktelėję” ir ties galva neša “razaną”. Procesija nusidriekia tarpais gerą kilometrą.

Pati ceremonija yra gaubiama mistinės aureolės. Paprastai mirusiųjų vėlės praneša mediumams (arba pasiskundžia kuriam nors iš artimų giminaičių, kai šie miega), kad joms “šalta”. Taip paduodamas signalas. Apeigos atlikimo datą šeima nustato drauge su astrologu. Šis tiksliai nusako kapavietės atidarymo dieną ir valandą bei šventinės ceremonijos pradžią ir pabaigą.

Šeima pradeda ruoštis iš anksto. Per mėnesį reikia sukviesti visus gimines, artimiausius draugus ir pažįstamus, o taip pat – gyventojus to kaimo, iš kur yra kilęs velionis ir kur dažniausiai yra jo giminės kapavietė. Vėliau – gauti valdžios leidimą apeigai atlikti. Pagaliau parengti viską, kas būtina: naują savaną, pintus kilimėlius, maistą ir gėrimus.

Taigi kažkur liepos pradžioje geri Liudmilos Kartašovos pažįstami Fara ir jos vyras Sulu, abu buvę Maskvos tautų draugystės universiteto studentai, pasikvietė ją į jų močiutės Faros “ekshumaciją”. Famadichana turėjo įvykti artimiausią trečiadienį, taigi Liudmila jos nekantriai laukė. Vos prašvito – ji jau ant kojų. Septintą ryto, kaip ir buvo susitarta, Fara ir Sulu užsuko jos pasiimti. Jų šeima – gana pasiturinti – gyvena dviaukštėje viloje Antananarivo centre. 

Čia jau susirinko apie 20 giminaičių ir draugų. Visiems pasiūloma virtų ryžių su jautiena – pasistiprinti. Viename kampe stovėjo miniatiūrinis stalelis. Ant jo visi atėjusieji dėjo “padėkos dovanėles protėviui”. Liudmila paaukojo 1000 Madagaskaro frankų. Vienas iš Faros sūnų rūpestingai įrašė į bloknotą aukos sumą.

Pagaliau susirinko visi. Šeima, draugai ir svečiai susėdo į mašinas. Priekyje vykstantis automobilis buvo papuoštas nacionaline vėliava, ant stiklo - močiutės fotografija. Važiuota lėtai. Sutiktų priešpriešiais automobilių vairuotojai pypsi atiduodami pagarbą, pėstieji nusiima kepures. Kapavietė buvo Andranufucyje – netoli nuo sostinės esančioje vietovėje.

Madagaskaro keliai – ne iš geriausių. Už poros kilometrų nuo sostinės asfaltas baigiasi, prasideda dulkėtas vieškelis. Tačiau vietovės – vaizdingos, pilnos kalnų bei tvarkingų pakalnių lygumėlių su ryžių laukais. Gyvenvietės – nedidelės molio bakūžės. Greta jų ypač spalvingai atrodo krikščioniškos bažnyčios. 

Maždaug po valandos pasiekiamas kelionės tikslas. Ant aukštos kalvos, toliau nuo gyvenvietės – kapų rūsys, dominuojantis aplinkinės vietovės fone. Mašinos paliekamos kalvos papėdėje ir imama lipti gana stačiu takeliu. Pilkos spalvos granito kapavietė, maždaug trijų metrų pločio ir keturių metrų ilgio. Tyla, ramybė. Milžiniškas plokščias akmuo atstoja duris. Kaip paaiškina Fara, vakar vakare du velionės broliai ir senelis čia lankėsi, norėdami “perspėti močiutę” apie artėjančią famadichaną, ir šiek tiek atstūmė akmenį.

Vis tiek prireikė nemažų pastangų įėjimui atlaisvinti. Ties rūsiu buvo įtvirtinta valstybinė vėliava. Vietos valdžios atstovas pradėjo skaityti oficialų leidimą famadichanai. Faros senelis (šeimos galva) taip pat pasakė kalbą. Jis pasveikino visus giminaičius ir draugus bei valdžios atstovus ir jiems padėkojo. Artėjo pusiaudienis. Dabar buvo galima atidaryti kapą.

Į rūsio vidų turi teisę patekti tik artimiausi giminaičiai ir tik vyrai. Kaip šeimininkų viešniai Liudmilai irgi buvo leista įeiti. Kapavietė paliko niūrų įspūdį. Vidury šalto požemio ant “stelažų”, įkurdintų išilgai šiaurinės ir pietinės sienos, dviem eilėmis, galva į rytus, guli “razana”, suvynioti į pusiau sudūlėjusius savanus. “Bobutę” padėjo ant pinto kilimėlio ir išnešė į lauką.

Kiekvienas iš esančių prieidavo prie jos ir pasakydavo keletą sveikinimo žodžių. Vėliau nusileisdavo žemyn, prie mašinų, ir išsiruošdavo atgal. Namie artimiausi giminaičiai nunešė “bobutę” į specialiai pastatytą palapinę (į namus įnešti negalima!). Būtent palapinėje vyksta pati svarbiausia famadichanos dalis, kurios matyti pašaliniams negalima. Giminės suvynioja velionės kūną į naują savaną ir, priklausomai nuo šeimyninių tradicijų, atlieka ritualines ceremonijas.

Pagaliau “močiutė” išnešama ir padedama ant nedidelės pakilumėlės verandoje. Liudmilą perspėjo, jog famadichana yra lydima daugybės draudimų: negalima guldyti “kūno” ant žemės, tarti jo vardo, rodyti į jį pirštu. Atėjo pats atsakingiausias momentas: prieidami prie negyvėlės, giminaičiai uždėdavo ant jos rankas, ją glostydavo, sakydavo, jog džiaugiasi ją galėdami pasveikinti šiuose namuose, prašydavo palaimos. Vieni melsdavo jiems duoti vaikų, kiti – sveikatos, treti – turto.

Prasidėjo ilgos kalbos, kurios saloje vadinasi “kabari”. Oratoriai keitė vienas kitą. Pasakojo mirusiajai apie tai, kas įvyko pasaulyje po jos išėjimo Anapilin: ciklonas, paskutinieji prezidento rinkimai, kas šeimoje gimė, kas mirė. Vyresnieji pasinaudoja proga dar kartą priminti jaunimui jų genealogiją. Visą tą laiką buvo vaišinamasi. Užkandžių daugybė: šalti ir karšti ryžiai ir įvairiausių rūšių mėsa: paukštiena, kiauliena, jautiena. Maistas – riebus. Upėmis tekėjo vynas ir vietinis romas. Liudmila sėdėjo už stalelio greta lango į verandą, dėmesingai stebėdama ceremoniją. Jos draugė Fara išsyk buvo ją perspėjusi, jog visi svetimšaliai vargu ar pajunta susižavėjimą nuo to, ką pamato. Ir ji buvo teisi: Liudmila neatlaikė išbandymų. Ar tai nuo riebaus maisto, ar tai nuo karščio tuo momentu, kai velionė buvo guldoma verandoje visų apžiūrai, jai pasirodė, jog viduje kažkas apsivertė. Galvoje susidrumstė, ji susvyravo ir pirmąsyk gyvenime – vos nenualpo.   

Laimei, jos patyrę draugai, dėmesingai sekę viešnią, išsyk pačiupo už parankių ir išvedė į gryną orą, - į priešingą namo pusę. Sulu pasakė, jog  ceremoniją atlaikyti išties sunku. Tačiau Liudmila pakankamai greit atsipeikėjo. O kieme tęsėsi linksmybės. Visi dainavo ir šoko.

Famadichana – anaiptol ne gedulinga ceremonija. Niekas neturi demonstruoti savo liūdesio. Verkti draudžiama. O paskui prasidėjo tikras koncertas – koncertavo profesionalūs šokėjai ir dainininkai. Buvo specialiai pasamdytas muzikinis ansamblis “Trys žvaigždės”. Muzikantai turi ne tik sukurti šventinę nuotaiką gyviesiems, bet ir parodyti velioniui, jog jo įpėdiniams gerai sekasi, jie laimingi ir džiaugiasi gyvenimu. Skamba muzika, aidi būgnai. Vis daugiau žmonių šoka…

Pagaliau ketvertas vyrų pakelia “bobutę” ir nuneša prie mašinos. Uždeda ant jos stogo ir procesija vėl pajuda Andranufucio vietovės link. Kai pasiekiamas rūsys, palaikai aukštai iškeliami virš galvos ir septynis kartus apnešami aplink rūsį. Vėliau nuleidžiami į požemį. Nešama kojomis į priekį. Ceremonijos vyresnysis nurodo vietą, kur reikia paguldyti griaučius. Pagal paprotį “razana” dedama ne į ankstesnę vietą, o į naują – pagal “rangų tabelį”.

Po to į rūsį įeina kiti šeimos nariai. Visi žino, kur guli jų artimieji. Su jais kalbasi. Kiti pasinaudoja proga užmesti ant “savojo” naują savaną. Pastebėjau, kad greta stovinčios moters akys sudrėko. Pasigirdo netgi, kai kažkas tyliai sušnabždėjo: “Pasiimk mane su savimi, brangusis”. Atsisveikinama ir išeinama į lauką…

Faros tėvas padėkojo svečiams, palinkėjo gerovės visiems giminaičiams ir bičiuliams. Baigdamas vietos valdžios atstovas priminė, kad vis dėlto nereikėtų užmiršti ir “Dievui padėkoti”. Po to buvo vėl užritintas durų vaidmenį atlikęs akmuo, o plyšeliai užglaistyti moliu. Ceremonijos dalyviai suplėšė į dalis kilimėlį, ant kurio buvo neštas kūnas. Vienas iš ritualų leidžia nevaisingoms moterims gabaliuką kilimėlio išsinešti su savimi ir pasidėti po čiužiniu. Manoma, jog jis padeda išsigydyti nuo nevaisingumo. Kai visi sugrįžo, buvo jau tamsu. 

Laikui bėgant, famadichana modernizuojasi. Vis daugiau žmonių, įtraukiant ir valstybės vadovus bei verslo elitą, laidoja artimuosius nebe giminės rūsiuose, o “europietiškose kapinėse”. Arba naujai pastatytuose individualiuose rūsiuose. Supaprastėjo ir pats famadichanos organizavimas. Pakviečiami tik artimiausi giminės, visi rengiasi “paprastai” – daugelis net su džinsais, šokama pagal madingą vakarietišką muziką. Geriamas viskis ir koka kola.

Bet kaip famadichana bevyktų, ji vyksta širdingumu persmelktoje atmosferoje, sustiprina giminystės ryšius, padeda išlaikyti vieningos giminės tradicijas.

“Žmogus gyvas, kol prisimenamas”, - sako madagaskariečiai. Išties, famadichana tą akivaizdžiai rodo.

 

Parengė Dana KURMILAVIČIŪTĖ

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"