Paieška Varpai gydo...

Varpai gydo...

Jonas NEKRAŠIUS

 

Nuo seno varpai tarnauja žmonėms: jie buvo vartojami darbo ar karo pradžiai bei pabaigai, paliauboms pranešti, nugalėtojams pasveikinti, švenčių iškilmėms, religinėms apeigoms (budistų, katalikų ir kt.), šamanų ritualams ir muzikavimui ir kt. Kaip skelbia rašytiniai šaltiniai, variniai gongai, varpų proseneliai, buvo liejami Kinijoje jau 3 tūkst. m. pr. Kristų. Dabartinės formos varpai paplito senosiose Mesopotamijos, Egipto kultūrose. Romėnai juos naudojo karo tikslams, varpų skambesys kvietė į pirtis, sueigas. Varpus gamino ir naudojo senovės asirai, graikai, šumerai, ir kitos tautos. Europoje pirmieji varpai bažnyčiose suskambo VI a., kai jų gamybos paslaptis atnešė vienuoliai-misionieriai. Seniausias išlikęs varpas, pagamintas 613 metais, yra Kelno katedroje.

Metraščiuose pasakojama, kad varpus pirmą kartą bažnyčioje pakabino šv. Paulinas (apie 353-431), tapęs Nolos, Kampanijos miesto, vyskupu. Šis pasakojimas primena legendą, aiškinančią žodžio “varpas” kilmę, nes lotyniškai ir nola ir campana reiškia varpą. Popiežius Grigalius Didysis (590-604) savo raštuose pirmąkart mini varpus.

Lietuvoje pirmieji didieji varpai atsirado XIV amžiuje. Manoma, jog Lietuvoje pirmąjį varpą prieš 630 metų, 1377 metais, nuliejo varpų meistras vilnietis K. S. Skobeltas. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje varpai dažniausiai buvo liejami ginklų liejyklose.

Nuo XVI amžiaus varpai buvo liejami Vilniuje, Varniuose, Kaune, Nesvyžiuje. Išliko XV a. varpų Trakuose, XVI a. Plokščiuose, XVII a. Viduklėje ir Plungėje (abiejų meistras J. Breuteltas). 1597 metais gražų varpą Žodiškių bažnyčiai nuliejo Martynas Hofmanas iš Vilniaus. 1646 metais nulietą J. Breutelto varpą išsaugojo Plungės bažnyčia. XVII amžiuje meistras Jonas Delamarsas per 1662-1688 metus nuliejo 32 varpus. Dar ir dabar galima grožėtis garsių meistrų J. Delamarso, G. Miorko, A. Derlino ir kitų nulietais varpais, saugomais Vilniuje, Pažaislyje, Alytuje, Alsėdžiuose ir kitur. Daugelio Lietuvos bažnyčių varpinėse kabantys varpai vertingi istorijos, dailės ir raštijos paminklai. Vienas iš seniausių varpų – nulietų XV amžiuje, yra išlikęs Kelmės bažnyčioje.

Ir mūsų laikmetyje Lietuvoje yra meistrų, liejančių varpus. Beveik prieš penkioliką metų Kretingos rajone, Kadagynėje, buvo nulietas Klaipėdos Marijos–Taikos Karalienės bažnyčios varpas, pavadintas Marijos–Taikos Karalienės vardu, su įrašu “kad kiekvienas dūžis sukeltų Dievo garbingumą ir Marijos gailestingumą Laisvos Lietuvos žemei”. Šio varpo svoris - daugiau kaip trys tonos. Kadagynėje buvo nulieti ir kiti varpai Kretingos bei kitoms bažnyčioms.

Lietuvių etnologas Mindaugas Bartninkas knygoje “Liaudies meteorologija” nurodo: “Jau seniai galvota, kaip dirbtiniu būdu išsklaidyti grėsmingus audros (perkūnijos) debesis arba gauti reikalingą žemei gaivinti lietų. Kai kur vakarų Europos šalyse manyta, jog to galima pasiekti skambinant varpais. Kai kur senose varpinėse Pietų Prancūzijoje liko užrašai: “Kviečiu gyvuosius, apraudu mirusius, išblaškau audras”.

1876 metais anglų vaistininkas L. Montanas pastebėjo, kad varpų skambėjimas ir patrankų šūviai už 100 ar daugiau kilometrų iššaukia lietų. Pradėta ieškoti įvairių galimų kovos su audros debesimis būdų, kad sumažėtų vėtrų galia, o ledai virstų paprastu lietumi.

Ir Lietuvoje buvo tikima, kad audrą ir perkūniją galima išsklaidyti skambinant varpais. „Varpo balsas išsklaido debesis, todėl debesiui su griausmu artėjant pradeda į varpus duzginti“, - užrašyta Vilkaviškyje. Yra tokių skambučių, su kuriais prieš audrą eina aplink visus namus ir skambina (Liškiava). Merkinės ir kitose Dzūkijos apylinkėse griaustiniui užėjus bėgama aplink trobą varpeliu skambinant šv. Pranciškaus varpeliu – nemuš.

Varpai - Lietuvai šventas simbolis, laisvės ženklas. Prisiminkime V. Kudirkos posmus, laikraštį “Varpas”. Kaip  priesaiką Amerikos lietuviai 1919 metais už surinktus pinigus užsakė ir nuliejo Laisvės varpą, kurio šone įrašyti žodžiai:

“O skambink per amžius vaikams Lietuvos,

Kad laisvės nevertas, kas negina jos.”

Šis laisvės šauklys buvo padovanotas Lietuvai ir dabar saugomas Kauno karo muziejaus varpinėje. Laisvės varpas, atgiję bažnyčių bokštuose, miesto rotušėse ir varpinėse skambantys varpai ir kariliono garsai budina širdį, primena laiko vertę ir žmogaus gyvenimo prasmę, laisvės ir nepriklausomybės kainą, įvairias sukaktis ir jubiliejus.

Anykščių rajone esantis Svėdasų miestelis turi herbą, kuriame pavaizduotas karūnuotas mėlynas varpas sidabriniame fone. Taip primenama apie garsiausio Svėdasų krašto rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto legendoje išgarsintą Alaušo ežere nuskandintą, bet nenutylantį vietos bažnyčios varpą - šio krašto dvasinės kultūros simbolį.

Varpų reikšmę žmogaus gyvenime  įprasmino šios lietuvių mįslės ir minklės: “Sužvingo žirgelis ant aukšto kalnelio su sidabrine uodega”; “Cingu lingu ant aukšto kalno, sidabro galva, kanapių uodega”; “Sužvengė žvingilas ant aukšto kalno – sidabro galva, kanapių uodega”; “Skamba skambutis, žvanga žvangutis ant aukšto kalno pragraužta galva, kanapėta uodega”; “Ant aukšto kalno beliežuvis bliauna”; “Gaidys ant laktos, žarnos žemėj”; “Kiauram kalne vilkas geležinis, su praskelta galva, uodega kanapine, labai graudžiai kaukia - žmones iš apylinkių šaukia”; “Tupi kampe katinas, pajudinus, bažinas”; “Geležinis eržilas su linine uodega padangėmis žvingauja”; “Neturiu gyvybės, bet garsiai kalbu; turiu ausis, bet negirdžiu; neturiu burnos, bet liežuvis tabaluoja”; “Juodas gaidys ant tvoros tupi, uodega iki žemei, balsas iki dangaus”; “Gyvas negyvą paliečia - negyvas sušneka”; “Ant bažnyčios karveliai burkuoja”; ”Dėl ko varpas skamba? – Dėl to, kad vidurys tuščias”.

Varpus savitai atskleidžia ir lietuvių liaudies patarlės bei priežodžiai: “Anapus kalno garsus varpas”; „Tik už  kalno garsūs varpai”; “Iš tolo - varpas, iš arti - kašelė”; “Tušti indai ir varpai garsiai skamba”; “Kai skamba didieji varpai, mažųjų varpelių nesigirdi”.

Vaizdingai varpus apibūdina ir šie lietuvių frazeologizmai: “visais varpais skambinti” (plačiai skelbti); “varpais skalambinti” (nešioti gandus); “varpai skamba” (visi plačiai kalba); “varpą traukti” (senmergiauti); “į vieną varpą mušti” (laikytis vienybės); “kaip į varpą muša” (plačiai šneka).

Savitai įdomūs ir lietuvių garsų pamėgdžiojimai apie varpus: “Alytaus bažnyčios varpai skamba: Brolau, skendau!”; “Alovės bažnyčios didysis varpas skamba: Greičiau, brolau!”; “Batakių bažnyčios vienas varpas skamba dvyliktą valandą: Jonau, brolau, skendau prūde!”; “Dyliavos koplytėlės varpai skamba: Kurkliai, Dyliai, Vesčiūnai, Kurkliai, Dyliai, Vesčiūnai!”; “Gaurės varpai: Cangu langu, Dūšia dangun”; „Gilijos varpas: Martyn, brolau, Gilijoj skendau!”; “Girkalnio varpai: Danguj dūšia, kūns po žeme”; “Karklės varpas: dienoj miegok, nakty žvejok !”; “Kretingos bažnyčios varpai prieš pirmąjį pasaulinį karą skambėdavo: Palangos miestely!”; “Pakuonio bažnyčios du varpai skambėdavo: šen lindęs, ten lindęs, į šieną įlindęs”; “Pandėlio varpai - mažiukas: tindelin, pandėlin. Didysis: bim, bam…”; “Papilio reformatų bažnyčios varpai taip skamba: “Taukų blyno prikabino - bim bam, bim bam!”; “Pilviškių bažnyčios du varpai: Dangaus negausi!”; “Pilupėnų varpas: riek duonos, pilk barščių - daugiau, daugiau!..”; “Sintautų bažnyčios dviem varpais: Prans dailidė !”; “Sintautų bažnyčios dviem varpais: skilandis, barščiai !”; “Subačiaus varpai taip skamba: lįsk duobėn, lįsk duobėn!”; “Šakių bažnyčios dviem varpais skambina: po du grašiu beigelis!”; “Dangui dūšia, kūns - po žeme, o klebonui - į kišenę”; “Dingu dangu, Dūš’ į dangų, kūns po žemėm”; “Talangu talangu, be durų, be langų. Suponių Pampiką nuplakė per pliką. Talangu, talangu, be durų, be langų.”; “Dvaro skambalas, kai skambina pietų, sako: kirpkim vilnas, kirpkim vilnas!”; “Dvaro skambalas, kai skambina pietų, sako: kur dingot, kur dingot?”

Varpai per daugelį amžių beveik nepakito, jų forma ir konstrukcija mažai skiriasi nuo pirmtakų. Jų skambumo paslaptis buvo ir tebėra lydinys arba tos proporcijos, kuriomis reikia maišyti įvairius metalus, norint nuliedinti iš jų labai gražiai skambantį varpą.

Todėl iki šiol tebėra varpų - kaip ir smuikų, kurių skambesys yra neprilygstamo grožio ir kurių neįmanoma nukopijuoti. Vienas iš pasaulyje gražiausiai skambančių varpų yra Lenkijoje - Vavelio pilies varpas “Zigmuntas”.

Varpas – mušamasis signalinis muzikos instrumentas. Senovėje buvo statomos plačios varpinės, o čia esančiais varpais atlikdavo įvairius kūrinius. Karilionais, t.y. eilėmis sukabintais varpais rengiami koncertai miestų aikštėse (taip būdavo Kaune, Klaipėdoje). Lietuvoje didžiausias karilionas (išvertus iš pranc. kalbos - t.y. tarpusavyje suderintų įvairaus dydžio varpų komplektas) sudarytas iš 48 tarpusavyje suderintų įvairaus dydžio ir svorio varpų.

Varpų skambėjimas priklauso nuo jo savybių ir nuo lydinio, iš kurio jis pagamintas. Kiekvieno varpo virpėjimas, vibracija ar skambesys yra individualus ir veikia žmogų skirtingai. Tyrimai parodė teigiamą varpo poveikį žmogui. Mokslininkai nustatė, kad varpų garsai veikia kaip energijos generatoriai ultragarso diapazone, kurie naikina įvairių ligų sukėlėjus. Būdamas bažnyčioje žmogus tampa sveikesnis klausydamas maldų ir varpų gausmo.

Prieš kabinant naujus varpus, vyskupas juos šventina vandeniu ir maldomis. Tikima, kad varpų skambėjimas pritraukia žmones į bažnyčią ir atbaido piktąsias dvasias.

Varpai yra šv. Agotos atributas. Šv. Agota yra ir varpų meistrų globėja.

Plačiai paplitęs įsitikinimas, kad varpas apsaugo nuo nelaimės, buvo tikima, kad sodrus jų gausmas nuvaiko piktąsias dvasias. Vėlyvaisiais viduramžiais vadinami magiški varpai buvo panaudojami užkeikiant gerąsias planetinės sferos dvasias (baltoji magija). Medicinoje yra konstatuotas teigiamas varpo garso poveikis žmogui, jo psichikai.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"